Esu buvusi Švedijoje dar 1993 metais kartu su savo sūnum. Dirbau daug, atsigavau psichologiškai. Parvykau į Lietuvą. Prasidėjo įprastas gyvenimas su džiaugsmais ir rūpesčiais. Augo sūnus. Aš laukiau, kol baigs vidurine, ieškojau geresnio darbo, bet jau darbdaviams 30-ies buvau per sena. Bet aš dirbau, nors ir gaudavau minimumą.
Sūnus užaugo (auginau jį viena). Įstojo jis į aukštąją mokyklą. Ir jau šiais metais ją baigs. Mokosi jis gerai, sumanus vaikinas, neišlaidus, protingas, skaito istorinę, etnologinę literatūrą, domisi muzika, groja gitara, moka valgyt gaminti. Žodžiu, aš juo didžiuojuosi labai.
Aš negalėjau savęs realizuot, nes tam buvo priežasčių nuo manęs nepriklausančiu. Ir visa laiką turiu svajone, bet nežinau, ar ja įgyvendinsiu. Buvau įstojusi į VU prieš trejus metus, bet trauma sutrukdė mokytis. Ir dirbu, ir gaunu vis tą minimumą.
Išvykau į Daniją. Ir susidūriau su tuo, kad mokant susišnekėti tik anglų kalba nieko nebus. Danijoje reikia mokytis danų kalbos, kuri yra nelengva. Čia ramu, gerai, niekas nesinervuoja, žmonės malonūs (gyvenu mažame miestelyje). Bet be danų kalbos niekur, o lankyti nemokamus kursus nėra galimybės.
Radau internete danų kalbos nemokamus kursus, bet reikia bendrauti su pačiais danais,nes kitaip kalbos neišmoksi. Gyvenu labai išsilavinusių lietuviu šeimoje, bet šnekamės lietuviškai. Ir mano mintys pradžioje buvo įsitvirtinti čia. Bet viskas subliuško kaip muilo burbulas. Danams užsieniečiu darbo rinkoje nereikia, na, nebent tik tų, kurie baigė aukštuosius mokslus.
Aš labai pasimečiau. Nieko aš čia neįsitvirtinsiu. Čia nežinant kalbos gausi darbą kokioje nors fermoje. Taip, pinigai atrodys nemaži, bet nuomotis būstą reiks, o tai labai daug kainuoja.
Aš maniau, kaip ir esantys Lietuvoje, kad dabar nuvyksiu ir kaip nors susikursiu gyvenimą Danijoje. Bet pamiršau, kad man 51-i. Mano mintyse tik neviltis, nes mano traukinys jau nuvažiavo.... Čia reikia vykti jauniems, baigusiems mokslus.
Aš čia įsikūrusi neblogai, bet tai ne mano namai. Aš dirbu ir vėl esu priklausoma. Mano alga čia 4000 dkr. (2000 lt). Dirbu daug, diena pralekia kaip strėlė.
Man sunku dėl to, kad jau nieko nepasieksiu, savo svajonės neįgyvendinsiu. Dabar aš suprantu, kad niekur nereikia važiuot ateityje. Džiaugiuosi tik, kad sūnus kažką pasieks, įsitvirtins gyvenime.
Čia, Danijoje, įsitvirtinę lietuviai net nemano parvykti į Lietuvą, nors keikia daniškus mokesčius, kurie yra patys didžiausi Europoje. Ir čia lietuvių draugų nesusirasi, nes lietuviai labai nepalankiai žiūri į naujais atvykusius, ypač tuos, kurie dirba auklėmis ar namų tvarkytojomis. Man sunku, nes esu čia niekas ir savo krašte niekas. Tik Lietuva sava šalis.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Jausmas, likęs perskaičius jūsų laišką – nerimas ir ieškojimas. Gal dėl to, kad į pasidalinimą bandėte sudėti kuo daugiau faktų, o gal dėl to, kad iš ties kol kas nepavyksta atrasti vietos, kurioje nurimtų jūsų jausmai ir mintys. Kur galėtumėte jausti pasitenkinimą savimi ir tuo, ką darote.
Panašu, kad ta būsena, jog gyvenate ne taip, kaip norėtumėte, yra pasikartojanti per per pastaruosius dvidešimt jūsų gyvenimo metų. Kaip ir pajautimas, jog esate nereikalinga, kad yra nesaugu, ne taip. Ir manau, kad iš laiko perspektyvos būnant 51 – vienerių, šie išgyvenimai natūraliai tampa stipresni.
Matyt, iš čia kyla noras kai ką priminti iš to, kuo pati pasidalinote: viena pati užauginote sūnų, panašu, kad visuomet rasdavote išeitį kaip būti kokybiškiau, geriau, saugiau. Ir tai labai gražiai parodo, jog viską, ko jums reikia yra ne skirtingose šalyse, skirtinguose darbuose ar moksluose, bet jūsų pačios viduje. Savo vietos ieškojimas ir bandymas atrasti, kam esate sukurta, kam jūsų reikia, panašus į bandymą pasiekti save, savo vidų ir čia atrasti ramybę.
Neretai atrodo, jog aplinkos veiksnių pokyčiai yra tiesiogiai susiję su mūsų gyvenimo kokybe. Kaip dažnai mes sau sakome: „Kai bus taip, man bus geriau“, „Jei turėčiau tą, jausčiausi laimingesnė“, „Jei atrasčiau, daryčiau tai ir tai“. Šių svajonių, planų mums reikia, kad judėtume, tačiau jų perteklius gali nuvest į amžiną ieškojimą, taip ir neleidžiant pamatyti, jog jau dabar galime būti, gyventi ir daryti tai, ko norime. Nes nežinome nei dienos, nei valandos, kada buvimas čia baigsis.
Jei norite atrasti, matyt pradėti derėtų nuo bandymo nurimti ir iš gyvenimo ateitimi, planais ir ieškojimais sugrįžti į dabartį. Pažvelgti, kuo konkrečiai gyvenate dabar. Ką jau dabar galite padaryti, kad pajustumėte daugiau savęs išsipildymo, vidinio džiaugsmo ir pasitenkinimo? Kokie maži kasdieniai žingsneliai gali suteikti daugiau šilumos, jaukumo ir pasitikėjimo savimi, aplinka? Kas jau dabar kelia džiaugsmą?
Tų pačių dalykų skirtingas įvardinimas gali labai keisti esmę ir prasmę. Žmogui ne visada pavyksta pakeisti aplinkui esančius dalykus, darbus, kuriuos jam tenka dirbti, padėtį visuomenėje, pinigų kiekį ir panašiai. Tačiau visuomet turite galimybę kitu žvilgsniu pamatyti savo gyvenimą, dabartį. Nes gėrį, kurį matote pasaulyje arba jo nematote, talpinate savyje.
Dar viena žinia, kurią galbūt vertėtų apmąstyti, tai yra pasirinkimų galimybė. Panašu, kad trokštate pasitenkinimo ir nurimimo. Priemones tam pasiekti regite išorėje ir gana konkrečias: darbas, bendruomenė, kitų žmonių priėmimas, padorus atlygis. Žinoma, tai yra svarbu. Bet tai tikrai nėra vienintelis būdas pasiekti savęs išsipildymą ir ramybę. Kartais verta pasitraukti nuo savo senų įsivaizdavimų, kad galėtumėte pamatyti, ko išties trūksta jūsų gyvenime ir kokius mažus darbelius galite nuveikti jau šiandien, nekeičiant savo kasdienos, kad būtumėte arčiau savęs, o tai reiškia - laimingesnė.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt
