Dalijamės ištrauka iš Hillary L. McBride knygos „Tavo kūno išmintis“ (leidykla „Vaga“).

Ar stresorių suvoksime kaip grėsmę, priklauso nuo kiekvieno individualiai, paprastai tai nulemia žmogaus patirčių, genetikos ir reikšmės, kurią jis teikia tam tikram dalykui, kombinacija. Pavyzdžiui, nors nubėgti maratoną yra milžiniškas fiziologinis stresorius, menkai tikėtina, kad žvelgsite į tai kaip į grėsmę, jeigu patys užsirašėte dalyvauti, treniravotės ir turite jus palaikančių draugų. Kadangi situaciją kontroliuojate, jums ši patirtis atrodys veikiau prasminga negu grėsminga. Turbūt įsivaizduojate, kad visai kitaip viskas atrodytų žmogui, kuris būtų verčiamas bėgti maratoną prieš savo valią.

Atsakas į stresą yra puikus dalykas! Mums jo reikia, kad išgyventume; tai naudinga ir reikalinga reakcija į tai, kas vyksta aplink mus arba mumyse. Vis dėlto šis puikus dalykas gali virsti žalingu, jeigu patiriame jį per ilgai, per dažnai arba jeigu išmokome jo bijoti. Galbūt jums teko girdėti, kad stresas kartais vadinamas „tyliuoju žudiku“. Kai bijome paties streso, kartais baiminamės arba gėdijamės ir savo atsako į stresą. Stresą mums sukelia pats stresas, o visa tai pernelyg apkrauna nervų sistemą. Taigi tai, kaip suvokiame stresą, nulemia, ar jo poveikis mūsų fiziologijai ir net kognityviniams procesams bus teigiamas ar neigiamas.