12
Kitas

Pataria psichologė Monika Gerdauskaitė

Visada buvau jautri ir problematiška asmenybė, mokykloje sugebėjau būti „kietas“, niekas manęs nemušė, nesityčiojo, bet būdamas tam „kietųjų“ būryje pats jausdavau baimę. Augau „gatvėje“, ten taip pat nebuvau pastumdėliu. Bet negalėjau būti savimi.

Nors mano šeima buvo gaunanti vidutines pajamas, griežtų pažiūrų į alkoholį, mokslus ir naktinėjimą. Bijodavau tėvo, nors jis man nieko blogo nėra padaręs. Jausdavau didžiulį spaudimą iš „draugų“ neklausyti tėvų ir elgtis savaip. Kažkaip sugebėjau manipuliuoti.

Visas tas paauglystės laikotarpis buvo bandymas išsilaikyti kietųjų tarpe. Tikriausiai todėl, kad man tai patiko ir neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip. Gatvėje teko matyti ir patirti visko: ankstyvą lytinį gyvenimą, alkoholį, narkotikus, smurtą ir viską, kas toli gražu nėra gerai, juolab nesulaukus pilnametystės.

Taip pat pirmą kartą be galo įsimylėjau. Mergina taip pat iš šio žemutinio sluoksnio. Aišku ilgai draugystė netruko (dabar dar suspaudžia širdį prisiminus). Dėl to nė kiek nesigailiu, manau tai mane užgrūdino, išmokė apsukrumo.

Po mokyklos draugavau su kita mergina iš visiškai kitos aplinkos (dabartinė mano žmona).

Tam, kad mūsų keliai neišsiskirtų, išvažiavau su ja į užsienį, palikau senuosius draugus, kardinaliai pakeičiau gyvenimo būdą, dirbau pačius sunkiausius darbus. Po metų grįžome į Lietuvą, bandėme įsikurti didmiestyje. Dar po metų grįžome į savo gimtąjį miestelį ir neakivaizdžiai baigėme mokslus, susiradome naujų draugų. Studijų laikotarpiu su tėvu bandėme sukurti verslą. Tai buvo jo idėja ir jo investicijos. Kadangi mano nuomonė nebuvo svarbi, per porą metų viskas žlugo, o kaltas palikau aš.

Netrukus mums gimė du vaikai. Abu dirbame kvalifikuotus darbus. Kadangi mažame miestelyje atlyginimai vos siekia vidutinius, ir su dviem vaikais išgyventi nėra lengva aš susiradau antrą darbą. Pastoviai jaučiu nuovargį, stresą, puikiai suprantu, kad ilgai aš taip dirbti nesugebėsiu fiziškai, bet pinigų stygius bent trumpam sumažėjo. Santykiai šeimoje tvirti, džiaugiamės vienas kitu, gerbiame ir rūpinamės.

Problema, kad dirbu pas bendraamžį draugą. Kitas draugas ką tik nusipirko namą. Žmonos pusseserė su vyru taip pat statosi namą, o mes gyvename mažame bute. Tėvai padėti niekaip negali. Prakalbus apie laidavimą būsto paskolai, pasimatė siaubas jų akyse, tenka apie tai pamiršti. Taigi natūraliai jaučiu pavydą ir kaltinu save, kad nesugebu sukurti savo pajamų šaltinio.

Man 28 metai ir aš jaučiuosi gerokai pranašesnis už žmones savo aplinkoje, esu sukaupęs nemažą žinių ir patirties bagažą, visada turiu savo nuomonę ir nebesistengiu prisitaikyti prie aplinkinių. Vis ieškau naujų idėjų, bandau sukurti vienokį ar kitokį, vietinės reikšmės versliuką, (bandyti didesniu mastu neleidžia finansinė padėtis) bet niekaip neatrandu savęs. Kadangi vaikai auga, gyvenamo ploto stygius vis didėja, o savigrauža ir neviltis tik auga, jaučiuosi nevykėlis, nors iš gilumos lenda mintys, kad toks nesu. Be galo bijau „perdegti“ ir likti šitam „žiurkėno ratelyje“.

Prašau patarimo, kaip susidėlioti mintis į vietą ir užsibrėžti tikslus. Šiai dienai, jaučiu kad gyvenimas slysta iš po kojų kaip smėlis tarp pirštų.

Saulius

12
Kitas

Pataria psichologė Monika Gerdauskaitė