Rodos, į visa tai anksčiau nekreipiau dėmesio dėl kiek šaltoko tikslo siekimo. Karts nuo karto grįžtu į Lietuvą, ir kiekvieną kartą būnu kupina tam tikro nusivylimo. Jaučiuosi nutolus nuo vietinių žmonių, visi tarytum gyvena savo gyvenimus, čia grįžus nelabai randu nei kažkokios tikslingos veiklos, nei atsipūtusių atostogų.
Neapibrėžta situacija, kurioje jaučiuosi kiek be vietos. Iš tikrųjų nėra itin artimų santykių čia, nėra itin artimų tenai (tiesa, tik su vienu žmogumi, ir, rodos, dėl to jaučiuosi dar beviltiškesnė, nes kartais jaučiu, kad esu tik į jį įsikabinus ir gal kiek spaudžiu).
Atrodytų, ten realizuoju save, visą laiką esu kupina energijos ir noro veikti, bet trūksta artimų žmonių. Čia - atvirkščiai. Gyvenimas toks ramus ir visiškai nuo manęs priklauso, tačiau ar sugebėsiu jį padaryti kiek įdomesnį?
Šiuo metu apskritai nesuprantu ko noriu. Ir nesuprantu, kodėl kiekvienas atvažiavimas yra toks kiek slegiantis. Galbūt vertėtų susimąstyti, o gal reiktų tiesiog toliau daugiau veikti. Juk esu jaunas žmogus. Rodos, iš dalies laukiu, kol šis etapas pasibaigs ir po studijų prasidės kitas. Matyt, labiau apibrėžtas. Nesuprantu savęs ir visos situacijos. Ir kaip reiktų viską išspręsti...
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Jūsų laiške matau kelias stoteles, kuriose norėčiau stabtelėti. Pirmoji jų būtų vietos, kur yra jūsų širdis. Panašu, jog nemažai savęs atidavėte, kad pasiektumėte savo svajonę, tikslą mokytis ten, kur norite, tobulėti ir užsiimti miela veikla. Matyti, jog tai pasiekėte. Atrodytų, pasiektas rezultatas turėtų nešti vien tik pasitenkinimą. Tačiau akivaizdu, jog taip nėra.
Užsibrėžti siekiai panašūs į viršukalnes, kurias šturmuojame. Tam skiriame visas savo jėgas, laiką, protą, jausmus, kūną. Kuomet lipame išsvajoto taško link, vargiai matome ką nors, kas yra aplinkui, o juo labiau tai, ką paliekame papėdėje. Todėl nenuostabu, jog pasiekus viršų po akimirkos džiaugsmo ir trumpo pasimėgavimo, apsidairius pasijuntame vieniši.
Aplinkui nėra daug, nes kopiant jie buvo nelabai svarbūs, nelabai reikalingi, arba apie juos pagalvoti tiesiog stigo laiko, jie buvo papildomas svoris. Kita vertus, likusieji žemai per jūsų kopimo laiką ėmė gyventi savus gyvenimus. Ten, apačioje. Jau be jūsų.
Ką norėjau pasakyti šia iliustracija?.. Kad pasiektumėte savo tikslą, atidavėte daug savęs. Dabar jaučiate troškimą būti. Būti su kitais, patirti žmogišką santykį, artumą, bendrystę. Tai galima prilyginti dar vienai viršukalnei, ir jei norite įkopti į ją, svarbu jai skirti laiko, jėgų ir pastangų. Veikimas išties teikia malonumą, leidžia pajusti savo galią, vertę. Tačiau jūsų išgyvenimai gerai iliustruoja, jog kiek bepasinertumėte į veikimą, viduje yra tuštuma, kuri ilgisi žmogiško ryšio, kuriam mes esame ir sukurti, tačiau kuris neatsiranda savaime, kuomet jam neskiriame savęs, savo širdies.
Kita stotelė būtų jūsų grįžimas į Lietuvą. Kur nėra to gyvenimo, kuris „užsuktas“ svetur. Kur yra vieta, leidžianti išsisukti iš veiklos orbitos. Šią vietą ir laiką aš pavadinčiau susitikimu su savimi. Kur nurimsta pašaliniai veiklos ir pasiekimų triukšmai ir išnyra jausmai, kurie laukia tylos, ramybės, kad būtų išgirsti ir pamatyti. Taigi šis taškas, grįžimo namo taškas, kitaip, nei jūs jį priimate, yra be galo vertingas. Tai yra savotiškas grįžimo prie savęs ir tikrųjų savo norų vieta, kurioje turite progą klausytis savęs, savo širdies, savo minčių, savo tikrųjų poreikių ir į juos atsiliepti.
Vaida
