Pasak jo, „kiekvienas žmogus, kurį sutiko šiuo pereinamuoju momentu, norėjo pasakyti vieną iš keturių frazių“. Šios frazės yra šios:
„Noriu tau pasakyti, kad tave myliu“.
„Noriu tau pasakyti, kad tau atleidžiu“.
„Ar pasakysi man, kad mane myli?“
„Ar tu man atleidi?“
Pasak onkologo, žmonės jaučia arba žino, kad miršta, ir dažnai ištaria vieną iš šių keturių ar į jas panašių frazių, norėdami išreikšti dėkingumą kitiems arba ištaisyti savo skriaudas.
Galbūt žmonės daugelį metų puoselėjo nuoskaudas, gyveno su kaltės jausmu arba kuo nors piktinosi, tačiau nedrįso apie tai prabilti bijodami būti pažeidžiami. Vis tik atėjusi mirtis viską pakeičia. Mirtis ir išėjimo laukimas nebevaržo meilės ir atleidimo žodžių.
Siddhartha Mukherjee mano, kad jauni žmonės turėtų rimtai pažvelgti į šiuos dalykus, įsiklausyti į tuos žodžius, nes jau gyvena pasaulyje, kuriame meilė ir atleidimas „tapo bereikšmiais, pasenusiais dalykais.... Iš šių žodžių žmonės net šaiposi, jie jiems juokingi“.
O juk gali būti nelengva gyventi su tuo, kai ką nors įskaudini ir anksčiau ar vėliau tas suvokimas ateina, kaip rodo žodžiai, kuriuos žmonės dažniausiai ištaria prieš mirtį. Taigi geriausia tai padaryti gerokai anksčiau nei mirties akivaizdoje.
Psichologas Richardas Cowdenas pataria:.
Prisiimkite atsakomybę už savo veiksmus, pripažinkite kaltę.
Leiskite sau patirti neigiamus jausmus, pavyzdžiui, gailestį.
Nuoširdžiai paprašykite atleidimo ir pasistenkite pasitaisyti.
Pripažinkite šią patirtį ir judėkite toliau.
„Nenoriai, nepatogiai prisipažįstama padarius kažką blogo, yra natūralu saugoti savo savigarbą, atmetant tai, kas įvyko, arba pateisinant savo elgesį.
Tačiau šis suvokimas, ši akistat gali išlaisvinti jus nuo praeities klaidų ir padėti jums visavertiškiau gyventi čia ir dabar. Galbūt nustebsite, kaip geriau jausitės, jei sugebėsite išgyventi atleidimo sau procesą“, – pabrėžė Cowdenas.
Atsiprašykite už savo gyvenimo klaidas, išreikškite dėkingumą žmonėms čia ir dabar paprasčiausiu būdu – nustebinkite mamą gėlėmis, nueikite pavakarieniauti su draugais, apkabinkite mylimąjį ar mylimąją. Paprasčiausiai pasakykite: „Aš tave myliu“ arba „Aš tave vertinu“.
„Dažniau kartokite tokius žodžius kaip „meilė“ ir „atleidimas, – pataria Mukherjee, – bet ne kaip tuščias klišes. Pripildykite jas jausmo ir autentiškumo. Darykite tai savaip, kad ir kas tai būtų“.