Baigiau mokyklą, įstojau į universitetą. Tiesa, kur noriu studijuoti, nežinojau, tad stojau ten, kur tariamai „populiaru“ ir „prestižas“, nes balai buvo geri, galėjau įstoti daug kur... Taip prabuvau 4 metus universitete, visą laiką bandydama atrasti save. Mokytis nebuvo labai sunku, bet malonumo didelio nejaučiau. Visad gyvenau su mintimi, jog turbūt studijuoju ne tą... Svajojau gilintis į tai, kas man įdomu, svajojau, kaip galėčiau valandų valandas studijuoti tai, kame matau prasmę ir didelį susidomėjimą.
Kad būtų aiškiau: įstojau į tikslinius mokslus, nors lyg norėjosi, traukė šiek tiek prie meno. Visgi nebuvau tikra, ar tai tik hobis, laisvalaikio malonumas, ar mano pašaukimas... Bijojau, kad studijuoti kažką meniško gali būti neperspektyvu, be to, net nežinojau, tiksliai ką norėčiau...
Vėl plaukimas pasroviui. Atėjus laikui ieškoti darbo, vėlgi nežinau, ko tiksliai norėčiau... Nors ir susiradau pagal specialybę, aplanko nuojauta, jog tai ne man... Bet kas tada skirta man?
Nežinomybė, tikslo neturėjimas taip trukdo gyventi... ne tik moksluose, darbe, bet ir asmeniniame gyvenime nerandu ramybės... Antros pusės neturiu, jei kada ir turėjau, tai labai trumpai, vis kas nors nepavykdavo... Nors esu simpatiška, patraukli mergina.
Dažnai pagalvoju, jog didžiulis nesusivokimas, kokia mano paskirtis šiame gyvenime, ką norėčiau nuveikti, ko pasiekti, kuo tapti, man neleidžia gyventi pilnaverčio gyvenimo. Blaškaus, nežinau ko ieškau. Nepasitikiu savimi... Nepasitikėjimas išryškėja įvairiose situacijose. Būdavo įvairių momentų tiek mokykloje, universitete, tiek darbe...
Dažnai jaučiu, jog neturiu žmonėms ką papasakoti, kuo pasidalinti, dažnai galvoju, kaip užmegzti pokalbį, kartais vengiu susitikti nepažįstamus ar mažai pažįstamus, kad išvengčiau nemalonios situacijos... Dažnai skaitau straipsnius, kuriuose pasakojama, kaip pasitikėti savimi. Kol kas sunkiai tai padeda... Sako, reikia mylėti save, pirmiausia pradėti rūpintis savimi...
Taip, galbūt galėčiau atsikratyti kelių kilogramų, šiek tiek pasitempti, pasidailinti figūrą (nors ji ir dabar nėra labai bloga), tačiau nemanau, kad tai labai kažką pakeistų. Kodėl? Todėl, kad vis tiek ieškosiu žodžių kišenėj, gyvensiu savo pasauly, o būdama su žmonėmis, galvosiu, apie ką su jais kalbėti, nes mano vidinis pasaulis kitoks nei realus...
Esu svajoklė, dažnai gyvenanti iliuzijose, todėl realiame gyvenime sunku. Gal turiu kvailų įsitikinimų, bet man atrodo, kad labai sunku pasikeisti, jei žmogus iš prigimties svajotojas, jautrus... O dar ir zodiako ženklais tikiu...
Atrodo tai lemta ir tiek, nepavyksta atsikratyt tokių minčių... Dažnai net ir sutiktus žmones vertinu pagal zodiako ženklą, kurie man dažniausiai atrodo labai atitinkantys realybę. Aš labai lengvai galiu pabėgti į fantazijų pasaulį, svajoti... Bet labai sunkiai man pavyksta priartėti prie savo svajonių realybėje...
Kai žmonės užsiima kokiais darbais, domisi, skaito naujienas, sportuoja, aš tiesiog esu nugrimzdusi svajonėse, klausau muzikos, įsivaizduoju, kaip man gera tokioj ar tokioj situacijoj ir panašiai... Mėgstu atsipalaiduoti šitaip... Pabėgti nuo realaus gyvenimo... Ieškau savęs, klaidžioju mintyse, ieškau atsakymų, bet jų nerandu...
Mėgstu gamtą, pabūti viena. Man dažnai norėtųsi pabėgti kur nors į pasaulio kraštą, su kokiu artimu žmogumi ir apie nieką negalvoti, kad nereiktų patirti streso, bėgti nuo bendravimo su žmonėmis, nes man tai taip sunku... Nors nemoku paaiškinti, bendrauti man norisi, bet tik su tais, kurie man atrodo panašūs į mane, nes tada tarsi tikiuosi supratimo ar kažko panašaus...
Turiu draugų, su kuriais gera bendrauti, bet nedaug. Na, sunku net ir papasakoti, kaip gyvenu... Norisi pajausti visą gyvenimo malonumą, gyventi pilnavertį gyvenimą, metai bėga, o aš vis laukiu stebuklo... Nežinau, kaip daug ką pakeisti, kaip tikėti, kaip tiek nesvajoti, kaip... Per didelis atitrūkimas nuo realybės, nepasitikėjimas man trukdo gyventi... Žinau, tik pati turiu suvokti savo gyvenimo tikslą, tik vis dar nežinau kaip. Ačiū...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP LYRIKUI IŠGYVENTI TARP FIZIKŲ?
Jūsų situaciją galima pavadinti paprastai: jūs - svajotoja, „lyrikė“, bandote gyventi materialiame pasaulyje, kuris jums atrodo sudarytas iš „fizikų“. Jūs nežinote, kad tokių kaip jūs, yra daug, ir kad jums tiesiog neatėjo metas susitikti kokiam nors „svajotojų klube“.
Jums atrodo, kad esate viena ir kitokia. Ir jaučiatės neatitinkanti fizikų reikalavimų. Tuo metu, kai jie daro praktiškus ir apčiuopiamus dalykus: „užsiima kokiais darbais, domisi, skaito naujienas, sportuoja“, o taip pat žino, ko nori ir siekia tikslo, jūs - svajojate. O svajojate visai ne apie praktiškus dalykus, o apie romantiškus - kaip jūs su artimu žmogumi bėgate į pasaulio kraštą. Jums atrodo, kad taip svajoti neverta, tačiau tokia jau jūsų natūra ir Zodiako ženklas. Tačiau aiškiai jaučiasi jūsų įsitikinimas, kad gyvenate jūs neteisingai. Ir už tai jūs labai savęs nemėgstate. Ką jums daryti?
Pripažinsiu, kad taip formuluojant, kaip tai darote jūs - reiškia pripažinti, kad jūs ieškote savęs bei artumo, intymumo.
Knygos apie pasitikėjimą savimi, kurias jūs skaitėte, skirtos žmonėms, norintiems pasikeisti. O jūs nelabai tikite pasikeitimais, nes Zodiako sistema yra statiška, joje koks gimei, toks ir lieki. Todėl jums būtų naudingiau pasiskaityti knygas, kuriose pripažįstama, kad žmogus gali keistis - tarkime, bet kurias K.Jungo arba jo mokinių - analitinių psichologų - knygas.
Jūs sužinotumėte, kad žmogaus gyvenimą tarsi valdo skirtingi mitai, kuriuos kartais galima sulyginti su Antikos dievybėmis. Ir gera žinia yra ta, kad mes galime keisti šias dievybes, pereidami iš vienos į kitą amžiaus pakopas. Tarkime, merginą gali kurį laiką valdyti meilės deivė Afroditė, o vėliau gali ateiti politikos deivės Atėnės eilė. Ir atvirkščiai gali būti.
Viena deivė traukiasi, kita ateina, ir sulig tuo keičiasi merginos pomėgiai, gyvenimas, draugai, meilės reikalai. Taip pat jums būtų įdomu susipažinti su E.Eriksono veikalu „Aštuonios žmogaus gyvenimo pakopos“. Jame jūs rastumėte, kad kiekvienas žmogus, o ypač dvidešimtmetis, nuolat vystosi. Tačiau vystosi kryptingai, nuolat numatydamas tam tikrą gyvenimo uždavinį arba vystymosi tarpinį tikslą.
Vyksta tai šitaip: mums pasiekus vieną būseną, tarkime, „pasitikėjimas savo kūnu“, iškyla naujas vystymosi uždavinys - tarkime, „atrasti save draugų tarpe“. Mes to tik siekiame, ir siekiame ne vienerius metus. O kol siekiame, aiškiai to tikslo pasiekę nesijaučiame - tai būtų tas pats, kaip pirmoje klasėje pergyventumėm, kad dar neišmanome algebros.
Ir jūsų amžiuje dažnas jaunas žmogus svyruoja tarp kelių būsenų: vėlyvoje paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje vystymosi uždavinys - tai „savo tapatumo atradimas“, o po to eina sekantis „ intymumas“ arba sugebėjimas užmegzti artimus ryšius.
Dar kartą kartoju - tai ne savybė, kurią gali turėti iš karto, o tik tikslas, tik siekiamybė. Ir jei šie uždaviniai nepasiekti, žmogus išgyvena „vaidmenų painiavą“, t.y. neaiškią tapatybę, o po to - „izoliaciją“ arba neturėjimą artimo ryšio. Ir visas dešimtmetis nuo kokios penkiolikos iki trisdešimties – trisdešimties penkerių - skirtas tam, kad žmogus ieškotų savo tapatumo (kas aš esu?), ir po to - intymumo.
Atkreipkite dėmes į - čia neina kalba apie kažkokį statišką „ženklą“ ar „tipą“, kuris nesikeičia. Tuomet atrodytų, kad yra kažkokių „teisingų“ žmonių, kurie tvirtai žino, kas jie tokie ir turi artimą žmogų, ir „neteisingų“, kurie nežino ir neturi. Ne, kaip ir mokyklos pirmoje klasėje dauguma tik mokosi rašyti ir skaityti, ir juda daugmaž panašiais tempais.
Taip, mes visi evoliucionuojame. Žodis „evoliucija“ reiškia, kad tai užima dešimtmečius, o pagrindas šiam vystymuisi įdėtas į žmogaus genus ir pasąmonines programas. Tačiau mes nesame tik pasyvūs programos vykdytojai. Nors jumyse ir įdėta programa „meilė ir artumas“, jai realizuoti reikia suartėti su žmonėmis. Žmogui tenka šias programas savyje pajausti, atpažinti kaip potraukį ir imtis veiksmų - eiti į nežinią, į riziką, į diskomforto zoną. Taip jis mokosi ir juda link savo amžiaus pakopos tikslo.
Todėl tai nereiškia, kad viskas vyksta lėtai ir gražiai. Jūs ir pati žinote - kartais net ir biologiškai bręstant būna vystymosi šuolių, ne evoliucijų, o savotiškos revoliucijų. Štai paauglė būdama jūs staiga paaugote per vieną vasarą, tapote atžagaresnė, krūtys ėmė augti, mėnesinių ciklo nuotaikų svyravimų atsirado - ir jūs tapote neatpažįstama nei sau, nei artimiesiems. O kitai didelio šuolio nebuvo. Trečia kokia buvo, tokia ir atėjo į kitą klasę. Čia aktyviai prisidėti prie savo brendimo nereikia - genai ir hormonai veikia.
O štai padaryti žingsnį į visuomenę - jau rizika. Ir štai jūsų bendraamžių tarpe viena draugė jau surizikavo ir tapo solidi „mamytė“ su vaiku, savo taupymo programa ir nuosavu ūkiu, o kita- mažytė liesutė mergaitė su paaugliška figūra ir pankiška šukuosena- atrodo, tik ir temoka krizenti, dažytis bei naktiniuose klubuose laiką leisti. „Ką jūs – sako,- man iki rimtų santykių toli!“
Ir vienos jūsų amžiaus merginos jau save tarsi ir suradusios, netgi profesijai atsidavusios, o po to tik ima mokytis su vyru gyventi – taigi ir kai bus virš trisdešimties, jos vis dar mokysis intymumo. Dar kitos jūsų bendraamžės ieško savęs daug metų, jokios profesijos neturi, daug studijų pakeičia, o intymumą joms atstoja dažni trumpalaikiai intymūs ryšiai.
Kodėl yra toks nevienodas tempas? Todėl, kad kažkas, kas į mus įdėta, įdėta ryškiau ir stipriau. Ir mes dažniau naudojamės vienu, o ne kitu. Tarkime, jūs pastebėjote, kad labiau linkusi svajoti, fantazuoti, nei kurti dalykiškus planus. O kokia nors jūsų draugė (o gal net sesutė) labai tvirtai stovi ant žemės ir žino, kas, kur ir po kiek.
Taip, startiniame take jūs iš prigimties - labiau intuityvi, svajojanti, emocinga lyrikė, o ji - labiau mąstanti, suvokianti pasaulį pojūčiais fizikė. Tačiau ir jums, ir jai teks surasti savo tapatybę ir teks išmokti intymumo. O kaip tai padaryti jums?
Jūs rašote, kad mėgstate gamtą ir kad mėgstate būti viena. Tai puiku, tačiau besivaikščiodama pamėginkite protarpiais įdėmiau pažvelgti į žmones, į jų veidus. Jūs atrasite, kad kai kurie iš jų slepia kažką labai panašaus į jus - siekį būti geresniais, negu yra. Jie skuba link savo vystymosi tikslo. Ypač įdėmiai žiūrėkite į savo bendraamžius, nepastebimai klausykitės, apie ką kalba jums nepažįstami žmonės. Galbūt jums bus naujiena atrasti, kad mes visi esame vienoje valtyje?
Taip, mes visi einame per gyvenimą pusiau svajonėse, pusiau tikrovėje. Ir tik labai toli „evoliucionavę“ žmonės tarsi pabunda nuo svajonių ir nusišypsoję tikram pasauliui pasako: tu esi geras toks, koks esi. Ir kaip aidas, pasaulis atsako tą patį apie juos.
Sėkmės.
Olegas Lapinas
*****************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
