aA
Tinginystė tampa madinga ne tik Rytuose, bet ir Vakarų pasaulyje. Tačiau lietuviai, net ir žinodami, koks likimas laukia nuvarytų arklių, dirba kone daugiausiai iš visų europiečių. Gal metas atsikvėpti?
Darbas, atsipalaidavimas
© Corbis/Scanpix
„Esu tikra darboholikė”, „Neatsimenu, kada paskutinį kartą atostogavau,”, „Dirbu 25 valandas per parą”, — vis dažniau tokius ar panašius pareiškimus išgirstame iš daug pasiekusių verslininkių. Kas tai? Modernus požiūris į darbą, liga ar tiesiog noras pasirodyti? Pačios darboholikės sunkiai nuslepia pasididžiavimo gaidelę savo balse. Nors oficialiai psichoterapeutai darboholizmą laiko tokia pat priklausomybe kaip alkoholizmas, visuomenės požiūris visiškai kitoks — sirgti darbu veikiau pranašumas nei trūkumas.

Darbomanija Lietuvą užplūdo neseniai — kai atsiradus privačiam verslui, atsirado galimybė uždirbti. Iki tol atlyginimas menkai tepriklausė nuo įdėtų pastangų, ir ištisos kontoros buvo virtusios mezgyklomis ir skaityklomis, o dabar bimbinėti tapo finansiškai nenaudinga.

Deja, kaip ir visada, mes atsiliekame. Kai Amerika po praūžusios seksualinės revoliucijos droviai dangstėsi puritoniškumu, mes puolėme išsirenginėti. Dabar didžiuojamės darboholizmu, kai visas pasaulis jau seniai baigia juo persirgti ir dairosi kitų vertybių. Ko norėti iš paprastų mirtingųjų, jei netgi žiniasklaidos magnatas Rupertas Murdochas neturi kam palikti savo imperijos, nes jo sūnus Lachlanas atsisakė perimti tėvo verslą.

Ir Lietuvoje pasigirsta panašių balsų. Neseniai Šarūnas Marčiulionis, pardavęs visas „Forum Palace” akcijas, IEVAI prisipažino, kad nori turėti daugiau laisvo laiko sau ir savo mintims ir kad šito jam trūko daugybę metų. Nijolė Veličkienė, pasitraukusi iš vadovės pozicijų, mėgaujasi rododendrų auginimu. Jei jau tokie verslo banginiai traukiasi į užkulisius, gal ir mums neverta per daug plėšytis?

„Anksčiau ir aš maniau, kad darbas yra viskas. Dėl jo galima paaukoti daug — svarbu gerai dirbti ir uždirbti, — IEVOS interneto svetainėje prisipažįsta SR. — Baisėdavausi kolegomis, kurie leidžia sau kažko nepadaryti. Kol ilgiau nepagyvenau svetur. Iš pradžių buvo keista, kad žmonės dirba ramiai, be streso, neskubėdami, neaukodami savaitgalių, viršvalandžius sėdi tik ypatingais atvejais. Dabar manau, kad visų pasaulio pinigų neuždirbsi, o už mirtį darbo vietoje niekas paminklo nepastatys.”

Vienas darbdavys, visų vadinamas darboholiku, juokavo cituodamas Jeromą K.Jeromą: „Aš dievinu darbą. Galiu valandų valandas žiūrėti, kaip kiti dirba”. Mikos Waltari herojus irgi tikino, kad geriausiai gyvena ne tie, kurie daug dirba, o tie, kurie geba pasinaudoti kitų darbu. Kvepia revoliucija.

Nauji vėjai

Karjera, pervargimas
© Corbis/Scanpix

„Tai, ką jūs darote, niekam nereikalinga, bet kurią dieną jus gali pakeisti pirmu pasitaikiusiu kretinu. Tad dirbkite kuo mažiau”, — tikina Corinne Maier betselerio „Sveika, tinginyste” autorė. Ši knyga sukėlė ažiotažą ne tik gimtojoje Prancūzijoje, bet ir visame pasaulyje. Nes atspindėjo tai, kuo pastaruoju metu abejojo dauguma persidirbusios visuomenės, — ar iš tiesų darbas yra gyvenimo esmė ir variklis. Pastaruoju metu JAV, kaip ir kitose šalyse, kur darbas itin išaukštinamas (Vokietijoje, Olandijoje, Japonijoje) ėmė masiškai steigtis anoniminių darboholikų klubai. „Mano vardas Jonas. Esu darboholikas. Kartais dirbu po 18 valandų per parą. Dėl savo ligos praradau šeimą ir sveikatą”, — kaisdamas iš gėdos priklausomybę išpažįsta ligonis kitų tokių pat akivaizdoje. Skirtingai nei mūsiškiai darboholikai, be jokio pasididžiavimo balse.

„Kelly Services” 12 šalių atliktas tyrimas parodė, kad laimingiausi darbe jaučiasi skandinavai. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad jie pasiruošę dėl jo aukotis. Priešingai — galbūt jie tokie laimingi ir yra dėl to, kad darbo nesureikšmina. Vienas pažįstamas verslo konsultantas, lankydamasis Danijoje, apstulbo dėl tenykščio darbo grafiko: “Iš ryto atėję jie aptaria naujienas, išgeria kavutės, paskui perverčia elektroninį paštą, peržiūri šiandienos planus. O tada vėl eina gerti kavutės. Bandžiau prisėsti ir galų gale aptarti rūpimą projektą, tačiau po valandos pokalbis buvo nutrauktas — juk atėjo pietų metas! „Tu juk nemanai, kad dirbsime ištisas dvi valandas be jokios pertraukos?” — pareiškė mano partneris danas. Buvau apstulbęs — kai darbas dega, aš net sumuštinio neturiu kada praryti”.

Ispanijoje patenkintų darbu yra vos 46 proc. Atrodo, juos erzina vien tas faktas, kad reikia dirbti. Į naują darbą pretenduojantis ispanas labiausiai domisi ne atlyginimu ar karjeros galimybėmis, o tuo, ar turės laisvo laiko. „Jei darbas trukdo laisvalaikiui, mesk darbą”, — maždaug toks jų devizas.

Labiausiai Europoje darbu nepatenkinti belgai (35 proc.) Kuo piečiau judėsime Žemės rutuliu, tuo mažiau darboholikų sutiksime. Nedarbas, kuris mūsų šalyje neretai tampa net savižudybės priežastimi, rytiečiui yra natūrali būsena. Žmogus — atogrąžų gyvūnas. Jo genuose glūdi tinginystė. O ko plėšytis? Palmė atstoja stogą, bananui nusiskinti tereikia ranką ištiest. Migruodami šaltųjų kraštų link, buvome priversti pakrutint raumenis ir smegenis. Bet, atrodo, mums tai ima atsirūgti. Darbas „padarė žmogų” ir tapo civilizacijos varikliu. Tačiau ar nerizikuojame ir toliau taip aktyviai dirbdami virsti nuvarytais arkliais?

Europos Sąjungoje skambinama pavojaus varpais — pasirodo, net 30 proc. europiečių patiria stresą darbe, o nedarbingumas, kurį sukelia psichologinės problemos, praleistų dienų skaičiumi viršija tą, kurį sukelia fiziniai negalavimai (įskaitant ir gripą). Frazė “sirgti darbu” pamažu įgyja tiesioginę prasmę — stresas darbe tampa širdies ir kraujagyslių ligų, skrandžio opos ar susilpnėjusios imuninės sistemos priežastimi.

Apsimestinis darboholizmas

Karjera, pervargimas, moteris
© Corbis/Scanpix

Vokietijoje vis labiau įsigali požiūris, kad viršvalandžius dirbantis tarnautojas anaiptol nėra vertas pagyrimo. Veikiau priešingai: užsisėdėjimas darbe reiškia tik viena — jis nesugeba laiku susidoroti su užduotimis. Prancūzijoje žmogus, pakylantis nuo kėdės sulig paskutine darbo dienos minute, laikomas nelojaliu firmai. Lietuvoje požiūris panašus. Viršvalandžiai yra didelio atsidavimo darbui požymis. Nors, tiesą sakant, net ir 8 valandų darbo diena šiais laikais yra per ilga. Tokio ilgumo darbo dieną darbininkai išsikovojo jau XIX a. pabaigoje. Ar nuo to laiko niekas nesikeitė? Faktas, kad dabar dėl naujų technologijų tą patį darbą galime padaryti per gerokai trumpesnį laiką. Tačiau užuot trumpinę darbo dieną, sėdime viršvalandžius. Išvada viena — arba mes iš tiesų kvailėjame, arba didesnę laiko dalį simuliuojame.

Panašu, kad antrasis variantas arčiau tiesos. Jei nestovi prie staklių ir gali laisviau manipuliuoti dienotvarke, lengviau pasiduodi tinginystės pagundai. Intensyviai dirbti 9—10 valandų per dieną išgali retas. Tačiau dauguma darbdavių vis dar vertina darbuotojus ne pagal atliktus darbus, o pagal išsėdėtas valandas. Tiek ES, tiek Lietuvoje atliktose anoniminėse apklausose darbuotojai prisipažįsta sėdį viršvalandžius tik todėl, kad įtiktų viršininkui. Išeiti iš darbo per pietus reikštų pasirašyti sau atleidimo lapelį. Todėl likusias valandas sėkmingai pripildome kavos ir rūkymo pertraukėlėmis, paskalomis, asmeniniais skambučiais ar kompiuteriniais žaidimais.

Be abejo, toks apsimetinėjimas psichologiškai sekina. Vaidinti dirbantį reikia ne mažesnio talento ir energijos, nei iš tiesų dirbti. Privalai lakstyti po įstaigą susirūpinusiu veidu, slėpti nuo netikėtai užsukusio viršininko monitoriuje šokinėjantį kompiuterinį žaidimą ar privatų susirašinėjimą.

Minėtoji tinginystės ruporė Corine Maier ironiškai pataria, kaip geriausiai sukurti dirbančiojo įspūdį: „Niekada, jokiomis aplinkybėmis nesutikite užimti vadovaujamo posto. Jums teks daugiau dirbti, o priedą gausite tik nedidelį”. Jos manymu, geriausiai rinktis sunkiausiai apibrėžiamas ir nereikalingiausias pareigas. Tai patarėjai, ekspertai, tyrėjai. Argi ne fantastiškai skamba „įpareigotas atlikti normalizavimo misiją”? Būtina nuolat dalyvauti susirinkimuose, kuriuose gali pulsuoti idėjomis, nors neketini jų įgyvendinti ir net neįsivaizduoji, ar tai išvis įmanoma padaryti. Stenkis kalbėti kuo sudėtingiau, kuo painiau, vartok įmantrias sakinių konstrukcijas ir daug tarptautinių žodžių. Niekas nedrįs prieštarauti, nes tiesiog nesupras, apie ką kalbi.

„Neišeikite į koridorių be segtuvo po pažastimi, — cituoja Corine Maier. — Tie, kurių rankos tuščios, atrodo lyg einantys į kavinę. Tie, kurie po pažastim nešasi laikraštį, atrodo lyg einantys į tualetą. Ypač svarbu nepamiršti vakare namo pasiimti daug bylų. Tada kelsite klaidingą įspūdį, kad dirbate papildomai.” Neprošal grįžus namo ar savaitgalį skambtelėti darbdaviui — atrodys, kad gyveni darbu 25 valandas per parą.

Pabėgimas

Karjera, pervargimas
© Corbis/Scanpix

Kokios tokios perdėtos meilės darbui priežastys? Viena jų — pinigai. Apklausa rodo, kad Rytų Europos šalyse pinigai laikomi svarbiausiu darbo pasirinkimo kriterijumi. Tuo tarpu Vakarų Europoje ne mažiau svarbu — karjera, pripažinimas, įdomumas ar net nauda visuomenei. „Nori turėti, privalai dirbti”, — it kirviu nukirto IEVOS internautė Margo.

Daugeliui mūsų laimingo gyvenimo vizija susijusi su turėjimu: naujo automobilio, vienetinių drabužių, gražaus namo, stilingų baldų. Tuomet nebe taip svarbu tai, ką dirbi. Svarbiau — kiek uždirbi. Ilgainiui imi savęs nekęsti už tas ilgas valandas, kurias praleidai nekenčiamame darbe vien dėl to, kad turėtum visa tai, kuo net neturi laiko pasidžiaugti. Teoriškai žinome, jog pinigai neturėtų būti darbo tikslas, veikiau jo padarinys: užsiimk mėgstama veikla, ir jie patys ateis. Dažnai taip ir nutinka. Tačiau ne visada tai, kas mums patinka, yra pelninga. Tenka rinktis. Ir gana skausmingai.

Kita darboholizmo priežastis — baimė dėl ateities. Galbūt todėl ekonomiškai silpnesnėse šalyse darbo valandos gerokai ilgesnės nei išsivysčiusiose. Kai už nugaros stovi būrys besikėsinančių į tavo vietą, esi pasiruošęs padaryti viską, kad tik ją išsaugotum. Mūsų socialinės garantijos juokingos, bedarbio pašalpos dar juokingesnės. Mes negalim sau leisti mesti nemėgstamą darbą ir mėnesių mėnesius ieškotis to, kuris arčiau širdies.

Kartais darbu bandome pripildyti asmeniniame gyvenime žiojančią tuštumą. Nenuostabu, kad daugiausiai paprastai pasiekia netekėjusios ir išsiskyrusios moterys. Ir ne tik todėl, jog turi daugiau laisvo laiko. Tiesiog pralaimėjusios viename gyvenimo bare, nori tapti nugalėtojomis kitame. Darbu dangstome savo kompleksus, nepasitikėjimą savimi.

Kaina

Darbas, atsipalaidavimas
© Corbis/Scanpix

Žinau jausmą, kai važiuoji iš darbo 12 val. nakties ištuštėjusiomis gatvėmis. Visame kūne pulsuoja nuovargis, tačiau jis atrodo be galo malonus. Nes žinai, kad šiandien padarei tai, ko be tavęs nebūtų padaręs niekas. Bent jau taip tikiesi. Jautiesi tokia svarbi, reikalinga ir reikšminga. Na ir kas, kad šįvakar tavo vaikai nuėjo gulti be vakarinės pasakos. Kad dukra neturėjo kam pasipasakoti, kaip ji susimovė per istorijos pamoką. Juk tai, kad šiandien baigei įdomų straipsnį (parengei svarbią sutartį, užmezgei naudingų ryšių) yra nepalygti svarbiau nei praleista pasaka. Be to, vaikams kur kas naudingiau, kad ir retai, bet matyti laimingą, daug pasiekusią, pagarbos vertą mamą, nei kasdien gauti šiltą vakarienę iš nuobodžiaujančios namų šeimininkės rankų. Vyrui tikriausiai — taip pat. Tai, kad jau antra savaitė per nuovargį ir darbo problemas nerandi nei laiko, nei noro seksui, jo taip pat neturėtų jaudinti. Jei jis tikrai tave myli, turėtų jaustis laimingas, matydamas, kokia laiminga tu.

RAIT apklausos duomenimis, net ketvirdadalis Lietuvos gyventojų yra įsitikinę, jog sėkminga karjera svarbesnė už santykius šeimoje. Kodėl mes esam tokios įsitikinusios, kad tai, ką nuveikiam profesijos srityje, yra kur kas labiau reikšminga nei tai, ką padarome puoselėdamos santykius? Pabandykim į tai pažvelgti iš laiko atstumo. Ar po kokių 20 metų tau bus svarbu, kad kadaise parašei puikų straipsnį, jau seniai virtusį makulatūra? Arba tai, kad kadaise tavo dėka įmonė uždirbo papildomus keliolika tūkstančių? O tai, kad tavo vaikai, nesulaukdami dėmesio, įjunko į narkotikus (blogiausiu atveju) ar tiesiog visam laikui nuo tavęs atitolo (geriausiu), ko gero, atrodys iš tiesų svarbu. Kaip ir sugadinta sveikata, padidėjęs nervingumas, nutraukti santykiai su vaikystės draugais bei giminaičiais. Gal net ir skyrybos su vyru, kuris meilės trikampyje tu — jis — darbas pasijuto silpniausia grandimi ir tiesiog pasitraukė. Vargšas nevykėlis. Tark sau, kad jis tiesiog pavydėjo tau sėkmės. Liūdniausia, jog tikram darboholikui net ir darbe sunku užmegzti normalius santykius. Anot psichologų, žmogus, tapatinantis save su darbu, ilgainiui ima nekęsti kolegų, jų nenorą aukotis bendram labui priimdamas kaip asmeninį įžeidimą.

Darbas kaip aistra

Darbas, atsipalaidavimas
© Corbis/Scanpix

Esama ir tokių darboholikų, kurie dirba todėl, kad iš tiesų dievina savo darbą. Jiems nerūpi pinigai, visuomenės pripažinimas, jie nesiekia užsimiršti ir pabėgti nuo problemų, tačiau kai pasineria į veiklą, aplinkinis pasaulis tarsi išnyksta. Jei ne jie, šiandien neturėtume daugybės išradimų. Jie — ligoniai? Galbūt. Tačiau iš tiesų laimingi. Statistika teigia, kad darbu patenkinti žmonės šešiskart dažniau patenkinti ir gyvenimu nei tie, kurie neturi mėgstamos veiklos. Įrodyta, jog įdomus ir kūrybingas darbas ilgina gyvenimą, o monotoniškas trumpina, nes jį dirbantys žmonės nuolat kankinasi savęs nerealizavę.

Kaip atskirti, ar tavo aistra darbui virsta liga? Darboholikai neretai yra pernelyg įsitempę, dirglūs, trokštantys visas užduotis padaryti dešimtukui. Panašų elgesį jie perkelia ir į asmeninį gyvenimą. Polinkį į darboholizmą išduoda ir tai, kad mėgsti iki smulkmenų planuoti kasdienį gyvenimą: susierzini, kai vėluoja svečiai, nuolat visus pertraukinėji, nesugebi išklausyti, nuo vieno užsiėmimo puoli prie kito, negirdi komplimentų. Psichologai negaili patarimų, kaip grįžus namo pamiršti darbą. Siūlo mėgautis poilsiu gamtoje, gera knyga, susirasti hobį, suteikti sau netikėtą laisvadienį, medituoti, mankštintis. Manau, visa tai nepadės, jei nepakeisi požiūrio. Bet ar tikrai nori jį keisti?

Darboholizmo epidemija ar tinginystė?

Psichologas Tomas Lagūnavičius komentuoja darboholizmo priežastis, pliusus ir minusus.

Ar tiesa, kad tinginystė tampa vis madingesnė?

Darbas, atsipalaidavimas
© Corbis/Scanpix

Įdomu tai, kad anksčiau dauguma žmonių buvo “normalūs”, tai yra, tokie, kurie saikingai dirba, po darbo grįžta į šeimą. Dabar ypač Vakarų Europoje ši grupė vis mažėja, vis daugiau žmonių atsiduria kraštutiniuose kampuose — visiško dykinėjimo arba beprotiško darboholizmo. Vieni daug laiko skiria darbui, nori realizuot save, kuo daugiau išmokti. Dėl to kenčia kitos jų gyvenimo sferos: šeima, draugai, asmeniniai pomėgiai. Arba net ir jie neretai būna susiję su darbu.

Kiti maksimaliai mažina darbinę veiklą, ieško visokių socialinių programų, kad galėtų kuo ilgiau nedirbti. Tai labai ryšku Austrijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, nes ten puikiai išplėtota socialinė apsauga. Tarkim, padirbėjęs vos tris mėnesius gali nedirbti ištisus metus. Austrijos bedarbiai gali sau leisti atostogauti Puerto Rike iš bedarbio pašalpos. Amerikoje, Korėjoje, Kinijoje nėra tokių socialinių garantijų, todėl tos šalys itin greit vystosi.

Kokios darboholizmo priežastys?

Anksčiau darboholizmą skatino noras uždirbti, dabar labiau dominuoja poreikis save realizuoti. Šiuo metu itin aktualus tampa mokymasis, nes keičiasi technologijos, atsiranda naujų reikalavimų, daugėja informacijos, jautiesi privaląs vytis sparčiai besiiriantį pasaulį. Tiesiog negali sustoti, nes būsi sutryptas. Darboholizmas — savotiška auka visuomenei, juk darboholikai kuria jos gerovę. Ji tai skatina, kurdama tokią vertybių sistemą, kurioje vieną svarbiausių vietų užima darbas.

Yra ir vidinių priežasčių. Tarkim, žmogus vaikystėje gyveno nepasiturimai, priklausė žemesniam socialiniam sluoksniui. Suaugęs siekia įrodyti irgi galįs turėti normalią šeimą, tvirtą padėtį. Panašiai elgiasi ir tie, kuriems trūko beatodairiškos tėvų meilės, kuriems meilę reikėjo “užsidirbti”.

Ar įmanoma šios manijos atsikratyti? Kaip išgyventi su darboholiku?

Darbas, atsipalaidavimas
© Corbis/Scanpix

Neįmanoma darboholiko pakeisti, jei jis nenori keistis pats. Gali išsakyti, kaip jautiesi, bet tai nebūtinai reiškia, kad tai išgirdęs jis privalės keistis. Jis nėra atsakingas už tavo savijautą — kaip tu jautiesi, tavo asmeninė problema. Jis gali rinktis: tu ar darbas. Jei nebenori taip jaustis, gali rinktis, ar tebenori su juo gyventi. Kita vertus, darboholizmas nėra absoliuti blogybė — jis sukelia stresą, ypač kai esi priverstas nuolat mokytis. Tačiau tai ir tobulėjimas, jis padidina adaptacijos galimybes.

Ar žinai, kad...

Per pastaruosius trejus metus labiausiai pailgėjo Lietuvos moterų darbo valandos privačiame sektoriuje — jos vidutiniškai dirba 47 valandas per savaitę. ES vidurkis — 38 val.

Lietuvoje net 39 proc. darbuotojų viršvalandžiai yra tapę įprastu reiškiniu. Trys ketvirtadaliai viršvalandžius dirbančių moterų už tai negauna kompensacijos.

Apklausa

Gintaras Bendžius, prodiuseris:

„Mūsų darbo specifika sudėtinga. Savaitės pradžia būna ramesnė, bet pabaigoje susimaišo diena ir naktis. Štai ir šį savaitgalį teks nuvažiuoti apie 1800 kilometrų. Vasarą turėjau tik vieną laisvą savaitę. Nenuostabu, kad mūsų darbe žmonėms dažnai „pavažiuoja stogas”. Ir vadinamasis žvaigždiškumas atsiranda veikiau iš pervargimo nei dėl pasipūtimo. Pramogų pasaulio žmonės neturi stabilaus grafiko, miegoti eina paryčiais, sutrinka biologinis laikrodis. Jei darbu negyvensi, tai iškart atsilieps rezultatams. Negali imti ir atšaukti koncerto. Darbe man svarbu viskas: ir saviraiška, ir pripažinimas, ir pinigai. Jei profesionaliai dirbi, natūralu, kad norisi ir uždirbti. Ar dirbčiau nemėgstamą darbą už dvigubai didesnį atlyginimą? Niekada negali sakyt „niekada”. Gyvenime visko gali nutikti”.

Rūta Mikelkevičiūtė, laidos vedėja:

„Manau, esu darboholikė. Mano darboholizmas — ne liga, kai viską aukoji dėl darbo, jis man teikia išties didžiulį pasitenkinimą. Man svarbiausia saviraiška. Pripažinimas, pinigai — tai šalutiniai dalykai. Net jei laimėčiau milijoną, darbo neatsisakyčiau. Žinoma, man tenka sulaukti draugų ir artimųjų priekaištų, kad darbas pasiglemžia pernelyg daug manęs. Šįryt tai girdėjau iš vyro. Bet ką galiu padaryti? Dabar toks periodas, kai susikaupė daug skubių darbų. Neįsivaizduoju savęs sėdinčios namie ir kepančios pyragus. Nežinau, ar galėčiau gyventi su vyru, kuris skelbtų ultimatumus: aš arba darbas! Maniškis per daug protingas, kad tai pareikštų”.

Rūta Ščiogolevaitė, dainininkė:

„Buvau darboholikė, kai studijavau. Visą savaitę — paskaitos, repeticijos, savaitgaliais — koncertai. Tokiu tempu šuoliavau dvejus metus. Darbas tapo įpročiu. Jei bent dieną nutardavau pailsėti, iškart pakildavo temperatūra. Artimieji matė, kad persidirbu, siūlė pailsėti, bet man atrodė, jog tada sugrius pasaulis. Kaskart stabtelėjus imdavo graužti kaltės jausmas. Neseniai dėl pervargimo komplikacijų pajutau staigų sveikatos pablogėjimą, praradau darbingumą. Tai labai pakeitė požiūrį į darbą. Pasiėmiau akademines atostogas, išėjau iš grupės „Studija”. Dabar jaučiu kaltės jausmą, kai dirbu per daug. Ir pasaulis nesugriuvo, priešingai — iš naujo atradau spalvas, skonį, gamtą, draugus, ramybę, nuobodulį, kuris gali būti labai malonus. Net didžiausi pinigai nesugundytų atsisakyti dabartinio gyvenimo būdo”.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Teisėjų korupcijos skandalas smogė kaip reikiant: dabar jau retas išdrįstų siūlyti kyšį (19)

Prieš tris mėnesius visą Lietuvą sudrebinęs dar neregėtas teisėjų korupcijos skandalas, kai...

Vasarą pradės nemokamai dalinti tūkstančius Šeimos kortelių: aiškėja, kas ir kada jas gaus (6)

Vasarą turėtų būti pradėta dalinti tūkstančiai Šeimos kortelių, kurios leis pasinaudoti tam...

Kritikos daužomi „Sostų karų“ pritraukė rekordinį žiūrovų skaičių: visi norėjo pamatyti kuo gi pagaliau viskas baigsis (2)

Paskutinė serialo „Sostų karai“ ( „Game of Thrones“ ) serija pritraukė 19,3 mln. JAV...

Urbonaitė: kandidatų retorika aštrėja, antraip būtume kaip per pakasynas – gerai arba nieko (130)

Kandidatai į prezidentus vis intensyviau skaičiuoja vienas kito pinigus, aštrina retoriką. Ko tuo...

Nausėda apie santykius su konservatoriais: ateis diena, kai visos neišsprendžiamos problemos pasidarys nereikšmingos (198)

Gitanas Nausėda teigia, kad jo rinkiminė kampanija turėtų kainuoti perpus mažiau nei Ingridos...

Lietuvė „influencerė“ Sylvija sekėjų skaičiumi lenkia ir ryškiausias žvaigždes: žmonės man pavydi, nes turiu, ko jie neturi (4)

Socialiniai tinklai bei juose populiarumo siekiantys nuomonės formuotojai vis dar nepraranda...

Gydytoja neištvėrė: „Instagram“ žvaigždutės įrašas apie ligoninės maistą privertė aiktelėti (196)

Ryte šiek tiek aiktelėjau, kai pamačiau vienos garsios socialinėje medijoje moters „stories“...

Orai: netruks nei saulės, nei lietaus (5)

Trečiadienis Lietuvoje išaus šviesus, saulėtas. Įdienojus ims kilti balti kamuoliniai debesys,...

Jamie Oliverio burbulas bliūkšta: bankrutuoja garsiojo šefo restoranų tinklas (94)

Garsusis šefas Jamie Oliveris tvirtina esąs „nuliūdintas“ dėl to, kad jo restoranų grupė...

Jasikevičius po pergalės Kaune nesileido į kalbas apie kito sezono „Žalgirio“ sudėtį (4)

Kauno „Žalgiris“ pirmose „Betsafe- LKL “ pusfinalio rungtynėse pateisino favorito vardą ir...