aA
Pyktis – stipri neigiama emocija, išreiškianti neigiamą nusistatymą kitų asmenų, daiktų ar reiškinių atžvilgiu. Dažniausiai pykstama, kai koks nors veiksmas ar įvykis neleidžia patenkinti svarbaus poreikio ar noro.
© Shutterstock nuotr.

Šiuolaikinėje visuomenėje ši emocija traktuojama kaip savotiškas tabu, neigiamybė ir vengiamybė, nors, žvelgiant iš evoliucinės ar psichologinės perspektyvos, – neišvengiama būtinybė, padėjusi ir padedanti mums išlikti.

Evoliucijos eigoje gyvūnai (taip pat žmogus) ne be reikalo išsiugdė gebėjimą pykti. Kaip ir visi instinktai, jie pirmiausia buvo skirti išgyventi nesvetingame ir pavojų kupiname pasaulyje. Toli ieškoti nereikia: pamėginkite iš šuns atimti kaulą, ir jis pradės urgzti.

Jo kylantis pyktis pirmiausia nukreiptas į savo maisto išsaugojimą, o maistas jam gyvybiškai reikalingas. Kaltinti šuns nereikėtų – jo patiriamas ir išreiškiamas pyktis veikia kaip instinktas. Šiuo atveju nuo šunų kiek skiriamės.

Galbūt dar daug anksčiau, nei atsistojo ant dviejų kojų, mūsų protėviai pyktį taip pat jautė kaip instinktą. Supykus keičiasi organizmo psichologinė ir fiziologinė būsena – padažnėja širdies ritmas, padidėja kraujo spaudimas, padaugėja adrenalino ir noradrenalino.

Kitaip sakant, jūsų smegenys aprūpinamos papildomu deguonies kiekiu, išsiplėtę plaučiai gali įkvėpti daugiau oro, nuo adrenalino sustiprėja raumenys ir kūnas pasiruošia atremti grėsmę. Savo laiku tai buvo labai reikalinga norint išgyventi.

Gyvenant bendruomenėje gyvenimas pamažu tapo šiltesnis ir sotesnis. Nuo išorės pavojų buvo galima apsisaugoti kartu. Tačiau norime to ar ne, vis tiek išlikome gyvūnai – žmogui „išradus“ socialinius santykius ir sudėtingas socialines struktūras, instinktai niekur neišnyko, tik galbūt skirtingoje aplinkoje ėmė reikštis kitaip.

Dalis instinktų socialiniame gyvenime tapo nepageidaujami: juk jei kas nors dabar panorėjęs daugintis tai darytų bet kur, su bet kuo ir bet kada, tai būtų nepriimtina. Net maitinimosi instinktas buvo apribotas įvairiais etiniais ir higieniniais reikalavimais – joks kaimynas nepagirs jūsų už tai, kad neatsiklausęs knisatės po jo bulvių lysvę.

Atvirai reiškiamas pyktis taip pat nepageidaujamas visuomenėje, nes gali sukelti destruktyvių padarinių. Jam riboti pasitelktos religijos, įstatymai ir auklėjimas.

Tiesa, istorijoje būta ir nemažai atvejų, kai pyktis buvo pageidaujamas: kovos dėl valdžios, karai, religiniai persekiojimai. Koncentruotą visuomenės pyktį puikiai išnaudojo nacizmas ir komunizmas. To padarinių priminti nereikia.

Šimtus kartų tramdyti pyktį mokė tėvai, religija ir valstybė, bet užgniaužta emocija gali sužydėti kuo margiausiu spektru. Prieš 50 metų nieko nebūtų nustebinę, jei ožius parduotuvėje pradėjęs rodyti vaikas gautų lupti, tačiau psichologijos mokslo pažanga po truputį keičia tokius stereotipus, o už vaiko mušimą greičiausiai šiandien jau pats turėtumėte reikalų su valstybės tarnautojais.

Pykčio rūšys

XXI a. vis dar netrūksta principinių skeptikų psichologijos mokslo atžvilgiu. Nesiveldamas į energiją švaistančias polemikas tik pridursiu, kad psichologija mokslo pasaulyje pripažinta kaip visavertė mokslo šaka – kaip matematika, filosofija, fizika ar astronomija. Ji turi savo tyrimų objektus ir griežtus tyrimo metodus. Tai mokslas, kuriuo mėginama spręsti vienus sudėtingiausių su žmogumi susijusių klausimų: mūsų protą, elgseną, emocijas ir t. t.

Kaip ir kiekvienas jaunas socialinis mokslas, psichologija susiduria su daug skirtingų požiūrių. Tarkim, matematikoje skaičiai nemeluoja ir atsakymas (nepaisant kelių išimčių) gali būti tik vienas, o psichologijoje tie patys rezultatai ar elgesys gali būti vertinami labai skirtingai.

Beveik kiekviena psichologijos doktrina (arba mokykla) turi savo požiūrį į žmogaus elgesį. Nagrinėjant pyktį, tas požiūrių skirtumas taip pat akivaizdus. Nesigilinant į visas peripetijas, verta paminėti, kad bent jau visos jos pyktį (kaip ir kitas emocijas) laiko visiškai normaliu jausmu, kurį daugeliu atvejų išreikšti netgi reikia.

Tiesa, pykčio būna įvairių rūšių: vienoks pyktis adekvačiai padeda apsaugoti savo būtį, kitoks gali virsti nekontroliuojamu ir destruktyviu.

„Pyktis – tai savotiška gynybinė reakcija. Jos intensyvumas gali būti labai skirtingas: nuo mažo susierzinimo iki priepuolio. Kai žmogaus egzistavimui iškyla grėsmė, pykčiu mobilizuojamas kūnas ir taip siekiama apsisaugoti. Egzistavimo nereikėtų suvokti siaurai, kaip gyvybės ar mirties klausimo – tai gali būti ir pasikėsinimas į jūsų fizinę ar psichologinę gerovę, įsitikinimus, asmenybę ar kitus dalykus, kuriuos laikote savo paties dalimi“, – aiškina psichologė Lina Gervinskaitė.

Anot jos, jaučiamas pyktis gali pasireikšti įvairiomis formomis: „Daugelis iš gyvenimo patirties supranta, kai kitas žmogus pyksta: tai išduoda kūno kalba, fiziologinės reakcijos. Žinoma, aiškiausias rodiklis – atvira agresija. Tai gali būti ir smurtas, ir šaukimas, ir trenkimas durimis, ir demonstratyvus išėjimas iš patalpos, ir t. t.“

Nors skirtingos psichologijos šakos pateikia skirtingas pykčio rūšis, vis dėlto pačiu elementariausiu skirstymu galėtume laikyti racionalų ir neracionalų pyktį. Tiesa, skirtingi mokslininkai pateikia ir skirtingas terminologijas: įsisąmonintas ir neįsisąmonintas, adekvatus ir neadekvatus pyktis ir t. t.

Racionalus pyktis paprastai būna adekvati reakcija į situaciją. Pavyzdžiui, jei iš jūsų kas nors ką nors pavagia ar jus grubiai įžeidžia, visai normalu dėl to supykti ir savo nepasitenkinimą išreikšti. Toks pyktis paprastai būna pateisinamas, nes jis yra adekvatus, nekyla iš giliau, yra momentinis ir neperauga į ką nors grėsmingesnio.

Daugeliu atvejų sveikas žmogus per gyvenimą išmoksta kontroliuoti savo pyktį paprastose situacijose. Pavyzdžiui, šiek tiek kliudytas kito žmogaus jis nepuola mojuoti kumščiais, nors galbūt tas pastūmimas jį ir suerzino, arba sulaukęs kritikos iš draugo nepuola grasinti, kaip jis drįsta, ir pan.

„Kiek kitaip savo pyktį reiškia vaikai. Jų emocijos būna instinktyvesnės ir kartais, patyrę bent mažiausią jų poreikių nepatenkinimą, jie gali, atrodytų, pernelyg stipriai supykti: pradėti garsiai verkti, griūti ant žemės ar net muštis. Šiuo atveju jų kaltinti nevertėtų. Tėvų pareiga – suprasti, kodėl pyksta jų atžala, ir išmokyti ją tinkamai reaguoti į susiklosčiusią situaciją bei tinkamai valdyti kylančias emocijas. Ilgainiui žmogus bręsta ir išmoksta valdyti (bet ne gniaužti) savo emocijas. Toks elgesys padeda lengviau išgyventi socialinėje erdvėje“, – teigia L. Gervinskaitė.

Neracionalaus, arba neįsisąmoninto, pykčio priežastys glūdi giliau pasąmonėje, jį sunkiau atpažinti ir įvertinti. Iš pirmo žvilgsnio jis gali atrodyti kaip normalus atsakas į dirgiklį, bet taip nėra.

Pavyzdžiui, pykstanti sutuoktinė dėl netvarkos namuose – gali atrodyti, kad tik dėl to ir pyksta, bet iš tiesų ji nepakenčia, kad jos vyras ar vaikai neklauso jos paliepimų. Galbūt ji tikrai nemėgsta netvarkos, bet jos egzistavimas tik jai pačiai sukelia frustraciją.

Ją siutina, kad kiti nejaučia to paties, arba iš tikrųjų pyksta pati ant savęs, kad negali kontroliuoti savo maniakiško požiūrio į tvarką. Tiesa, savo pykčio ant savęs ji gali nesuprasti arba nepripažinti, todėl agresiją nukreipia į išorę, nes kitus kaltinti daug lengviau nei save. Paprasta situacija gali būti labai sudėtinga, jei tik norima išsiaiškinti jos tikrąsias priežastis.

Kitas pavyzdys: darbuotojas sulaukė kritikos iš savo vadovo ir supyko. Negalėdamas to pykčio demonstruoti prieš vadovą, jis jį užgniaužia.

Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Sukrečianti turtingiausio kada nors gyvenusio žmogaus istorija: švaistydamasis pinigais sugriovė kitos šalies ekonomiką kelionėje lydėjo 60 tūkst. žmonių  (54)

Remiantis 2019 metų „ Forbes “ reitingu, pats turtingiausias pasaulio žmogus yra bendrovės „...

Alkoholį vartojanti moteris visuomet rizikuoja: jei vaisius pažeidžiamas pirmomis dienomis – padariniai negrįžtami (23)

Medikai ir toliau kovoja dėl girtos, Klaipėdoje gimusios, naujagimės ateities. Kas laukia mažylės...

Padraugavo su estais ir užteks: Kremliaus ruporas rusus ragina ruoštis karui su JAV Baltijos šalyse (1305)

Objektyviai turime savų interesų, susijusių su Baltijos jūros regionu. Tai susitikime su Estijos...

Orai: ruoškitės, kasdien bus vis šilčiau (4)

Šiandien ir artimiausiomis dienomis mūsų šalies orus lems anticiklonas.

Politologas sumaišė visas kortas: dabartiniai prezidento rinkimai – beprasmiški (762)

Sprendimas prezidentą Lietuvoje rinkti visuotiniuose rinkimuose – beprasmiškas ir tuščiai...

Mokslininkus nustebino keistas radinys auglyje: vėžys keičiasi (24)

Mokslininkai iš auglių paimtuose pavyzdžiuose aptiko tarp plaučių vėžio ląstelių...

Gatvės mada: drąsiausi šiltus rūbus jau nukišo į tolimiausią spintos kampą (87)

Antrąją Velykų dieną prie stalų vilniečiai užsibūti nepanoro – pagrindinėmis sostinės...

Skirtingais periodais vaikų susilaukusi Renata Kovtun paneigė dažną mitą: buvo neramu, kad kažkuris gali pasijusti mažiau mylimas (12)

Grožio salono savininkė, lengvojo kultūrizmo čempionė Renata Kovtun juokiasi, kad apie vaikus...

Danų milijardierius Šri Lankoje neteko trijų iš keturių savo vaikų (192)

Danų milijardierius verslininkas, kuris yra pagrindinis internetinio mados verslo milžino ASOS...

Rimvydas Valatka. Blogas Gaidys, labai blogas (342)

Kokia didžiausia tragedija įvyko Didžiąją savaitę? Ne, tai ne Notre-Dame de Paris gaisras,...