Atsako psichologė Rūta Bubelienė:

Pati nuspręskite, Audrone, gerai tai ar blogai. Siūlau jums geriau pažinti save. Atsakymą padiktuos ir jūsų savijauta, nors perfekcionizmas – dar ne diagnozė. Tiesa, pats žodis – liežuviui nusilaužti! Viena šmaikšti senutė perfekcionistus traktavo paprasčiau: „Tai tie, kurie iš kailio nerdamiesi bijo susipersti.“ Pridurčiau – tai tie, kurie stengiasi iššokti aukščiau bambos, o iššokę sielojasi, kad padarė tai nepakankamai grakščiai.

Taip, šie žmonės daug pasiekia, tačiau praranda gyvenimo harmoniją, o jų laimėjimų kaina yra pernelyg didelė. Tobulybės nėra malonios asmenybės.

Jos nepasitiki savimi, tačiau elgiasi arogantiškai. Šie žmonės nerimastingi, nuolat graužia save ir kitus, artimieji nuolat girdi jų aimanas. Jie nesugeba pasitikėti kitais, neatleidžia kitiems klaidų, dėl to dažnai jaučiasi vieniši.

Linksta į depresiją, kurią sukelia įkyrios mintys: „Tik jei padarysiu tai puikiai, būsiu pastebėtas ir įvertintas. Jei suklysiu, visi nuo manęs nusigręš. Trūks plyš turiu įgyvendinti šį projektą, kitaip – aš žlugęs. Darbas privalo būti atliktas nepriekaištingai, nes žmogus vertinamas tik pagal pasiekimus. Jei nebūsiu pirmas, pasaulis apsivers. Nesu pakankamai geras, bet niekas neturi to pastebėti. Jei padarysiu tai tobulai, man bus atlyginta...“ Patenkinti perfekcionistai nebūna net miegodami, tad, jei tik galėtų, jie patobulintų ir savo sapnus. Tačiau tai – bene vienintelė sritis, kur jie – bejėgiai, o jų sapnai išties kelia susirūpinimą: tamsūs, neramūs, su pasikartojančiu neišlaikyto egzamino ir vėlavimo į traukinį motyvu.

Būtent tėvai padeda vaikams pasirinkti arba tinginio karjerą, arba perfekcionisto gyvenimo būdą. Vieni myli savo vaikus besąlygiškai, kiti myli juos nuolat keldami reikalavimus – tada vaikai suvokia, kad tėvų meilę turi pelnyti.

„Jei nebūsi pirmūne, neįstosi į prestižinę aukštąją, vaidinasi, nieko nepasieksi gyvenime, būsi tokia, kaip mes, nepateisinsi mūsų lūkesčių“, – tokie panelės Tobulybės universitetai.

„Negaliu kitaip, nežinau, kodėl, bet turiu būti pati geriausia“, – tvirtina ji, ir panašu, kad nuoširdžiai. Prigimtis čia – ne paskutinėje vietoje. Jei kūdikėlis – rėksnys, kaprizingas, nevalgus, jį kamuoja nemiga ir pilvo diegliai, jis turi visas galimybes tapti perfekcionistu padedant tėveliams. O jei mažylis – rambus snaudalius, užmiegantis su speniu burnoje, vargu ar nulipdysi iš jo čempioną.

Perfekcionistą dažnai kamuoja prieštaros: troškimas viską daryti nepriekaištingai ir baimė ką nors padaryti netikusiai. Todėl jis patiria emocinį stresą, kuri sukelia ilgalaikė įtampa ir pervargimas. Naujausi tyrimai įtikinamai įrodė, kad perfekcionizmas – viena iš svarbiausių valgymo sutrikimų – bulimijos ir anoreksijos – priežasčių.

Psichologai nūnai stengiasi reabilituoti dykinėjimą: matyt, perfekcionistai įkyrėjo jiems iki gyvo kaulo. Pasirodo, tingėti yra sveika, ypač nervams! Persidirbusieji mokomi meditacijos, šiuolaikinio tingėjimo būdo. Tačiau galite ir šiaip pasvajoti išsidrėbę – tai lavina vaizduotę.

Taigi, Audrone, siūlyčiau išmokti tinginiauti. Padarykite tiesiog gerą darbą, tai – tūkstančius kartų naudingiau, nei padaryti ką nors labai gerai.