Taip, tai tiesa, kurios nepaneigsi – tik patirdamas meilės jausmą savyje gali juo dalintis su kitais ir kartu gyventi harmoningai bei sveikai. Tačiau ar tikrai save mylime?

Meilė sau aprėpia visą gyvenimą – pradedant mūsų mintimis, jausmais, emocijomis ir baigiant įvykiais bei aplinkybėmis, o gal ir dar daugiau…

Myliu save, jeigu vadovaujuosi harmoningomis mintimis

Per parą minčių praskrieja be galo daug. Jos yra nei geros nei blogos, tiesiog reaguojame į tas, kurios atitinka mūsų vidines programas. Pavyzdžiui, vėjuotą dieną einate vėsiai apsirengę ir jus staiga aplanko mintis, kad peršalsite. Viskas gerai, suveikė savisaugos instinktas. Programa – „sušalsiu“ yra įdiegta nuo vaikystės. Kažkam kitam buvo „įkalta į galvą“, kad tokiu būdu organizmas grūdinasi. Abiem atvejais programos tarnauja žmogui tol, kol neapsunkina gyvenimo.

Taigi, matome, kad dažniausiai aplanko tos mintys, kurios atitinka mūsų gyvenimo sampratą. Žinoma, praskrieja ir tokių, kurios tiesiog netyčia užklysta, bet jūs jų net nepastebite arba gūžtelite pečiais, svarstydami: „ir iš kur tokia nesąmonė mano galvoje?“.

Skirkite nors vieną laisvesnę dieną minčių „inventorizacijai“, tuomet suprasite, kad jos dažniausiai yra pasikartojančios ir lemia visą dienos kokybę. Jeigu suvoksite, jog kasdien laikotės sudėtingų, gniuždančių, vedančių kančios keliais ir kupinų pykčio minčių, vadinasi meile sau net nekvepia.

Yra dar viena priežastis, lemianti nuolatinius komplikuotų minčių vizitus – tai mūsų ne itin sveiko organizmo kalba. Juk netrykštame optimizmu, kai mums įkyriai kažką skauda, tiesa?

Mylėdami save, gydomės mums priimtinais metodais ir tampame itin atidūs savo minčių srautui. Tik meilės, ramybės, kūrybos, džiaugsmo kupinos mintys yra viena iš meilės sau sąlygų.

Myliu save kitų žmonių žodžiais bei poelgiais

Kartais, o gal ir dažnai… nutinka taip, kad imame bausti ir kankinti save kitų žodžiais bei darbais. Skamba keistai, bet pamąstykime kartu. Pavyzdžiui, įsigijome pirkinį, kuris galbūt mums ne itin reikalingas, bet susiviliojome akcija, o galbūt daiktas yra ne pagal mūsų kišenę, bet tiesiog labai norėjome. Mums einant namo staiga užplūsta emocijos, atitinkančios mūsų vidines programas ir pradedame dvejoti savo sprendimu.

Pasirengiame kovai arba gynybai, kurios prireiks susitikus su namiškiais. Žinoma, taip ir nutinka, antroji pusė ar kitas šeimos narys ima priekaištauti, kyla kivirčas, nuotaika sugadinta, beje, abiems pusėms. Artimasis tapo „įrankiu“ saviplakai realizuoti.

Tokios situacijos kartojasi? Ką daryti, jei automatiškai kilo mintis save „nubausti“? Pirmiausia reiktų nuspręsti, kad pasielgiau taip, kaip reikia ir viskas yra gerai. Viduje tiesiog ramu. Su tokia būsena namuose tikrai nesulauksite kivirčo.

Norėdami išpildyti kitą meilės sau sąlygą, turime pirmiausia priimti savo poelgius ir viduje, nieko nelaukdami, pereiti iš savikritikos į besąlyginę meilę.

Myliu save prisiimdamas atsakomybę už savo gyvenimą

Mintys, jausmai, emocijos, žodžiai ir darbai formuoja mūsų gyvenimą. Ne veltui yra posakis – kaip šauksi, taip ir atsilieps. Tai ką gi aš čia ir dabar šaukiu Visatai? Pamąstykime bent minutėlę…

Prisiimti atsakomybę – reiškia suvokti, jog pats susikūriau tai, ką turiu visose gyvenimo srityse. Pavyzdžiui, jei ryte nubudau su slogia nuotaika ir pasidaviau niūrioms mintims, vėliau viskas ėmė kristi iš rankų, pakeliui į darbą sutikau dar bent vieną tokį pat piktą asmenybę, darbovietėje sulaukiau suirzusių klientų ir vadovo priekaištų, grįžtant atgal, stovėjau ilgose eilėse keliuose bei parduotuvėje ir visą dieną turėjau daugybę progų išreikšti pyktį ir niūrią nuotaiką. Užburtas ratas, pažįstama tiesa? Tai kur yra meilė sau?

Jei rytą pradedu su džiugia nata, tokio pat atgarsio sulauksiu dienos eigoje, kaip sakoma – viskas vyks kaip per sviestą. Kažkas užleido eilėje, vadovas pastebėjo mūsų įdirbį, klientas pasidžiaugė, kad esame, jau ne pirmą kartą užsukdamas įsigyti jam reikiamos prekės ar paslaugos, o vakare dar sulaukiame antrosios pusės malonios staigmenos. Smagu?

Mylėkime save kurdami harmoningą ir laimingą gyvenimą.

Myliu save gerbdamas ir mylėdamas kitus

Reikia suprasti vieną svarbų dalyką, jog visi mus supantys žmonės yra mums reikalingi, ne tik dėl pozityvių potyrių, bet ir tam, kad parodytų mūsų tamsiąsias puses bei negatyvias programas, kurios neatitinka pagrindinės mūsų misijos – mylėti. Čia logikos ieškoti nereikėtų, nes mūsų įsitikinimai neleis suvokti tiesos. Tad nekankinkime savęs analizėmis kodėl yra kaip yra, o mokykimės priimti, jei negalime nieko pakeisti.

Kiekvienas šioje Žemėje renkamės mums reikalingą patirtį. Dažnai kankinamės nesuprasdami artimų žmonių poelgių ir stojame į kovą, kartais trunkančią daugybę metų be jokio progreso, kai pagaliau suprantame, kad tiesiog nekenčiame visų šios planetos žmonių besielgiančių taip pat. Ir tik suvokę, jog vienintelis išsilaisvinimas iš kančios būtų besąlyginė meilė bei priėmimas, žengiame didžiulį žingsnį pirmyn. Bet… vien suvokimo ir noro nutraukti žudančias mintis kuo greičiau, neužtenka. Kol iki sielos gelmių prasismelks meilės jausmas, situacijos kartosis.

Yra dar vienas niuansas supratus, jog, pavyzdžiui, pykti yra žalinga, imame sukčiauti, giliai paslėpdami jausmus. Tik priėmę savo pyktį, bet jo neaugindami ir mylėdami save su visais jausmais, pereisime prie kito priėmimo etapo.

Taigi, mylėdami save liūdintį, pykstantį, kenčiantį ir t. t., priimame savo prigimtį ir nekovojame pirmiausia patys su savimi.

Kitas žingsnis – gerbti ir priimti kito pasirinkimą, kad ir koks jis mums būtų nesuprantamas. Kartais tai atrodo tiesiog neįmanoma, tačiau anksčiau ar vėliau virsmas įvyksta. Deja, kartais nutinka ir taip, kad suvokimas aplanko tik išeinant iš šio pasaulio.

Kaip matome, meilė sau yra galingas ir gilus procesas apimantis visą mūsų egzistenciją. Tai ne tik malonus dėmesys sau, bet ir nuolatinis augimas, pagrįstas savitarpio supratimu, kantrybe, gebėjimu besąlygiškai mylėti ir savanorišku davimu kitiems to, ką išugdėme savyje geriausio.

Parengė Rūta Steponavičienė, tinklaraštis Tobuleju.com

Redagavo Lina Šimelionytė

Šaltinis
Temos
Balarama.lt