Esu subrendusi jauna moteris, būsima mama ir žmona, o kartais elgiuosi kaip vaikas. Savo gyvenime patyriau daug nusivylimų aplinkiniais žmonėmis, tėvais. Nuvertinta kitų, ir pati išmokau save smerkti- neapykanta transformavosi į valgymo sutrikimą.
Tiek daug metų iššvaisčiau gyvendama su savimi lyg su priešu, tad dabar noriu būti savo pačios geriausia draugė, noriu gerbti save, gyventi santarvėje su mane supančiu išoriniu ir savo vidiniu pasauliais. Ir žinote, savo nuostabai, jaučiu, kad pradedu priimti save tokią, kokia esu. Save keisti man norisi vis mažiau ir mažiau, kitų nuomonė tampa nebe ašis mano gyvenime..
Aš esu klajonėse ir paieškose savęs. Kaip aš noriu (pagaliau!) atrasti tą ramybę su savimi, tą ryšį, apie kurį visi kalba. Kol kas dar nežinau, kas tas ryšys yra ir labai tikiuosi, kad kada nors jį prisijaukinsiu su begaline meile ir laime, bet dabar esu dar tik paieškų kelyje.
Ar galima iš sutrikusios asmenybės tapti tokia, kurios ryšys su fiziniu kūnu, protu ir pasąmone sudaro vientisumą? Kaip tai pasiekti? Gal tokį tikėjimą turint, nebereikia jo ieškoti išorėje kaip Tolimieji Rytai, bažnyčia, dievai, meditacija arba visata?
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP TAPTI VIENTISA ASMENYBE?
Aš irgi manau, kad tikėti, jog gali tapti vientisa asmenybe, yra ne mažiau svarbu, nei tikėti dievais, svarbiau nei meditacija ir visata. Juk žmogus ir yra visata. O visa tai, kas išorėje, didele dalimi yra kuriama mūsų pačių. Kad ir tas visatos vaizdas, kurį mes turime - argi jis nesukurtas mūsų psichikos? Todėl žmonėms, pasiekusiems vidinę darną, išorinis pasaulis dažniausiai irgi atrodo darnus.
Jūs klausiate, kodėl nesijaučiate vientisa. Taip būna ne tik jums, bet ir daugeliui žmonių. Mūsų asmenybė iš tiesų yra dažnai padalinta į atskiras dalis. Štai protas sako: nevalgyk, o ranka tiesiasi link pyragaičio. Arba jausmai sako: tau netinka šis žmogus, o potraukis stumia į to žmogaus glėbį. Ir pats protas dažnai pasidalina: vienas balsas galvoje sako: daryk tai, o kitas jam prieštarauja: nedaryk to.
Iš tiesų imi pavydėti būtybėms, neturinčioms tokio susiskaldymo: gyvūnams bei labai mažiems vaikams. Vargu ar jie sugebėtų norėti vieno, reikšti kitą, o daryti kažką trečia. Todėl asmenybės, kurios laikomos vientisomis, dažnai pasižymi tokiu pat paprastumu, kaip vaikai.
Kaip paaiškino vienas dzen meistras paklaustas, kodėl jį žmonės laiko nušvitusiu: „kai aš noriu valgyti - aš valgau; kai noriu miegoti- miegu“. O kitas japonų poetas parašė: „mokausi iš medžio būti medžiu“.
Tai kas gi neleidžia mums visiems tiesiog būti žmonėmis, ir jums tiesiog būti savimi?
Pirmiausia neleidžia mūsų pasaulio ir savęs vaizdas, kurį mes sukuriame, ribodami savo patyrimą įvairiomis sąlygomis. Tai būna šeimose, kur nepalaikoma individualybė. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad iškilus viduje kokiam nors jausmui ar norui, mes išmokstame paneigti ar iškraipyti tą jausmą ir norą. O jei ir neiškraipome, tai išmokstame nereikšti jo, o paversti kažkuo kitu.
Nes keletą pirmų mūsų gyvenimo metų mes augame pagal sąlygas: „jei tu pyksti ant savo broliuko - tai esi bloga mergaitė“, arba „kas gi taip garsiai verkia?“ Taip pat gali būti, kad mūsų patirtis iškraipoma: „juk tu myli mamytę, tiesa?“ (o jūs tuo metu kaip tik ant jos supykusi). Taigi mes jaučiame ne tai, ką jaučiame, o tai, kas atitinka mūsų šeimoje iškeltas sąlygas.
Tas pats yra ir su veiksmais: „padėk jam“; „sėdėk ramiai“; „patrauk rankas nuo tos vietos“ ir pan. ir t.t. – jei to ankstyvoje vaikystėje yra daugiau, nei „pažaiskime“, mes mokomės daryti tik tai, kas reikalinga, neretai ignoruodami tai, ką norime daryti. Sąlygos, ką daryti ir ko nedaryti, sudaro kiekvienos šeimos vietinės reikšmės „dievo įsakymus“.
Ir tas pats yra su mintimis bei suvokimu: „tai negražu“; „jis blogas“; „jie – blogi žmonės“; „pasaulis pavojingas“- tai pavyzdžiai ribojančių įsitikinimų, kurių irgi privalu laikytis, nes jie sudaro sąlygas. Laikantis šių sąlygų, mus priima šeimoje, taigi, meilė yra sąlygota meilė. Problema ta, kad toks pasaulio vaizdas ne visuomet padeda mums, kai ateina metas gyventi savarankiškai.
Taigi sąlygotumai. Antras susiskaldymo šaltinis - jūsų patirtos traumos, kuomet vyko kažkas siaubinga, ko jūsų protas nesugebėdavo atlaikyti. Trauma - kai situacija pataiko į jautrią mūsų psichikos vietą. Kiekvienam yra sava jautri vieta – vienam tai paguldymas į ligoninę; kitam - artimo žmogaus mirtis; trečiam - pamatytas smurtas; ketvirtam - stipri gėda; o labai dažnai - patirtas fizinis skausmas. Tokiais atvejais psichika lyg susiskaldo, jos dalis kažką daro ir jaučia, o kita - stebi tai, lyg tai būtų kinas. Tarkime, seksualinė prievarta gali sukelti „išėjimo iš kūno“ būseną, kuri vėliau atsikartoja lytinių santykių situacijoje.
Kad atrasti savo sąlygotumus ir traumas, geriausia lankytis pas psichoterapeutą. Juk savo nugaros nepamatysi, dažniausiai mes pastebime tik tai, kas yra mūsų sąmonėje, o ji, kaip jūs pastebėjote, yra susiskaldžiusi. Kaltinti tėvus ar prisiminti, kaip kažkas buvo baisu tikrai neverta.
Psichoterapeutas gali pamatyti ne tai, kas vyko, o tai, kas vyksta su jumis šiuo metu, bet jūs nepastebite. Ir pritaikyti specialias psichoterapines technikas darbui su sąlygotumais bei traumomis. Tokių technikų bei psichoterapinių krypčių yra daug, tarkime psichosintezė, Jungo analizė, geštalto psichoterapija, bioenergetika ir t.t.
Ar yra kažkoks kitas, savarankiškas darbas savo vientisumo link? Manau, kad taip, ir šis darbas vadinasi sąmoningas gyvenimas.
Gyvendami mes galime nuolat kartoti automatu vis tą patį, kalbėti tuos pačius dalykus, daryti tuos pačius veiksmus. Vientisumui reikalinga sąmoningai daryti kažką nauja, kažką kita, nei įprasta. Nevengti tokių nuomonių apie save, su kuriomis nesutinki. Kalbėti dalykus, kuriuos sugalvojote pati, rizikuodama, kad ne visiems tai patiks. Ir žinoma, tuomet jūs pastebėsite, jog labiau priimate ir save, ir kitus.
Jūs tai jau pastebėjote? Reiškia, šis procesas jau vyksta.
Sėkmės jums ir toliau kurti save vientisą.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt
