Dirbdama savo darbą Marina Targakova atsispiria nuo Vedų filosofijos tradicijos. Turbūt dėl to, kad dažnam mūsų žodžiai „rytietiškas“ ir „meilės menas“ automatiškai virsta mįslinguoju burtažodžiu „Kama-sutra“, apie Meilės jogą kalbančiai Marinai nuolat tenka priminti, kad tai, ko moko Kama-sutra, yra tik viena iš meilės sudedamųjų dalių. Ir ji neturėtų užgožti intelektualinės, juo labiau dvasinės meilės.
Neįmanoma nesušilti prie liepsnojančio laužo
Šiuolaikiniai žmonės laukia meilės iš išorės. Bet meilė yra tai - kas atsiveria kiekvieno mūsų viduje. Rytiečiai turi priežodį: neįmanoma nesušilti prie liepsnojančio židinio. Taip ir būdami šalia mylinčio žmogaus negalime jo meilės nepajusti. Tiesa, šitaip mylėti tenka mokytis.
Pasaulis – ne pamestinukas
Dauguma mūsų elgiamės kaip maži vaikai, kurie patempia lūpą, vos tik pasaulis nesiteikia šokti pagal jo dūdelę. Mumyse gimsta pyktis, o paskui jį išjuda ištisa griūtis – nuo slepiamų emocinių skaudulių iki nenuslepiamų dramatiškų fizinių bėdų.
Marina Targakova, kuri šiuo metu yra ir Azijos dvasinių technologijų instituto direktorė, patikina, jog išgyti nuo kančia pavirtusių senų nuoskaudų ir įsižeidimų įmanoma. Tiesa, tam, kuris ryžtasi tai padaryti, pirmiausia teks suvokti, kad šiame pasaulyje visa kas yra harmoninga ir tobula. Teks įsisąmoninti ir tai, kad šis pasaulis nėra be šeimininko, nėra apleistas. Juo rūpinasi ir už viską atsakomybę prisiima didis ir mylintis Aukščiausiasis Intelektas.
Ant altoriaus užkėlė... psichologą
Įvairiose pasaulio šalyse dirbusi psichoterapeutė mano, kad šiuolaikiniai žmonės klumpa prieš likimo siųstus išbandymus, nes jų tikėjimas silpnas, o kai kurie ir išvis niekuo netiki.
Užtat darbo netrūksta psichologams! Deja, išspręsti problemą proto lygmenyje (o psichologija kaip tik tai ir mėgina daryti) neįmanoma, nes žmogus yra kur kas sudėtingesnė esybė nei grynas protas. Todėl šiuo atveju labai praverčia rytietiškoji filosofija, joga, ajurveda, kurios žmogų suvokia pirmiausia kaip sielą, sąmonę, glaudžiai susijusią su kažkuo išaukštintu.
Vedų mokymas nėra paprastas. Jame pabrėžiama ne informacijos, bet transformacijos svarba. Transformacijos procesas pajuda tada, kai gautas žinias žmogus pritaiko savo kasdienybėje ir įsitikina, kad šios tiesos sugrąžina darną į jo širdį, jo šeimą, padeda pajusti harmoniją su jį supančiu pasauliu, su Dievu.
Kraujo lašas su charakteriu
Baigusi medicinos studijas, Marina Targakova ilgą laiką dirbo imunologe, alergologe. Pasak jos, pažintį su žmogumi ji pradėjo per ląsteles ir receptorius. Žmogaus kaip visumos nelabai ir matė. Labiau domėjosi jo imunitetu, tarsi imunitetas galėtų egzistuoti atskirai nuo asmenybės, nuo žmogaus emocijų ir išgyvenimų.
“Imdavau kraują, jo mėginius dėdavau į centrifugą. Paskui stebėdavau jo sąveiką su įvairiais reagentais, dažniausiai su avies eritrocitais. Po to studijuodavau pro mikroskopą...” - prisimena savo pirmuosius žingsnius medicinoje pripažinta dvasinių technikų mokytoja.
Beje, ilgainiui ji pastebėjo įdomų dalyką – kad kraujo ląstelės elgiasi visai taip pat, kaip jų šeimininkas. Pavyzdžiui, tenka tirti kraujo mėginį, kurio ląstelės akivaizdžiai vengia kontakto su reagentu. Vėliau šnekantis su žmogumi, kurio kraujas buvo tiriamas, į akis krenta žmogaus uždaras būdas, jo nenoras atsiverti, troškimas atsiriboti nuo kitų žmonių.
M. Targakova neslepia, kad buvo tų sąsajų priblokšta, stačiai apstulbinta. Jos privertė medikę pakelti akis nuo laboratorinių mėginių ir įdėmiau įsižiūrėti į žmones.
O šie gydytojos klausinėjo įvairiausių dalykų: ką daryti, kad mylėtų sutuoktinis? Kaip auklėti vaikus? Kokia žmogaus paskirtis šioje žemėje?.. Ieškodama, ką atsakyti savo pacientams, ji ir atėjo iki Vedų filosofijos bei meditacijos praktikų.
Svarbiausia – vidinis darbas
Mokslu karštai tikėjusi Marina dabar neabejoja, kad nėra nieko tikresnio, kaip mokslas apie sielą. Kiekvienam sveikai mąstančiam žmogui privalu turėti filosofijos ir psichologijos žinių, išmanyti sveikos gyvensenos dėsnius, išmokti palaikyti tinkamą proto būseną, gebėti pasinaudoti vidinės koncentracijos ir meditacijos teikiama jėga.
M, Targakova primena, kad tai yra pats svarbiausias darbas kiekvienam iš mūsų. Iš šio darbo niekas mūsų negali išmesti ar pažeminti pareigose.
Beje, dirbdama JAV psichoterapeutė turėjo progos įsitikinti, kad subtilias žinias bandoma panaudoti siekiant tikslų, kurie neturi nieko bendra su dvasingumu. Kaip manote, ar lieka be darbo instruktorius, kviečiantis į mokymus, pavadintus „Kaip susitarti su sąžine, pagrindiniu ribojančiu faktoriumi“? Anaiptol!
Svarbu ne „kaip?“, o „su kuo?“
Nereikia Amerikos, Europos miestų knygynuose pilna knygų, kuriose išdėstyta, kaip manipuliuoti moterimi, kaip kuo greičiau pasiekti norimo tikslo. Tuo pat metu moterys įnikusios į žurnalus, mokančius, kaip užkariauti vyrą – ne kaip jam tarnauti, bet, kaip pasinaudoti juo. Kaip praturtėti, nieko nedarant, arba – sulieknėti ir toliau valgant, kiek lenda, ir, kas papuola...
Tiems, kurie susirūpinę įvairiais „kaip“, M. Targakova siūlo kiek pakeisti akcentus ir labiau kreipti dėmesį į “su kuo”. Bendravimas žmogui yra be galo svarbus dalykas. Tikrai vertingas bendravimas padeda sąžiningai pažvelgti į save, geriau save pažinti.
Rusiškos Vedos įspėja apie „nežmones“
Marina Targakova mini ir rusiškas Vedas, kurios žmones skirsto į tris kategorijas. Pirmoji – „nežmonės“: šiai kategorijai priskiriami gimusieji su gyvūno siela, kuriems rūpi tik keturi dalykai – maistas, miegas, seksas ir saugumas.
Antroji – „žmonės“: šios kategorijos atstovai turi atviras širdis, rūpinasi savo artimaisiais. Juos be ironijos galima vadinti padoriais piliečiais, kurie neriasi iš kailio dėl šeimos ir vaikų.
Trečioji – „žmogus - asmenybė“: šiai kategorijai priklauso tie, kurie gyvenimui atsiveria širdimi ir protu. Jie suvokia save kaip sielą ir ieško savo vietos šiame pasaulyje.
Verta žinoti, kad šių skirtingų tipų žmonės gali vieni kitų visiškai nesuprasti. Tiesiog laimę ir harmoniją jie suvokia visiškai skirtingai.
Štai ir paaiškėja, kodėl „su kuo“ dirbti, švęsti, kalbėtis ir tylėti yra gerokai svarbiau nei „kaip“.
Būna visai paprastų stebuklų
Kelionė į save trunka visą gyvenimą. Bet kartais ir vieną dieną pragyventi – sunki užduotis. Kaip ją atlikti ir kuo geriau?
Anot M. Targakovos, kartais stebuklai gali būti labai paprasti. Pavyzdžiui, nėra naujiena, kad garsas - vienas svarbiausių dalykų, kurie formuoja mūsų sąmonę. Dar paveikesnis gali būti dainavimas. Todėl, su kokia daina pradėsite dieną, taip ją ir nugyvensite.
Psichoterapeutė prisipažįsta, kad išgirdusi šį pamokymą, praleido jį pro ausis. Laimei, jos vyras buvo atsakingesnis. Jis sumanė išbandyti, ar “taisyklė” veikia. Vos prabudęs užtraukdavo dainą, tiesa sąmoningai rinkosi pakilius nuotaikos kūrinius. Po poros savaičių labai patenkintas pranešė Marinai puikią žinią, kad tas paprastas patarimas iš tikrųjų yra veiksmingas: „Dainuoji ir jauti, kaip pasikrauni energijos!”
(Tad, jei kada spėliojote, kodėl mūsų tėvai ir seneliai, gyvenę sunkiau nei mes, buvo linksmesni, atkreipkite dėmesį, kokių dainų klausėsi ir ką dainavo jie, o kokie garsai pažadina ir per dieną lydi mus.)
Laimės receptas
Ajurvedos mokytojai nė kiek neabejoja ir kito laimės recepto veiksmingumu. Trokšdamas būti laimingas, žmogus dažniausiai neprivalo radikaliai keisti savo gyvenimo. Kartais pakanka 15 minučių per dieną linkėti visiems laimės. Darote savo darbus, tvarkote reikalus ir tuo pat metu kartojate: “Aš visiems linkiu laimės”. Dvasiniai dėsniai suveiks ir palinkėtoji laimė sugrįš į jūsų gyvenimą daug kartų padidėjusi.
Kai pradėti dieną palinkėjimu laimės viskam, kas gyva, taps įpročiu, bandykite keliauti giliau ir kas rytą pasimelskite ne tik už savo artimuosius, bet už visus žmones.
“Malda apvalo širdį, o švarioje širdyje apsigyvena meilė, - sako Marina. – O laimė? Laimė – šalutinis poveikis, kuris išryškėja su visu kitu gėriu. Ir nereikia jo vaikytis.”
