Ištrauka
Agnės istorija. Emocinis valgymas
Stoviu viduryje, rankos – kišenėse. Velnias, savo kūno kalba transliuoju žinutę, kad kažką slepiu, nesu visiškai atviras. Ištraukiu rankas, bet taip labai nepatogu. Kita šovusi mintis: ar ne keistai atrodau stovėdamas viduryje kambario? Greičiausiai. Pereinu į kabineto galą, atsistoju prie lango, laukiu pacientės.
O gal reiktų sakyti klientės? Psichoanalitikas E. Laurinaitis mokė, kad iš lotynų kalbos kilęs žodis pacientas ir reiškia „aš kenčiu“. Klientas lotyniškai reiškia „palinkęs“ – tarsi priklausomas nuo kažko. Kadangi nenorime, jog mūsų pacientai būtų priklausomi nuo mūsų, sakome pacientas, turėdami omenyje jų kančią. E. Laurinaitis mus mokė atsižvelgti į prasmę ir paklusti nusistovėjusiai tvarkai, bet pradėjęs mokytis kognityvinės elgesio terapijos išgirdau pragmatiškesnę, labiau į funkciją orientuotą dr. Juliaus Neverausko nuomonę: žodis klientas yra mažiau stigmatizuojantis, todėl priimtinesnis. Kadangi esu ne ligoninėje ir čia esu ne gydytojas, o psichoterapeutas, sakysiu klientė.
Mintyse esu pasirengęs sesijos planą. Su paciente pirmiausia aptarsime sesijos eigą, tada prisistatysiu, paaiškinsiu konfidencialumo taisykles ir pereisim prie jos nusiskundimų. Rituališkai vis kartoju sau šias instrukcijas, tai šiek tiek padeda atsipalaiduoti, juk taip nesinori apsijuokti. Mintyse esu susikūręs tobulo psichoterapeuto įvaizdį. Tai pagyvenęs vyras, pageidautina su barzda ir akiniais (akys nesveikos nuo intensyvaus skaitymo), apsirengęs tvarkingai, bet ne provokuojančiai, nes puikiai supranta puošimosi beprasmybę, tad aprangos neakcentuoja. Jis žino atsakymus į visus klausimus, ramus balso tonas ir žemas tembras kelia pasitikėjimą. Įgudęs specialistas puikiai supranta savo jausmus ir nebijo jais pasidalinti su klientu, prireikus gali atsiverti, bet tik prireikus. Kalba tik tiek, kiek būtina, tobulai interpretuoja klientų pasakojimus ir visada „pataiko į dešimtuką“, per anksti situacijos neinterpretuoja, lukteli, kol klientas bus tam pasiruošęs. Būtent toks Laurinaičio, Freudo, Franklio, Fromo, Jungo ir visų Yalomo veikėjų mišinys man kyla, prisiminus apie psichoterapiją perskaitytas knygas.
– Ar galime aptarti jūsų nusiskundimus?
– Nežinau net, nuo ko pradėti. Turbūt pagrindinė problema, dėl ko atėjau, yra besaikis valgymas. Kasdien grįžusi namo po darbo prisivalgau, dažnai suvalgau viską, ką tik atrandu namuose, – Agnės balsas liūdnas, bet ji kalba rišliai ir aiškiai. Po trumpos pauzės atsikvėpusi tęsia: – Apskritai jaučiuosi labai nestabili. Rodos, viskas mano gyvenime gerai, negaliu skųstis, tačiau beveik kiekvieną vakarą jaučiu vidinį skausmą. Jau metai laiko, kai bent kartą per dieną suvalgau didelį kiekį maisto.
– Ar pasitaiko vėmimo epizodų? – neiškenčiu nepaklausęs. Nors mokiausi, kad renkant anamnezę pirmiausia reikia išklausyti visus nusiskundimus, tik tada juos tikslinti, smalsumas ir nekantrumas mane „nusinešė“.
– Ne. Tiesiog daug prisivalgau. – Atsakiusi moteris laukia kitų klausimų.
– Ar būna, kad persivalgiusi imate intensyviai sportuoti? –pasitikslinu, siekdamas nustatyti valgymo sutrikimo tipą.
– Nežinau, – vėl padaro pauzę, o aš šįkart nieko neklausiu, – sportuoju du kartus per savaitę, bet ne dėl to, kad išdeginčiau kalorijas – visą gyvenimą reguliariai sportuoju. Savo išvaizda esu patenkinta, epizodiškai laikausi dietų, bet nesu turėjus jokių valgymo sutrikimų. – Agnė kalba taip, lyg būtų apie tai kažkur pasiskaičiusi. Man tylint, pati išsako svarbiausius dalykus, kurių paprastai klausiama kalbant apie valgymo sutrikimus. – Neteko gulėti ligoninėje, nesilankiau pas psichiatrą. Viskas prasidėjo maždaug prieš metus, metus rūkyti. Iki tol surūkydavau maždaug pakelį cigarečių per dieną, dažniausia grįžusi namo. Dabar darbe dažnai nesusivaldau – suvalgau visus saldainius, namuose darau tą patį, kartais einu į parduotuvę dar nusipirkti maisto.
– Kaip jaučiatės būdama namuose?
– Baisiai. Namuose jaučiuosi labai vieniša. Dažniausia kyla nerimas, jeigu nerimo nejaučiu, užvaldo vidinė tuštuma, – Agnė kalba ramiai, bet akyse pasirodo ašaros.
– Ar turite kitų nusiskundimų? – sugrįžtu tarsi į pradžią. Gal kiek išsigandęs drėgno Agnės akių žvilgsnio.
– Nežinau. Prastai sutariu su mama. Tėvas, manau, jau daugelį metų serga depresija, bet atsisako gydytis. Su mama kalbamės tik oficialiai, ne ilgiau kaip minutę, jei kalbamės ilgiau, imu pykti, norisi trenkti ragelį į žemę, – Agnė nutyla ir užvertusi galvą tankiai mirksi akimis. Aš tyliu, nenoriu skubėti. – Dažnai jaučiuosi vieniša, ypač nutraukus paskutinius santykius. Būdama viena imu svarstyti, ar iš viso esu pajėgi sukurti tvirtą santykį: su kiekvienu vyru iš pradžių jaučiuosi puikiai, pakylėta, bet po kelių mėnesių draugystės viskas tarsi sudūžta. Tiesa, turėjau dvi ilgiau trukusias draugystes – dvejus ir trejus metus, bet tais santykiais nebuvau patenkinta. Kartais pamąstau, ar apskritai verta gyventi tokį gyvenimą.
Rodos, Agnei būdingi ribinės asmenybės ypatumai (šis sutrikimas dažniausia pasireiškia nestabiliu savęs suvokimu, greita nuotaikų kaita, nepastoviu elgesiu ir impulsų kontrolės stoka, polinkiu žalotis ir chronišku vidinės tuštumos jausmu). Nežinau, kiek jai galės padėti mano turimos žinios apie tradicinę kognityvinę ir elgesio terapiją. Ribinėms asmenybėms pirmiausia rekomenduojama dialektinė elgesio terapija, tada – schemų terapija – tai naujausios kognityvinės elgesio terapijos kryptys būtent ribiniams pacientams gydyti, bet plačiai taikomos ir kitiems atvejams. Viena tokia grupinės terapijos sesija Vilniuje kainuoja 20 eurų, individuali sesija – dvigubai daugiau. Dabar sunku įsivaizduoti, kaip reikės tęsti darbą, tad tariu:
– Ar turite kitų nusiskundimų?
– Dar vienas dalykas – dažnai jaučiu įtampą darbe. Baisu, kad nespėsiu gerai atlikti darbo. Dažnai darbus atidėlioju, dėl to nespėju, dirbu naktimis, tad labai pavargstu. Išsimušu iš vėžių ir „subyra“ visa savaitė, – šiuos skundus Agnė dėsto daug lengviau, ašarų akyse nelieka.
– Tai su šiais nusiskundimais, siekdami jūsų įvardytų tikslų, ir galime dirbti, taikydami kognityvinę elgesio terapiją, – džiūgaudamas atsakau. Turbūt esu patenkintas tuo, kad klientė iškėlė tikslus, kurių tikrai galime siekti. Ypač efektingai tai atrodys „ant popieriaus“. Įtariu, kad ribiškumo keliamos problemos taip lengvai neišsispręs, tad ir gerai, kad klientė jų neįvardijo dar kartą. Taigi apibendrinant svarbiausia – mažinti persivalgymą, tada – nerimą darbe ir siekti laimingumo pojūčio. Tada užduodu klausimą, kurį daug kartų teko aptarti studijuojant psichoterapiją: – O iš kur, Agne, žinosite, kad tapote laimingesnė? Kas pasikeis jūsų gyvenime, kai tapsite laimingesnė?
– Na, nežinau, – Agnė nutyla ir nukreipusi žvilgsnį į šalį susimąsto, tada tęsia: – Sunku šiuo metu pasakyti.
– Suprantu, kad sunku taip greitai sugalvoti, tad siūlau šią užduotį užbaigti namuose, kitą sesiją nuo jos ir pradėsime. Būtų naudinga turėti sąsiuvinį, kurio pirmame puslapyje užsirašytumėte tikslus ir terapijos procese galėtume nuolat prie jų sugrįžti. Dėl tikslų svarbu pamąstyti, kas pasikeis juos įgyvendinus, kaip pakis jūsų elgesys ir kada tai įvyks. Be to, reikėtų pasvarstyti, kaip pamatuoti mūsų pasiekimus. Siekdami įvertinti, kiek sumažėjo nerimo ir pagerėjo nuotaika, galime naudoti depresijos simptomų vertinimo klausimyną, kurį užpildėte prieš ateidama čia? – Pasiūliau tai, nes ketinau toliau kas dvi savaites prašyti Agnės pildyti depresijos ir nerimo klausimynus.
xxx
Besibaigiant septintai sesijai, man dar kartą užsiminus apie maisto dienoraštį, Agnė sutiko jį pildyti. Rezultatas pribloškė – persivalgymo sutrikimo kaip nebūta. Visiškai. Agnė fiksavo viską, ką suvalgė, savo telefone, specialioje lentelėje. Sutarėme, kad pildys šias skiltis: pusryčiai, pietūs, vakarienė ir užkandžiai, kiekvieną užkandį paaiškindama emociniu aspektu ir parašydama, kodėl suvalgė šokolado gabaliuką ar vynuogę – dėl įtampos, liūdesio, palikimo baimės ar tiesiog siekdama save kažkaip paskatinti. Prašiau, kad fiksuotų visas valgyti verčiančias emocijas, tad per pirmas tris dienas užkandžių gerokai sumažėjo ir kitą savaitę valgymo bėdos Agnės beveik nebevargino. Po kokių trijų dienoraščio pildymo mėnesių pasiūliau Agnei nustoti tai darius. Ji tęsė, bet maždaug po mėnesio pati nusprendė pamėginti tos lentelės nebepildyti. Ir persivalgymo epizodai atsinaujino. Jų pasitaikydavo rečiau nei anksčiau, bet gerokai persivalgydavo maždaug kas antrą dieną. Sugrįžome prie lentelės, kurią Agnė pildė dar šešis mėnesius, kol sužinojo visas įmanomas emocinio valgymo priežastis ir galėjo paaiškinimą tiesiog nukopijuoti iš kurio nors tos lentelės langelio. Persivalgymo epizodų nebepasitaikė visus šešis mėnesius, tad Agnė nustojo dienoraštį pildyti – šįkart sėkmingai.
– Kodėl nori atnaujinti maisto dienoraščio pildymą? – klausiu beveik įsitikinęs tuo, kad nerimauja dėl terapijos užbaigimo. Kadangi spėlioti nenoriu, tiesiog pasitikslinu.
– Na, bijau, kad galiu vėl imti daug valgyti. Man atrodo, kad pati su tuo nesusitvarkysiu. Iki šiol jaučiausi atsakinga, nes turėjau atsiskaityti tau, kiek persivalgymo epizodų būta. Dabar bijau, kad imsiu sau meluoti. Būtų žiauriai gaila, jei vėl paslysčiau, – krimtosi Agnė.
– Žinoma, būtų apmaudu, jei paslystum, bet tai nenubrauktų visko, ką nuveikėme. Vienas ar kitas paslydimas – ne tragedija. Juolab turint omenyje tai, kad dabar moki su tuo tvarkytis. Nekalbant apie visa kita, ką kartu nuveikėme.
Atlikdamas „kaltės pyrago“ pratimą pacientas apskritimo formos diagramoje užrašo, kiek procentų jaučiasi kaltas dėl tam tikro įvykio, vėliau diagrama piešiama iš naujo, stengiantis pastebėti daugiau įtakos turėjusių veiksnių. Paprastai depresyvūs žmonės, kurių egocentriškumas ypač išreikštas, situacijoje, kur jaučiasi kaltas, savo indėlį dažnai pervertina. Aptarėme Agnės kaltės jausmą, kilusį dėl neįvykusių tėvų skyrybų: pacientė manė, kad jos tėvai turėjo išsiskirti prieš daugelį metų, bet liko kartu tik dėl jos, tuo tarpu išsiskyrę, jos nuomone, būtų buvę daug laimingesni. Atlikdama pratimą bandė nustatyti, kas ir kiek dėl to kaltas. Iš pradžių Agnei atrodė, kad ji dėl to kalta 100 proc. Kartu tai daug kartų apmąsčius, galutinis rezultatas buvo: 40 proc. kalta mama, 40 proc. – tėvas, 10 proc. – ji ir 10 proc. – kitos aplinkybės. Rezultatas nuo 100 proc. iki 10 proc. kognityviniu lygmeniu yra puikus, bet daug svarbiau tuo metu buvo transformuoti Agnės emocijas, galbūt pažvelgti į situaciją iš kitos perspektyvos ar gauti mano patvirtinimą, galbūt tiesiog svarbu tai, kad ji pirmą kartą gyvenime apie tai pakalbėjo – tos minties Agnė niekada ir niekam nebuvo išsakiusi.
Vykstant terapijai, Agnei labai patiko klausytis, kai kažką papasakodavau apie save. Ilgai svarsčiau, ar verta atsiverti, ar apskritai galima tai daryti. Besimokydamas sužinojau, kad tai gali būti labai naudinga. Iš tikrųjų manyje, kaip ir Agnėje, reiškiasi stipri defektyvumo schema, tad šiuo atveju puikiai vienas kitą supratome. Tai, kad su kliente pasidalinau panašia problema, leido validizuoti pačios Agnės jausmus ir sustiprinti mūsų terapinį aljansą. Keista dabar mąstyti tokiais žodžiais – technika, aljansas. Juk tai tiesiog žmogiška?
Uždarau duris, 21 valanda, lauke tamsu. Pasirąžau, atsisėdu į fotelį. Šiandien darbas baigtas. Kabinete šalta, o širdyje šilta: jaučiu pasisekimo, bendrumo jausmą, prasmę. Dėl to verta dirbti, būti psichoterapeutu. Tokiais momentais džiaugiuosi pasirinkęs sunkų darbą su žmonėmis, kenčiančiais nuo psichikos problemų. Galbūt smagiau būtų dirbti atrakcionų parke ar pardavinėti ledus, visgi savo darbe matau daug daugiau prasmingumo. Kiek pasėdėjęs, susirenku aplankus, susidedu į juos užrašus ir traukiu namo. Žingsniuodamas galvoju apie Agnę.
Svarstau, kad sudėtinga tiksliai nusakyti, dėl ko kilo nerimas, kurį daugelį metų Agnė malšino rūkydama, vėliau – persivalgydama. Schemų terapeutai turi savų teorijų, tradicinė kognityvinė elgesio terapija šį atvejį formuluotų kitaip, psichodinamistai turbūt kalbėtų apie Agnės prieraišumo problemas (santykių su kitais žmonėmis šablonai, susiformavę pagal pirmuosius – svarbiausius santykius, dažniausia su mama ar tėčiu). Turbūt neįmanoma tiksliai įvardyti ir turbūt tai nėra svarbiausia.
