Taip prasideda su Australijos nacionalinio transliuotojo ABC portalu bendradarbiaujančios Namos Winston pasakojimas, paaiškinantis, kas nulėmė apsisprendimą imtis tamsos baimės temos. Norėdama pagelbėti tiek sau, tiek ir kitiems tamsos baimės kamuojamiems arba tamsos bijančius vaikus auginantiems žmonėms, straipsnio autorė pasistengė pakalbinti specialistus ir pateikti atitinkamų įžvalgų bei patarimų. Tačiau pirmiausia – jos pasakojimo tęsinys.
„Dabar ėmiau suvokti, kad mano baimė persidavė sūnui, kadangi jį augindama nejučiom įteigiau savas tiesas. Taigi, sūnus, kitaip nei daugelis vaikų, nemėgsta nakvoti pas draugus ar vykti į mokyklos organizuojamas stovyklas, nes bijo, kad atėjus nakčiai kambaryje bus užgesintos visos šviesos – net ir koridoriuje degančios lempelės niekas nepaliks.
Žiūrėti siaubo filmų vaiko jokiu būdu neraginau, tačiau įpratinau jį elgtis taip, kaip elgiasi tamsos bijantis žmogus, tarkim, miegoti užsidegus šviesą, nakčiai palikti namuose kelias degančias šviesas ir t. t. Ar reikia dar sakyti, jog niekada neaiškinau, kad tamsa neturi kelti jokios baimės, kad ir sutemus reikia jaustis drąsiai?
Norėdama nors kiek save pateisinti, galėčiau nebent pasakyti, kad tuo metu, kai sūnui tebuvo treji, mano santuoka iširo ir aš papildžiau vienišų motinų gretas. Taigi, naktimis, kurių ir taip bijojau dėl tamsos, pasidarydavau ypač nervinga, nes visa atsakomybė dėl savo ir vaikų saugumo užgulė mano vienos pečius.
Įprotis po įpročio, it žingsnis po žingsnio, privedė prie dabartinės situacijos. Žinau, kad mano valioje ir galioje ją keisti, bet ką gi konkrečiai daryti?“
Kodėl imama bijoti tamsos?
Sidnėjuje medicinine praktika besiverčianti šeimos gydytoja Michela Sorensen pirmiausia primena, kad mokslinėje literatūroje tikroji tamsos nulemta fobija yra vadinama noktofobija.
„Baimės ir fobijos, tiesą sakant, vaikams yra gana įprastos, – sako ji. – Vaikams augant, plečiasi jų vaizduotė. Pradiniais vaizduotės vystymosi etapais vaikams neretai sunku atskirti, kas yra tikra, o kas – vien vaizduotės vaisius. Taip susiformuoja daugumos baimių pagrindas.“
„Noktofobija yra viena dažniausių vaikystėje išgyvenamų fobijų. Manoma, kad ši baimė atsiranda dėl tamsos nulemto vizualiai suvokiamos aplinkos ribotumo ir automatiškai padidėjančio kitų juslių, pavyzdžiui, klausos ir lytėjimo, aktyvumo – pajautrėjimo“, – aiškina specialistė.
Šitokia būsena yra labai palanki vaizduotės suaktyvėjimui, na, o priklausomai nuo vaizduotės padarinių vaikas gali pradėti jausti nerimą ir baimę.
„Liguista tamsos baimė paprastai išsivysto 3–4-aisiais vaiko gyvenimo metais, o vėliau, vaikui augant, pamažu nuslopsta“, – teigia M. Sorensen.
Žinoma, kad taip nutiktų, reikia pripažinti problemą ir paieškoti būdų, kaip ją spręsti, užuot perdavinėjus ją kitiems, šiuo atveju – savo vaikams.
„Tiktai nedidelis procentas vaikų šitos baimės neišauga, – konstatuoja M. Sorensen. – Vis dėlto kartais ji kamuoja ir paauglystėje, ir net pasiekus brandą, todėl pradeda iš tiesų varginti.“
„Priežastys, kodėl taip atsitinka, gali būti skirtingos, be to, dažniausiai yra daugialypės. Vis dėlto vienas iš veiksnių, nulemiančių tamsos baimės pasireiškimą, yra tėvų juntama tamsos baimė. Baimės demonstravimas vaiko akivaizdoje gali paveikti vaiką ir lemti fobijos intensyvėjimą“, – aiškina M. Sorensen.
Kaip su tamsos baime kovoti suaugusiesiems?
Anot M. Sorensen, tėvai, suprantantys, kad jų baimė neigiamai veikia vaiką (t. y. skatina jį jausti analogišką baimę), turėtų kreiptis pagalbos į specialistus ir taip pasistengti padėti tiek sau, tiek vaikui.
Adelaidėje dirbanti klinikinė psichologė Tamara Cavenett, šiuo metu vadovaujanti Australijos psichologų bendruomenei, nurodo, kad su profesionalų pagalba pavyksta daug efektyviau įveikti baimes arba fobijas bet kurio amžiaus žmonėms.
„Pirmiausia, mes nustatome, kas su žmogumi darosi ir ar tai, kas vyksta, – klinikinė problema ar kokios nors frustracijos padarinys. Tai konstatuojame, atsižvelgdami į žmogaus juntamos baimės laipsnį, t. y. kiek baimė žmogų sekina, – dėsto T. Cavenett. – Mes aiškinamės, ar žmogus sugeba užmigti, ar išdrįsta naktį vaikščioti po namus, tarkim, prireikus nueiti į tualetą arba į virtuvę, ar problema jį kankina net ir dieną.“
Gydymo metodika, pasak T. Cavenett, visada parenkama individualiai, atsižvelgiant į konkretų atvejį.
„Nustatome, kas stimuliuoja baimę. Dažniausia tai būna negalėjimas matyti, kas yra aplinkui, ir dėl to atsirandantis jausmas, kad situacija tampa nebekontroliuojama“, – teigia specialistė.
„Pasiekę tokią būseną žmonės ima bijoti, kad kažkas tyko tamsoje. Kas paprastai tai būna? Koks nors įsibrovėlis, matyto filmo personažas ar pan.“, – vardija T. Cavenett.
Kai išsiaiškinamos aplinkybės ir veiksniai, dėl kurių konkretus žmogaus įsibaimina, pradedama ieškoti problemos sprendimo.
Kaip nugalima tamsos baimė?
„Taikomų strategijų tikslas – įveikti baimę. Jos yra susijusios su žmogaus įsitikinimų sistemos keitimu, teigimu sau, kad sukylanti baimė – nepagrįsta, kad situacija visada kontroliuojama“, – aiškina T. Cavenett.
„Raginu žmones mąstyti realistiškai, konkrečią akimirką, kada kausto baimė, pasakyti sau, kad puikiai geba spręsti problemas, todėl neturi pasiduoti bejėgystei“, – dalija patarimus psichologė.
T. Cavenett taip pat rekomenduoja išmėginti ekspozicijos terapiją.
„Ekspozicijos terapijos tikslas – įtikinti kūną, kad jis saugus, leidžiant žmogui susidurti su baimę keliančiomis aplinkybėmis ir palaipsniui jas stiprinant, kol žmogus psichologiškai prie jų pripranta ir nebejaučia baimės“, – aiškina T. Cavenett.
Psichologė taip pat nurodo, kad fobiją turinčius žmones dažniausiai kamuoja ir dėl kitų priežasčių užeinantis nerimas, todėl gali pagelbėti ir bendrą įtampą mažinantys atsipalaidavimo metodai.
Kaip tėvai gali padėti savo vaikams?
Paklausta, kaip padėti baimės kamuojamam vaikui, T. Sorensen pabrėžė, kad vaiko baimės tėvai neturi nei ignoruoti, nei pernelyg sureikšminti – dar labiau kurstyti patys į ją įsijausdami.
Toliau – keletas patarimų.
• Aptarkite baimę demonstruodami rimtą nusiteikimą. Pamėginkite išsiaiškinti, ko vaikas bijo atsitiksiant tamsoje, kodėl jam sukyla baimė ir t. t.
• Pasistenkite kalbėti vaikui suprantama kalba, išlikite ramūs ir pozityvūs. Jokiu būdu neverskite vaiko jausti gėdą ar nesmagumą dėl savo nerimo ir baimių.
• Patikinkite, kad vaikas saugus. Jokiu būdu nesiūlykite imti ir patikrinti, ar po lova nesislepia pabaisa. Verčiau sakykite, kad po lova tikrai nieko nėra, o vaiko kambarys – tikrai saugi vieta.
„Jei suvokiate, kad nepajėgsite vaiko nuraminti, nes ir pati bijote tamsos, nedvejodama kreipkitės pagalbos į specialistus, galėsiančius padėti visai šeimai“, – pataria T. Sorensen baimę jaučiančioms ir baimės kankinamą vaiką auginančioms mamoms.
