Net turint įvairių įsitikinimų, mirtis yra nežinomybė ir išvengti nerimo neįmanoma. Su mirties baime susiję daug jau įprastų dalykų – jaunystės kultas, sveika mityba, LRT RADIJUI sako psichoterapeutas Robertas Petronis. Psichoterapeutė Elona Lovčikienė teigia, kad dabartinė kultūra linkusi neigti mirtį, tai rodo progreso, valdžios siekis, bet kitokią visuomenę įsivaizduoti sunku.
© Shutterstock

– Ar žmonės pernelyg sureikšmina gyvenimą ir mirtį?

E. Lovčikienė: Klausiu savęs to paties. Ar tai, kad rūpinamės tuo, kas yra mirtis ir kaip reikia gyventi, – sureikšminimas? Ar jis negatyvus? Juk, tiesą sakant, kas gali būti svarbiau, nei gyvenimas ir mirtis? Tai tema apie žmogiškąją egzistenciją.

Per savo seminarus klausiu, kas kiekvieno žmogaus gyvenime kartojasi, nepriklausomai nuo rasės, kultūros, geografijos. Visi sutartinai sako, kad būtent gimimas ir mirtis. Tai du esminiai žmogaus būties įvykiai ir vargu, ar jie gali nejaudinti. Jie jaudina žmogų, įaudrina vaizduotę. Mes bandome įminti tuos klausimus, suvokti, kas yra mirtis, kaip ją įprasminti. Kai kalbėti apie mirtį tampa tabu, tai liudija apie nemokėjimą gyventi su mirties realybe. Tai ir savotiškas noras neigti mirtį. Mums per daug baisu, o tokie tabu užkrečiami, jie plinta per žmones.

– Tai rodo paslėptą baimę?

E. Lovčikienė: Manyčiau, kad taip. Mes gyvename kultūroje, kuri linkusi neigti. Visos manijos, susijusios su nuolatiniu progresu, siekiu įgyti begalinę galią ir valdžią, turtą – tai irgi galima laikyti mirties neigimo išraiška.

R. Petronis: Taip, o kur dar jaunystės kultas, sveika mityba... Nereiškia, kad šie dalykai savaime nereikšmingi, bet jie taip pat susiję su mirties baime.

– Gal kai kurie sakytų, kad gimimo ir gyvenimo, mirties sureikšminimas yra visa tai lydintys ritualai?

R. Petronis: Žmogus yra vienintelė gyva būtybė, suvokianti mirtį. Klasikai egzistencialistai kalba apie gyvenimą kaip gyvenimą myriop, kaip neišvengiamą santykį su mirtimi. Klausimas, koks tai santykis – gal jis per daug akcentuotas, o gal neigiamas.

Yra sakoma, kad kiekviena baimė – mirties baimė. Pavyzdžiui, jei bijoma ligos, kodėl jos bijoma? Grandinėlė nukeliausime iki mirties baimės. Jei bijoma vorų, tai kodėl? Vorų bijoma, nes jie gali įkąsti, o įkandimas vėl veda mirties baimės link. Mirties sureikšminimo pavyzdžiu galėtų būti Vėlinės. Tačiau šiuolaikinė visuomenė labiau pasižymi mirties baime ir dominuojantis dalykas yra bėgimas nuo mirties.

E. Lovčikienė: Taip, yra daug bėgimo nuo mirties apraiškų, tai baimės išraiška. O Vėlinių ar mirusiojo palydėjimo ritualus laikyčiau brandesniu santykiu su mirtimi. Tai reiškia, kad nevengiame prie jos prisiliesti. Dažnai girdžiu jaunus žmones sakant, kad jie nenori dalyvauti viename ar kitame laidotuvių minėjime, tarsi norėtų linksmiau praleisti laiką.

Keičiasi ir mirusiojo išlydėjimo apeigos. Vietoje trijų dienų gedėjimo atsiranda viena para, kai kada net mažiau. Kai kur per budėjimą prie mirusiojo peržiūrimos nuotraukos, klausomasi jo mėgstamų dainų. Grįžtant prie ritualų prasmės, sakyčiau, kad ritualai padeda įveikti gąsdinantį susidūrimą du tuo, kas nekontroliuojama.

R. Petronis: Nereikia susiaurinti mirties baimės. Gyvenime yra įvairių pabaigų, svarbiausia, koks žmogaus santykis su ta pabaiga. Filosofijoje akcentuojama, kad, jei būtume nemirtingi, gyvenimo prasmės klausimas išnyktų. Taigi gyvenimas prasmingas tik mirties akivaizdoje. Teiginys kategoriškas, bet tai, kad esame laikini, verčia mus atskirti pirmaeilius ir antraeilius dalykus.

– Čia gali tikti C. G. Jungo mintis, kad tas, kuris bijo mirties, bijo gyvenimo.

E. Lovčikienė: Kartais vyrai ir moterys man pasakoja, kaip juos terorizuoja seni tėvai. Pajutę bet kokį skausmą, pastarieji puola į paniką, skambina artimiesiems, kviečia greitąją pagalbą, kad tuojau pat būtų pristatyti vaistai. Jie praranda bet kokį savo būsenos kritiškumą. Tokia yra stipri panika prisilietus prie mirties užuomazgos.

Bėgimo nuo mirties, neigimo formų labai daug. Čia svarbi laisvė, bet laisvė įsisąmoninant mirtį, o ne ją neigiant. Pozityvumo kultą taip pat vertinčiau kaip neigimo formą. Bandoma neigti tamsiąją būties pusę.

Laisvė yra brandžios asmenybės laikysena, kai gali priimti abi puses – ir tamsią, ir šviesią. O ne tik progresą, amžiną jaunystę ir sveikatą. Laisvė yra branda, kai matai abi puses. Yra net pasakų, kai galiausiai mirtis net kviečiama. Nors prieš tai buvo išvaryta ar uždaryta kambaryje, vėliau žmonės patys eina ieškoti mirties ir kviesti ją atgal.

– Kas būtų, jei žmogus nebijotų nuo mirties?

E. Lovčikienė: Perfrazuočiau – linkėčiau, kad žmogus būtų laisvas nuo mirties baimės, bet įsisąmoninęs, priėmęs mirtį. Bet man sunku įsivaizduoti tokią visuomenę. Galbūt todėl, kad matau tiek daug apraiškų tos realios baimės, kokia ji stipri ir kaip verčia bėgti, neigti.

R. Petronis: Jei kažką eliminavau iš savo gyvenimo, tai ir yra ženklas, kad to bijau. Galiu baimės nejausti kaip jausmo, galiu į kažką nežiūrėti, bet tai ir yra baimės įrodymas. Jei aš nusisukau nuo mirties, aš galiu nebijoti, jaustis komfortiškai, bet tai ir bus pabėgimas. Aš galiu turėti aibę įvairių įsitikinimų apie pomirtinį gyvenimą, apie rojų, apie reinkarnaciją, bet vis tiek tai bus paslaptis. Mano gyvenimas čia baigiasi. Vis tiek čia yra tam tikra nežinomybė, neapibrėžtumas ir jis negali būti be nerimo.

– Net jeigu, kaip Raineris Maria Rilke, leidiesi į nuotykį stebėdamas savo mirtį, vis tiek tu nežinai, koks ten nuotykis laukia.

R. Petronis: Nuotykiai yra jaudulys, kas yra artima nerimui.

E. Lovčikienė: Net ir tuokdamiesi žmonės baisiausiai nerimauja, tad ką kalbėti apie visus kitus pokyčius. Ateina ir sako – man panikos ataka, vestuvės po savaitės, kaip reikės išgyventi tą dieną...

R. Petronis: Ir tai taip pat turi bendrą vardiklį, tai kažkoks taškas prieš nežinomybę. Tuokdamasis aš nežinau, kaip klostysis mano gyvenimas.

– Bet jei žmogus bijo, kartu tai rodo ir jo atsakomybę?

E. Lovčikienė: Idealiu atveju būtų nuostabu, jei mes visi būtume psichiškai sveiki, laisvi nuo kompleksų. Bet sunku įsivaizduoti tokią visuomenę. Tai turbūt jau būtų kitų būtybių, o ne žmonių visuomenė. Ir tai būtų kažkokia kita dimensija.

R. Petronis: Man regis, atsakomybė labai svarbi gyvenimo pusė. T. y. kas yra gyvenimas? Tai tam tikras laiko gabalas, kurio trukmės aš nežinau ir esu paliktas. Aš su tuo visu laiku darau beveik bet ką – galiu prašvaistyti ir už tai atsakingas esu aš. Net jeigu pasirinksiu kažkokį man pasufleruotą gyvenimo būdą, vis tiek aš tai pasirinksiu, vis tiek atsakingas aš. Tai kelia jaudulį, tam tikrą įtampą.

– Taip, kaip kelia įtampą, kai ten keliauji pats vienas. Juk nieko nepasiimsi, vienas pats turi išgyventi mirtį.

E. Lovčikienė: Visai nekeista, kad būtent tikintis žmogus užduoda tokį klausimą, nes įvairių religijų tikintys žmonės tikrai turi savo mitologiją, susijusią su mirtimi ir su tuo, kas vyksta po mirties. Apskritai, kas yra žmogaus siela, dvasinis gyvenimas. Jie nuoširdžiai į tai gilinasi, todėl ir gali kilti tokių klausimų. Gal skamba šiek tiek utopiškai, kaip rojaus ilgesys. Mes turbūt archetipiškai visi turime tą rojaus ilgesį – ilgimės to, kas buvo prarasta, ir norėtume vėl atgauti tą pirmykštę nuostabiai turtingą ir laisvą nuo bet kokių suvaržymų būseną.

Vis dėlto ir tos pačios religijos moko atsakomybės, nes akistatoje su tuo, kas vyksta po mirties, tu turi atsiskaityti, kitaip tariant, tavo reikalas ne švaistyti, o prasmingai išgyventi. Pavyzdžiui, ir lietuviškoje mitologijoje iš pradžių siela persikūnija į augalą, paskui – į gyvūną, paskui – į paukštį, o tik tada grįžta į žmogišką pavidalą ir nėra taip lengva sutrumpinti šį ciklą. Kadangi norėtųsi vėl grįžti į žmogišką būseną, norėtųsi, kad tas ciklas sutrumpėtų, pasakose siūloma deginti ar laidoti vandenyje. Tai labai gražios sielos gyvenimo ir kelionės metaforos. Galbūt tas paukštis yra apie laisvę, apie laisvės spręsti ir veikti ilgesį.

Matyt, kad tas klausimas gimsta ir iš to, kad aplink daug susivaržymo, kompleksų, kurie trukdo laisvai reikštis. Tikrai iš mirties baimės kompleksų yra nemažai. Jei tos baimės tokios stiprios, kad paralyžiuoja arba verčia bėgti, vengti, neigti, tikrai labai liūdna. Tai tam tikri didesni arba mažesni sutrikimai. Žinoma, visada norime padėti žmonėms išsilaisvinti iš tų paralyžiuojančių baimių, bet absoliutų įsitikinimą, kad įmanoma rojaus būsena, kurioje viskas amžina, greičiau vertinčiau kaip archetipinę mūsų fantaziją.

– Kodėl fantaziją? O gal ten, senojoje smegenų dalyje, žinoma, kad taip kažkada buvo?

E. Lovčikienė: Tai yra dvasios pasaulis, dėl to ir sakau – ne žmonių, ne šiapusinis. Tai jau kitos dimensijos, jau grynosios dvasios pasaulis.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Įvertino žurnalistės žudiko ir Matuko mamos norą tuoktis: jie gali turėti labai specifinių motyvų (140)

Psichologas Tomas Lagūnavičius Lukiškių izoliatoriuje-kalėjime planuojamas Monikos...

Į „Vytautą“ spjovę Ballai įskaudino Šeškų: paliekame viską jų sąžinei (155)

Į Lietuvą atvyko Los Andželo „Lakers“ ateitimi laikomas Lonzo Ballas, tačiau grįždamas namo...

Po istorinės pergalės – naujo kapitono pokštai, trenerio emocijos ir ryžtas eiti iki galo (10)

Lietuvos ledo ritulio rinktinė penkis kartus krito po japonų kojomis. Bendru įvarčių santykiu...

Orai: jau savaitgalį pajusime pokyčius – plūstels šiluma

Iki savaitgalio nieko naujo neįvyks – danguje sukinėsis debesys, protarpiais trumpai palis....

„Danske Bank“ traukiasi iš Lietuvos (412)

Antros pagal turtą Šiaurės Europoje finansų grupės „ Danske Bank “ Lietuvos filialas...

Žiemą išgyvenę sodininkai sako, kas grasina derliui – tai ne orai (1)

Vos pirmus lapelius ir žiedus skleisti pradedantys sodai dar neleidžia prognozuoti, koks bus...

Išplatino emocingą kvietimą: ragina nelikti abejingiems ir palaikyti medikus (72)

Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų šeimos gydytojas Vytautas Kasiulevičius...

Trilerį Madride laimėjęs „Real“ atsidūrė per žingsnį nuo finalo ketverto (3)

Eurolygos ketvirtfinalio trečiosiose rungtynėse Madrido „Real“ grįžo namo ir savo arenoje...

Tėvai liko šokiruoti: infekcine liga susirgusi dukra į polikliniką nebuvo įleista (76)

Sukarščiavus vaikui neretai tėvai stengiasi kuo greičiau jį nuvežti pas gydytoją , kad laiku...

„Real“ svečiuose parklupdė bavarus ir atsidūrė per žingsnį nuo finalo (37)

Trečiadienį vakare futbolo mėgėjų dėmesį kaustė antrojo Čempionų lygos pusfinalio akistata,...