Kodėl atsiduriame besisukančiame savikritikos nuo nuovargio rate?
Kritikuojančias mintis prasminga įsivaizduoti, kaip prastai dirbančią signalizacijos sistemą, kuri įsijungia net ir tada, kai jos radare užfiksuojamas jokio pavojaus nekeliantis judesys, pavyzdžiui, mintis, kad nepabaigus užduoties apie atlyginimo pakėlimą galima tik pasvajoti.
Kai kurių žmonių kūnas jautresnis pavojaus signalams bei mintys apie blogiausius scenarijus vietoje to, kad praeitų pro minčių srautą, kaip ir tūkstančiai kitų minčių, įklimpsta ir sukasi dienomis ir savaitėmis, trukdydamos ne tik miegoti, bet ir dirbti.
Negano to, ši jau minėta signalizacijos sistema įsimena nemalonius įvykius tam, kad galėtume iš jų pasimokyti ir antrą kartą nepakliūti į grėsmingą situaciją. Tad tikėtina, kad save kritikuojančios mintys veikia kaip apsauginis mechanizmas, nes kažkada mūsų ankstyvoje patirtyje šios mintys turėjo padėti apsisaugoti.
Galbūt tam, kad būtumėte priimti tėvų, turėdavote pasiekti išskirtinių rezultatų ir jūsų „vidiniam kritikui“ nieko kito nebeliko, kaip sakyti: „gerai, kad tai padarei, bet galėjai geriau“. O galbūt santykyje su partneriu(-e) buvote vis nuviliami, todėl jūsų „vidinis kritikas“ vis primena: „nepasitikėk žmonėmis, jie veidmainiai“. Tad būtent reikšmingi santykiai „apmoko“ mūsų signalizaciją reaguoti pernelyg stipriai.
Šiuolaikinėje visuomenėje situacija taip greitai kinta, kad vakar išmokti elgesio modeliai rytoj jau gali nebetikti. Todėl mintys, kurios galbūt padėjo išbūti nesaugiuose santykiuose, dabar nebeleidžia ne tik pasitikėti kitais, bet ir savimi.
Blogiausia, ką galime padaryti, tai patikėti, kad mintys atspindi realybę
Reiklios mintys ne tik nepadeda, bet dar ir paskatina mus kaišioti sau pagalius į ratus. Manydami, kad mums nepavyks atlikti svarbią užduotį, atidėliojame ją iki paskutinės nakties, kol galiausiai mums iš tiesų nepavyksta ją atlikti. Gali būti, kad kritikuojančios mintys tiek slegia, jog vengiame situacijų, kuriose jos galėtų kilti. Imtis rizikingų projektų gali atrodyti itin pavojinga, jeigu nepavykus teks išklausyti vidinį menkinantį balsą, kuris prikiš mažiausias klaidas.
Bandymai diskutuoti ir spręsti „vidinio kritiko“ keliamas problemas tik labiau supainioja ir sukelia papildomą nerimą. Neverta spręsti problemos, kuri neturi atsakymo arba yra ne problema. Toli gražu ne visi mintyse besikuriantys scenarijai išsipildys. Negana to nebūtinai maksimaliai įdėtos pastangos apsaugos nuo šių baisiausių scenarijų.
Vietoje ilgos diskusijos su mus sabotuojančiu balsu, verčiau stebėti jį iš šono
Minčių srautą galima įsivaizduoti, kaip švieslentę, pro kurią per vieną minutę praeitą dešimtys eilučių. Tačiau kiekvieną kartą kai nusprendžiam, kad prabėganti mintis yra svarbi, ji nuolatos kartojasi mūsų minčių sraute sukurdama vis baisesnius scenarijus. Priminimas sau, kad kritikuojančios mintys tėra išsigandusi ir nerimastinga mūsų asmenybės dalis, gali ne tik sumažinti baimę ar pyktį kritikuojančiai daliai, bet padėti pajausti atjautą, rūpestį ar net dėkingumą. Būtent ši asmenybės dalis atsirado dėl skausmingų patirčių ir būtent ji šiandien stengiasi apsaugoti, net jeigu šie būdai mažai te padeda.
Sumažinti „kritiko“ galimybes nekontroliuojamai mus talžyti
Įmonės, kuriose dirba darbuotojai „iš pašaukimo“ arba skelbiasi „šeima“ yra spąstai tiems, kurie pernelyg reiklūs sau. Kai savaime suprantama, kad savaitgalį skirsi įmonės gerovei arba atostogų metu dirbsi – pasirūpinimui savimi laiko lieka visai ne daug. Tad kuomet mūsų atsakomybės pradeda viršyti tai, ką sutarėte ir ant ko pasirašėte darbinimo metu – laikas svarstyti apie kitokias darbo sąlygas naujoje įmonėje.
Negana to, esant įsisenėjusiam nuovargiui, nebėra taip lengva atsiriboti nuo „vidinio kritiko“ monologo. Nuovargis apsunkina mūsų galimybę koncentruoti dėmesį ir atsiriboti nuo neracionalių minčių. Tad tragiškiausios mintys apie pažeminimą darbe, kliento nepasitenkinimą ar tai, kad esame prasčiausi darbuotojai įmonėje – atrodo realios. Nepriklausomai nuo darbo savaitės svarbu išlaikyti 7–8 val. miegą, neiškeisti laiko valgymui į laiką darbui ir bent kartą per savaitę skirti laiko aktyviam laisvalaikiui.
Tiesa, šie patarimai yra verčiau gilios žaizdos dengimas pleistru. Kadangi kritikuojančios mintys turi gilias, kartais traumuojančias priežastis, prasminga skirti laiko darbui su psichologu.
