Žinai, kuo žodis charizma panašus į žodį aura? Ogi tuo, kad abu nuvalkioti, aprašyti ir išanalizuoti iki šleikštulio, bet vis tiek niekam iki galo neaišku, ką reiškia. Kartais, kai nežinoma, ką pasakyti, sumalama kažkas panašaus į žinai, jo aura šviečia tokia charizma... Nesąmonė, bet skamba įmantriai.

Charizma mėgstama vadinti visas žmogaus savybes, atkreipiančias kitų dėmesį: nuo elementaraus seksualumo iki atviro chamizmo. O charizmatiškos tampa visos daugiau ar mažiau žinomos personos, visos vienadienės per TV šmėžuojančios atseit žvaigždės. Kam čia rūpi, kad iš tiesų jos visai ne charizmatiškos — greičiau jau marazmatiškos.

Iš tikrųjų žodis charizma — tai ne maža juoda suknelė, kurią galima vilktis visada, kai neturi ką apsirengti, ir niekada neprašausi pro šalį. Pirmasis jį pavartojo vokiečių sociologas Maxas Weberis — turėdamas galvoje savybes, būtinas politiniam ar religiniam lyderiui. Jo teigimu, charizma — tai antgamtinių arba nepaprastųjų jėgų pasireiškimas. Taip ir pasakė XX a. pradžioje. Tik, gaila, konkrečiai tų savybių nenurodė.

Suprantu, kad nesuprantu

Aišku viena: charizma — ne charakterio stiprybė, ne talentas, ne žavesys. Juk talentingas ar stiprios dvasios gali būti visiškai nepastebimas žmogus, o žavus — išvis kiekvienas bent kiek pasistengęs. Charizma — tai kažkas nepaprasta, gebėjimas telkti minias. Ne be reikalo išvertus iš graikų kalbos charizma reiškia dievų dovana.

Knygos “Social Intelligence” autoriaus sociologo Danielio Golemano teigimu, vieni žmonės yra siuntėjai, kiti — gavėjai. Tai lemia jų gebėjimą bendrauti. Charizmatiški žmonės yra tie, kurie stipriai pasitiki savimi ir savo jausmais, jiems nedaro įtakos kitų skleidžiamos emocijos. Greičiau jie spinduliuoja aplink savo emocinę būseną. Tai sukuria stiprų lauką ir traukia kitus žmones.

Dažnai charizma painiojama su žavėjimusi mažai pažįstamais žmonėmis. Žmogus dėmesį gali atkreipti daugeliu savybių — nuo didžiausių ydų iki begalinio kilnumo. Ir gyvas protas, ir fanatiškas tikėjimas. Ir stipri vidinė jėga, ir teatrališkas gebėjimas keistis priklausomai nuo aplinkinių ir susiklosčiusių aplinkybių.

Jokia paslaptis, visos stipriosios žmogaus savybės juntamos. Jeigu mes to žmogaus artimai nepažįstame ir nežinome, kas jį skiria iš kitų, mums atrodo, kad jam būdinga kažkas nepaprasta. Todėl sakome: jis turi charizmą. O iš tiesų tas žmogus tiesiog geras. Protingas. Talentingas. Šiaip mielas. Tiesiog svajonių princas. Arba egoistas, paleistuvis ir psichas. Bet tai sužinosi vėliau — dabar tik jauti, kad jis kažkoks kitoks, ypatingas. Jeigu ypatingas, vadinasi, jau su charizma.

Idėja, kuri verčia spindėti

Gryna charizma — retas reiškinys. Ji būdinga didiesiems pranašams, didiesiems aktoriams, garsiausiems sukčiams ir diktatoriams. Neabejotinai charizmą turėjo Jėzus Kristus. Charlie Chaplinas. Hitleris. Benito Mussolini. Martinas Liuteris. Mohandas Gandhi. Haris Poteris. Šerlokas Holmsas...

Toli gražu ne visi charizmatiški žmonės tampa vadais, nusikaltėliais ar šventaisiais — tiesiog apie šiuos plačiai sklinda legendos. Daugumos vaidmuo žmonijos istorijoje gerokai menkesnis. Nors, kaip matyti iš ką tik pateiktojo sąrašo (beje, kodėl jame vieni vyrai? Dėl pusiausvyros greituoju būdu įrašome Motiną Teresę, Fridą Kahlo, Mata Hari, lėlę Barbę...), vien Dievo dovanos nepakanka, kad galėtume sakyti: tas žmogus turi charizmą. Būtina ir idėja. Ta, kuri skatins veržtis į priekį, siekti savo tikslo. Tai kažkas daugiau nei paprasti norai. Tai gyvenimą daro nepaprastą, tai žmogų paverčia ypatingu.

Man, pavyzdžiui, dar neteko sutikti iš tiesų charizmatiškos asmenybės. Ir tai tikriausia į gera. Iš prigimties esu nepatikli, mėgstu stebėti, vengiu staigių judesių, kontrastingų temperatūrų ir stiprių įtakų, todėl kažin ar mudu su ta charizmatiška persona pultume plepėti gurkšnodamos arbatą. Nuoširdžiai abejoju, ar ji man patiktų. Greičiausia ir jai pasirodyčiau viena iš tų užknisančių mergų, kurios mano esančios gerokai protingesnės nei kiti. Ar tokiai išskirtinei asmenybei tai patiktų? Oi kaip abejoju...

Pasimatymas be kvietimo

Nors vienas vaikinas, kai pasvarstau, gal ir buvo. Susitikome mudu atsitiktinai, bet ypatingoje vietoje — prie bokšto Katedros aikštėje. Net ne vilniečiai žino: nuo amžių amžinųjų šioje vietoje įsimylėjėliai skiria pasimatymus. Mes jo nebuvome paskyrę. Tiesiog tuo pat metu atsidūrėme toje pačioje vietoje. Pakako vienam kitą pamatyti — beveik iškart susikibome rankomis ir nuėjome. Dievaži, taip ir nuėjome — be jokio tikslo, gilyn į senamiestį. Prisėdome kažkokioje kavinėje.

Jam nereikėjo manęs įtikinėti, kad alaus kokteiliai gali būti skanūs (šiaip mane net nuo alaus kvapo pykina — ir tai joks išsidirbinėjimas), dar mažiau pastangų reikėjo, kad sutikčiau važiuoti į naktinį kino seansą (buvo vasara, bet jau beveik temo, o aš lipau į pirmą kartą matomo žmogaus automobilį!), per visą filmą jis žiūrėjo ne į ekraną, bet į mane ir kartojo, kad šis vaizdas jam nelyginamai gražesnis nei tas, kurį mato ekrane (man, didžiajai skeptikei, tai neatrodė seilėjimasis).

Kai išėjome iš kino salės, buvo gili naktis, lijo. Šiaip klaikiai bijau tamsos, normaliomis sąlygomis užmiegu iki vidurnakčio ir esu tikra, kad panašaus pobūdžio pažintys baigiasi seksu ant galinės sėdynės, o pirmas pasimatymas lieka ir paskutinis. Tą vakarą buvo paneigti visi mano įsitikinimai.

Per keletą savaičių, kol mudu susitikinėjome, patekau į milijoną sau nebūdingų situacijų. Visa mano nepriklausomybė, mano skepticizmas, mano protas ir mano valia tam vaikinui esant šalia kažkur pranykdavo. Mes važinėjome po miestą greitosios pagalbos automobiliu įjungtais žiburėliais (vairuotojas buvo jo draugas), vaidinome daržoves kažkokiame vaizdo klipe (jį irgi suko jo draugas), pačiame miesto centre vidury dienos žaidėme gaudynių, gėrėme vyną apleisto namo palėpėje, kiekvieną akimirką rizikuodami nudardėti žemyn. Nesielgiau taip net tada, kai buvau šešiolikos. Jei būtų pakvietęs, turbūt būčiau sutikusi mokytis plaukti (visi, kurie mane pažįsta, supras, kad ši misija neįmanoma).

Su juo viskas buvo lengva ir paprasta. Ne tik man — mačiau, kad ir kitiems žmonėms, kurie prie jo priartėdavo bent dešimties metrų atstumu. Įdomiausia, kad nė nebuvau jo įsimylėjusi. Tas vaikinas buvo kaip... niežai. Kol nėra, apie juos negalvoji, bet jei pradedi kasytis, negali liautis. Kai šiek tiek atsipeikėjau ir netgi patikėjau, kad toks gyvenimas įmanomas, viskas baigėsi. Ne, jis manęs nemetė (net nebūtų galėjęs to padaryti, nes niekada nieko ir nežadėjo) — tiesiog baigėsi vasara, ir jis išvyko į užsienį studijuoti.

Nedažnai jį prisimenu. Gal sykį ar du per metus. Ir kiekvieną kartą, kai taip nutinka, pamanau, kad mano gyvenimas eina vėjais.

Gal tai ir yra charizma? O gal aš tiesiog tą žmogų per mažai pažinojau?

Tai kur teisybė?

Bet gana čia tos mano biografijos. Daugeliu atvejų žmonėms įdomūs du dalykai: kaip charizmą įgyti arba kaip į savo pusę palenkti ją turinčius žmones. Charizmatiški žmonės, be abejo, laimingesni nei tie, kuriems tokios Dievo dovanos neteko, — bent jau dėl to, kad jie puoselėja idėją: kuo nors besąlygiškai tiki, siekia kokio nors dvasingo tikslo. Kai yra dėl ko gyventi, dienos bėga linksmiau. O kiti į tokius žmones lekia kaip drugeliai į liepsną. Nes yra tikri: tie beveik šventieji pajėgūs išspręsti visas jų problemas, atrakinti skrynelę, kurioje paslėpta gyvenimo prasmė.

Deja, gyvenantieji tarp charizmatiškų žmonių retai būna laimingi. Pirmiausia dėl to, kad tikėjimas, idėja — lyg automobilis vienam asmeniui. Kartais juo gali tave pavėžinti, bet nuolat jausti diskomfortą niekas nenorės. O tu, kartą pabendravusi su tokiu žmogumi, be jo jausiesi labai vieniša. Antra, charizmatiški žmonės dažnai idealizuojami. Betgi jie nėra idealūs ir, skirtingai nei paprasti mirtingieji, nė nesistengia tokie būti. Taigi paprastųjų gyvenimams charizmatiškų žmonių įtaka daro griaunamąjį poveikį. Kad ir kas jie būtų — neginčijami teisuoliai ar visiški šikniai.

Ar kas nors žino, kaip susikurti charizmą? Manau, kad ne. Kurį laiką gal pavyktų charizmatišką asmenybę vaidinti (mėgstamas neaiškaus plauko lyderių ir vidutinio ryškumo žvaigždučių triukas), bet tai tolygu apsimesti talentingam. Kada nors apgaulė vis tiek išaiškėja.

Kodėl viskas taip žiauriai neteisinga! Vieni turi charizmą, kiti visą gyvenimą skendi pilkoje minioje. Vieni protingi be pastangų, kitiems net rašyti be klaidų nesiseka. Vienų ilgos kojos, kitų — rankos. Kas čia taip sugalvojo, kas iš mūsų pasišaipė? Gamta? Evoliucija? Dar aukštesnės jėgos? Kad ir kas tai nusprendė, verčiau manyti taip: visiems žmonėms duoti skirtingi būdai išgyventi ir skirtingos dovanos. Bet tarp jų yra viena didžiausia. Ir tai — ne charizma. Ne talentas. Ne protas. Gal nuskambės banaliai, bet ta dovana — gebėjimas būti laimingam.