aA
Jau keletą metų nesusitvarkau gyvenimo, ir atrodo, kad kuo toliau, tuo labiau panyru į kažkokį siūlų raizginį - tampa nebeaišku, kur pradžia ir kaip iš visko išsipainioti. Nors dar nevadinčiau savęs sena, neturiu nė trisdešimties, bet kartais jaučiuosi kaip senutė, parimus prie jaunystės nuotraukų.
© Corbis/Scanpix
Visą jaunystę praleidau lengvai, kažkaip viskas gaudavosi savaime be didesnių pastangų: daug draugų, kelionės, neblogai sekėsi mokslai, įgijau magistro laipsnį, dirbau tai, kas patiko. Buvau spontaniška: galėjau 10 vakaro nuvažiuoti iki Plungės, o 7 ryto jau būti Kaune ir ruoštis į darbą. Galėjau išsiruošti į klubą per 10 minučių su 3 litais kišenėj, ir grįžti namo pėstute per visą miestą, nes neliko pinigų taksi.

Galėjau su 100 dolerių susiruošti į mėnesį trunkančią kelionę autostopu... Žodžiu, gyvenimas virė. Vaikino neturėjau, bet niekada nebuvau vieniša, gal net palepus dėl draugų dėmesio ir nemąstanti apie finansinius nepriteklius. Dabar iš viso to beliko tik fotografijos, laiškučiai ir pilna širdis šiltų prisiminimų...

Dabar gyvenimas sustojo. Sėdžiu nemylimam darbe, kurio pakeisti niekaip nesiseka, nes tos pareigos gyvenimo aprašymo tikrai nepuošia, o kiekvieni čia praleisti metai mažina mano galimybes pabėgti. Tiesiog ta darbo patirtis, kokią įgyju čia, daugiau nėra kur nors pritaikoma, po truputį dyla tos žinios, kurias buvau įgijusi anksčiau, galimybės pakilti karjeros laiptais – jokios, nemielas “gandonešių” kolektyvas, nedidelė alga...

Gyvenu su žmogumi, kuris mane myli, bet kartais patyliukais kartoju tą saldų žodį “laisvė”, ir širdį apima toks svaigulys, iškyla vaizdas kaip nevaržomai bėgu per pievą ir, regis, tuoj pakilsiu...

Nekenčiu jokių suvaržymų. Mano žmogus tai supranta ir kai pareiškiu kad susitaupiau porą šimtelių ir nuo visko ruošiuosi pabėgti bent jau į kitą šalį kokiam mėnesiui, kasmetinių atostogų metu, jis neprieštarauja. Bet spontaniškumo, tos nuotykių dvasios, nebeliko. Viskas pernelyg pamatuota, pernelyg sterilu.

Draugai prieš atvažiuodami paskambina prieš 2 dienas, i teatrą ruošiamės mėnesį, į kokį neformalų renginį antrąją pusę sunku nutempti, tiksliau jis niekada nepamiršta paburbėti, kad ten užsibūti nedera, nes ryt – ne išeiginės. Pati darausi tingi, dėl to ima siaubas, griebiuosi kažkokio drastiško lakstymo ir organizacijų, bet tai atrodo taip dirbtina... Šiuo metu mano tėvai turiningiau leidžia laisvalaikį už mane.

Be to, jaučiu nuolatinę baimę dėl finansų. Taupau, skaičiuoju, derinu, vėl skaičiuoju, bandau iš tos savo algelės kažką išspausti, viskam atsidėti, bet tai nerealu, suprantu, kad gal perlenkiu, nes šiaip nesam kažkokie socialiai remtini: maistui ir mokesčiams pakanka, bet... buvau įpratusi ir kažkaip giliai užsifiksavo mintis, kad vyras turi turėti santaupų nenumatytiems atvejams, kad, kalbant apie ilgalaikio naudojimo prekes, pirkti reikia tai, kas kad ir brangu, bet kokybiška. O dabar gaunasi taip, kad vyras sėdi be pinigų, nors dirba ir uždirba, o aš keičiu vandens maišytuvus, remontuoju karbiuratorius, užsakinėju baldus... Tiksliau, už tai moku.

Kadangi pramogų visiškai atsisakyti negaliu, pasilieku minimaliai tam reikalui, kitką suryja brangiosios išlaidos, o smulkiosioms nelieka nieko. Per keletą metų nenusipirkau ne tik jokio drabužio, bet net ir blakstienų tušo ar smulkmenėlės, nes vis atrodo kad tai švaistymas ir kaip galima pirkti tokius daiktus, kol dar nepakeisti radiatoriai, neapmokėta dantistui, kol nepadaryta to, to ir to, esu apnikta tiesiog patologiško taupumo, bet tai neprisideda prie bendros būsenos pagerinimo, vis dėlto esu moteris, todėl ir man – kartais norisi, kartais reikia...

Vyras mano šitų poreikių tarsi nemato – maždaug, juk uždirbi, nusipirk ką nors... bet žinojimas, kad jei gale mėnesio atvežus židinio kapsulę, pritrūks bent kelių šimtelių, turėsiu plėšytis, mąstydama, iš kur tai gauti, nes vyras pasakys: dabar neturiu pinigų, palauk bent savaitę... to nedaryti negaliu, nes norisi pagaliau turėti SAVO normalius namus... Žodžiu, taip įsisukau į buitį, kad pačiai graudu ir neberandu kaip iš naujo atrasti gyvenimo skonį ir spalvas.

Iki minimumo sumažinau bendravimą su tėvais, su kuriais anksčiau tikrai neblogai sutariau, nors gyvename tame pačiame mieste: tiesiog nenoriu jiems pasakoti visko, o susitikti vardan to, kad pasikeisti mandagiomis šypsenomis nematau prasmės. Tėvai siūlo finansinę paramą, bet tikrai nenoriu jos imti, nes visą gyvenimą buvau auklėjama, kad ranką tiesia tik nesavarankiški, silpni ir niekam tikę žmonės.

Anksčiau suvokiau save kaip vientisą funkcionuojantį organizmą: vienas didelis laimingas AŠ. Dabar jaučiuosi tarsi sudaryta iš atskirų dalelių ir visos tos dalelės trokšta viena nuo kitos atsiskirti, o aš vargstu, stengdamasi jas išlaikyti draugėj, vienur taisau, kitur genda. Iš pusiausvyros išmuša mažiausios smulkmenos, darausi nervinga.

Be to, nežinau ar tai gali būti susiję su dvasine būsena, bet pradėjo lįsti sveikatos problemos, kurių anksčiau niekada nejaučiau: skauda galvą, stoja skrandis, jaučiu silpnumą, nenorą keltis rytais, nemigą vakarais, po darbo jaučiuosi tarsi benamė: maždaug ačiū dievui baigėsi darbo diena ir išėjau iš nemėgstamo darbo, bet kur dabar? Gal i nemėgstamus namus? Feee...

Buvau pas psichiatrę, paskyrė vaistų, bet būsenos pagerėjimo nejaučiau. Buvau pas būrėją. Buvau pas psichologę. Girta liejau ašaras ant peties geriausiai draugei. Bet vis dar jaučiuosi tokia viena prieš visą pasaulį! Tokia maža! Beviltiška! Galbūt Jūs galėtumėte dar kažką patarti kur kreiptis pagalbos ir kaip “atsistatyti” – kito žodžio nerandu…

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Sy gyvenime vykstančiais pokyčiais, naujomis užduotimis ir virsmais susigyventi tikrai nelengva. Išmokti atsisveikinti su buvusiomis linksmybėmis ir atrasti kitokio buvimo žavesį yra vienas iš asmens brendimo uždavinių. Skaitydama jūsų laišką, regiu jūsų nusivylimą, kad gyvenimas keičiasi, arba kad nepavyksta turėti ir jaukių namų, ir spontaniškų veiksmų tuo pačiu metu, ypatingai tuomet, kai esate savo gyvenimo kūrimo pradžioje.

Jūsų noras ieškoti pagalbos yra labai sveikintinas. Visgi pirmiausia reikėtų sustoti jums pačiai ir atsakyti į nemažai klausimų. Kaip suprantu, turite gyvenimo draugą, namus, kuriuose bandote įsikurti, darbą. Tačiau niekas jums neteikia pasitenkinimo. Čia atsiranda pirmasis klausimas, vardan ko renkatės gyvenimą, kuris jums neteikia džiaugsmo? Kokius turite norus ateičiai? Kaip atrodo bent 5 jūsų gyvenimo metų vizija? Kaip visa tai yra nutolę nuo dabartinio jūsų pasaulio?

Iš jūsų pasakojimo apie draugą, namą, darbą, panašu, jog veikiate spontaniškai, kaip kažkada buvote įpratusi keliauti ar linksmintis. Darote daug dalykų, tačiau nelabai aišku kam? Minėjote, jog turėdavote jėgų ir ryžto su pakeliauti po svečias šalis su 100 dolerių kišenėje, o dabar neturite valios imti ir pakeisti nemėgstamo darbo, kas yra jūsų rankose. Kuriate namus, atsisakote daug savo poreikių, tačiau pamirštate atiduoti dalį atsakomybės draugui, gal bus ne taip tobulai, bet kartu?

Iš visos šios painiavos: noro stengtis dėl namų, kurių nemėgstate ir pasyvumo tuose dalykuose, kurių trokšta jūsų širdis, kyla klausimas: ko iš tikro jūs trokštate? Gal gali būti taip, jog gyvenimo tikslai pasikeitė, tačiau malonumą teikiančių santykių, gražių namų, mylimo darbo kūrimas reikalauja kur kas daugiau jėgų, laiko, pastangų ir atsakomybės, nei kada nors buvote įpratusi turėti.

Pereinant iš vieno brandos etapo į kitą, keičiasi ir asmens poreikiai. Žmogui bręstant ir uždaviniai, kuriuos jis turi atlikti, norėdamas įsitvirtinti gyvenime, reikalauja iš jo kur kas daugiau atsakomybės, konstruktyvumo. Tai jokiu būdu nereiškia, jog anksčiau išgyventi dalykai netenka savo vertės. Ir toliau galime pramogauti, keliauti ir panašiai, bet tai leidžiame sau tiek, kiek įgyvendiname šiuo metu aktualius tikslus.

Pokyčių laikas, kuomet praeitis, net jei ir būtų tokia pati, nebesuteikia tiek džiaugsmo, o dabartis reikalauja labai daug pastangų ir vis dar nedžiugina, yra labai nelengvas. Dėl to nenuostabu, jog savo tėvų gyvenimą jūs suvokiate kaip kur kas gyvesnį. Jie jau jį sukūrė, o dabar gali švęsti.

Taigi tai, kas jumis vyksta tai atsisveikinimas su senu ir susigyvenimas su nauju, kur kas sudėtingesniu laikotarpiu. Visi mes, atsiliepdami į savo vidinius troškimus, šeimos tradicijas, aplinkos poveikį, renkamės kada pereiti iš etapo į etapą. Panašu, jog jūs esate sudūrime, kai gedite praeities ir vis dar negalite susitaikyti su dabarties aktualijomis.

Svarbu žinoti, jog bet kokie pasikeitimai pareikalauja laiko. Jei jaučiatės, jog pati su tuo nesidorosite, verta dar kartą grįžti pas psichologą, iš kurio galima tikėtis ne spragtelėjimo pirštais, kad problema išsispręstų, o palydėjimo iš vienos upės pusės į kitą. O greičiau kartu statyti tiltą tarp jūsų audringos praeities ir kiek daugiau pastangų ir sėslumo reikalaujančios dabarties.

Nuoširdžiai linkiu gražios kelionės. Vaida

Rašykite: psichologui@delfi.lt

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

STT paskelbė statistiką apie gimines savivaldybėse: reakcija stulbinanti (82)

Specialiųjų tyrimų tarnyba ( STT ) birželį paskelbė analizę, kuri rodo, kad beveik penktadalis...

Kiemą iškniso ir dingo: neįmanoma net išeiti iš laiptinės, priversti lipti per kaimynų tvoras (2)

Socialiniame tinkle „Facebook“ tauragiškiai įvedė naują madą – apie problemas praneša...

Kova įsisiūbuoja: Skvernelis į Lietuvą vilioja 12 užsienio prekybos tinklų (344)

Jau kitą savaitę Vyriausybėje bus praskleistas paslapties šydas ir įvardintos konkrečios...

DELFI nufilmavo, kas vyksta Labanoro girioje: prieš įsigalint draudimui kirsti griūva aukščiausios pušys (187)

Pastarosiomis dienomis Labanoro girioje daugiau miškavežių nei grybautojų. Šiuo metu šioje...

Lietuviai nuo alkoholio priklausomybės gydėsi ir prieš 200 metų: vaistų atsigabendavo net iš Nikaragvos (29)

Priklausomybės ligos ir jų gydymas Lietuvoje – apipintas diskusijomis, mitais ir baime, o...

Indrė Makaraitytė. Karšta žarijų duobė Gitanui Nausėdai – tylioji dauguma, kuri prieš gėjų teises (255)

Gitanas Nausėda net pačiam sau turbūt netikėtai sugalvojo, kad vienos lyties asmenų...

Ko neparodė TV kameros: po viešo Gražulio atsiprašymo sekė kitas susitikimas, po kurio palangiškė negali ramiai miegoti (69)

Nuo pat pirmosios skandalo dienos žinomas politikas Petras Gražulis ir palangiškė Birutė...

Žvilgsnis į dabartinių pradinukų ateitį: profesijos, kurių visi vaikysis 2030-aisiais (4)

Moksleivių profesinio orientavimo projektas būsiu_ tęsia straipsnių ciklą apie ateities...

Ekspertas atskleidė, kuriuose mikrorajonuose dabar geriausia pirkti būstą (14)

Būsto pirkėjus nuolat neraminantis klausimas – ką rinktis? Senos statybos būstą ar naujos...

Draugės pokštas prieš vestuves apvertė gyvenimą (2)

Niekada negalvojau, kad draugų pokštas apvers mano gyvenimą aukštyn kojomis. Bet apie viską nuo...