Esu moksleivė, tad dažnai tenka atsakinėti, kalbėti prieš auditoriją. Nepaisant to, kad ji nedidelė, ir visgi ne prezidentai joje sėdi, tačiau vis tiek kas kart atsistojus prie lentos jaučiu šiurpulius bėgiojant per savo kūną. Prieš pamokas, ar bet ką kas gali kelti nerimą, aš bandau save nuraminti, darau įvairiausius kvėpavimo pratimus, bandžiau tap’inimo metodą, tačiau nerimas vis tiek jaučiasi. Kitiems jis tikriausiai nepastebimas, tačiau tik dėl mano gerų maskavimosi gebėjimų. Skaičiau, kad nerimas kyla dėl užgniaužtų emocijų, ar galite patarti kokių būdų kaip jas išreikšti? Bandau sportuoti ir išlieti savo kūrybinę gyslelę, tačiau, atrodo, ir tai neramina mano užgniaužtų emocijų, tad ar turite patarimų kaip man kovoti su šia problema?
Rūta (vardas pakeistas)
Komentuoja med. psichologė-psichoterapeutė Jūratė Kochankienė
Miela Rūta. Džiaugiuosi, kad bandai suprasti save, ieškai būdų sau padėti. Savo laiške net keletą kartų vartoji žodį „kovoti“. Nereikia kovoti su nerimu, nes (1) neįmanoma nejausti nerimo,(2) nerimas gali būti naudingas ir padėti susikaupti, susitelkti, priimti sprendimus, veikti, (3) nerimas gali reikšti, kad laikas atsigręžti į savo vidinį pasaulį, skirti daugiau dėmesio savo jausmams, atidžiau paanalizuoti vidinius prieštaravimus.
Visiems būna situacijų, kai nerimauti yra „normalu“, kai nerimas yra adekvati reakcija į situaciją (naują, nežinomą ar labai svarbią). Nerimo jausmas panašus į baimės reakciją, skiriasi tuo, kad paprastai žinome, ko bijome, nerimas – neaiškios grėsmės nuojauta, dar vienas skirtumas, nerimas visada yra susijęs su vidiniais žmogaus išgyvenimais, o ne išoriniu pasauliu.
Kaip ir tu rašai, dažnai tai gali būti dalinai arba visiškai neįsisąmoninti jausmai. Kaip suprantu, esi vyresniųjų klasių moksleivė, šiame amžiuje nerimą gali kelti pvz. tapatumo klausimai (kas aš esu? kuo noriu būti? kokia atrodau kitiems?), atstūmimo baimė (ar mane priims kiti žmonės ar grupė? ar aš galiu būti mylima? kas bus, jeigu su manimi nenorės draugauti kiti?) ir pan.
Labiau nerimauja tie, kurie sau kelia aukščiausius tikslus, nori atitikti aukščiausius standartus, pernelyg įtikti ir patikti kitiems žmonėms, būti labai vertinami. Taip pat labiau nerimauti linkę drovūs, baikštūs, savimi nepasitikintys ir emocingi jauni asmenys. Didesnį polinkį į nerimavimą gali sukelti ir pernelyg reiklūs, gyvenimą besistengiantys kontroliuoti arba kritikuojantys tėvai.
Nuolatinį ar pasikartojantį nerimą gali sukelti stiprūs stresai, išgyvenimai ar patirtos psichologinės traumos. Jeigu pagalvojame apie kokią nors grėsmę, mūsų smegenys klaidingai gali pradėti veikti taip, lyg ši grėsmė jau mus paliečia. Liguisto nerimo atveju grėsmingos mintys pradeda veikti kaip pati grėsmė ir sukelia mums ne tik nerimą, bet ir fizinių pojūčių, pavyzdžiui, širdies plakimą ar padažnėjusį kvėpavimą (tavo atveju šiurpulius, bėgiojančius po kūną). Be abejonės, liguistą nerimą ir įvairių nerimo sutrikimų gali sukelti ar stiprinti rūkymas, alkoholio, kitų cheminių medžiagų vartojimas.
Apie nerimą, kaip ir apie kitas emocijas, kurios trukdo gerai jaustis, svarbu kalbėtis. Tikrai nelengva, nes kaip minėjau, nerimas yra neaiškios grėsmės nuojauta ir nerimo priežastys glūdi ne išorėje, o mūsų psichikoje. Tačiau tik kalbant apie nerimą, jo galimas priežastis, galima jį suprasti, „padaryti aiškesnį, apčiuopiamesnį“, tuomet atsiranda ir daugiau pasirinkimų, ką su tuo daryti. Kalbėtis galima su draugais, artimaisiais ar kreiptis į specialistus (psichologus, psichoterapeutus).
Iš savo patirties galiu teigti, kad besikreipiantieji saugioje psichoterapinėje aplinkoje tyrinėdami savo jausmus, situacijas, santykius, pradeda geriau pastebėti ir įsisąmoninti savo jausmus, vidinius konfliktus, gali geriau valdyti savo nerimą, tuo pačiu silpnėja ir nerimo simptomai. Linkiu tau sėkmės ir, jei prireiktų, drąsos kreiptis pagalbos.