Jaučiuosi įstrigusi, besisukanti tame pačiame laimės ir pasitenkinimo neteikiančiame rate. Aš nekenčiu savo darbo ir nebeįstengiu jo pamilti. Rytais su ašaromis keliuosi iš lovos ir einu į darbą, darbe užsidarau savo kabinete ir išeinu tik darbo pabaigoje.
Toks jausmas, kad tai, ką darau, darau ne dėl savęs, ne savo svajones aš realizuoju, o įmonės savininko. Viskas, kas mane čia laiko – alga (juk ir lizingus susimokėt reikia, ir apsirengt, ir pavalgyt)... kažkada (po išsiskyrimo su draugu) darbo griebiausi kaip šiaudo, kaip gelbėjimosi rato, pradėjus nuo mažiausio pasiekiau tas pareigas, kur aukščiau jau nėra kur lipti. Ir atrodo, sustojau vietoj. Tai, kas teikė pasitenkinimą, nebeteikia.
Tai, kas patiko, nebepatinka. namuose grįžus noriu tik griūt į lovą ir bukai žiūrėt TV arba miegot miegot miegot. Miego man atrodo visada per mažai. Maniau, pervargau, bet po dviejų savaičių atostogų dar blogiau. Tarsi viduje viskas verda, kunkuliuoja, norisi klykti ir rėkti, o rankos prie susikaupusių darbų nekyla, viskas per prievartą, nes juk reikia padaryti.
Ir visada tas reikia.... norisi spjaut į viską, susidėt lagaminus ir keliauti kur akys veda (niekas manęs juk ir nelaiko: vaikų neturiu, vaikino/draugo neturiu, savo verslo neturiu, augintinių irgi), bet vis ta baimė. O motyvacijos irgi nerandu. ir atrodo, man beveik 30 ir kas toliau? Esu kryžkelėje, pasimetusi ir nežinau kur eiti... noriu tik užmigti ir miegoti miegoti miegoti...
Psichoterapeuto Olego Lapino patarimas:
KAIP ELGTIS GYVENIMO KRYŽKELĖJE ?
Taigi, jaučiatės pasimetusi kryžkelėje. Kryžkelės apskritai yra vieta, skirta pasimetimui. Po kurio seka vienintelė išeitis- pasirinkti kelią. Dalykas, kuris daugumai žmonių kelia nerimą. Juk pasirinkdami vieną kryptį mes tuo pačiu atsisakome kitų krypčių. O kas mūsų laukia pasirinktame kelyje- niekas nežino ir sėkmės negarantuoja. Būna nemalonu manyti, kad pats suklydai. Mums žymiai paprasčiau aiškinti savo poelgius mūsų reakcijomis į aplinkybes. O kai kas prie tokių kryžkelių tiesiog trypčioja, kol pavargsta ir užmiega.
Štai jūs kažkada pasirinkote dabartinį savo darbą. Pasirinkote, kaip pati rašote, „kaip gelbėjimo ratą“. Kai skęsti, dažniausiai nesirenki, griebti tau gelbėjimo ratą ar negriebti. Tiesiog sučiumpame jį instinktyviai. Tuo metu buvote palikta vaikino ( ar pati jį palikote), sureagavote į tai, ir žadamas darbas padėjo atstatyti savigarbą, suteikė jums tuo metu taip reikalingą gyvenimo prasmės jausmą.
Pasekmės buvo išoriškai žiūrint, visai geros:“ pradėjus nuo mažiausio pasiekiau tas pareigas, kur aukščiau jau nėra kur lipti“. Jūs instinktyviai aukštai užlipote- o ką jums buvo daryti ? Greičiausiai jūs nesirinkote. Ar tai turėjo garantuoti jums laimės jausmą? Žinoma, kad neturėjo. Pasiekimai dar niekam nėra sukėlę laimės jausmo. Mes visuomet siekiame kažko. Tačiau kai yra labai nemalonu ar būname pasimetę, darome veiksmus ne todėl, kad pasijustumėme laimingais, o tam, kad išvengtumėme graužaties.
Juk tuo atveju, jei jūs nepasinaudotumėte ta proga ir atsisakytumėte darbo, jūs graužtumėtės, laikytumėte save nevykėle. O jums ir taip buvo nemalonu dėl išsiskyrimo, ir taip jautėtės nevykusia mylimąja.
Taigi, jei tuo metu jūs ir turėjote kažkokį siekį, tai greičiausiai jis buvo toks :SUMAŽINTI NEMALONIĄ BŪSENĄ. Tuo metu jūs negalėtumėte pasakyti, kad tame darbe kažko siekiate. Paklausta tuo metu apie savo siekius jūs būtumėte paklausius :“o tai ką man daryti ? Aš nenoriu taip blogai jaustis“.
Jūs nesirinkote būti paliktai draugo. Tai tiesiog įvyko. Buvo labai nemalonu, ir jūs į tai sureagavote. Jūsų reakcija didele dalimi irgi tiesiog įvyko. Ir nepasitenkinimo jausmą jūs sumažinote. Bet žmogui neužtenka sumažinti nepasitenkinimo jausmą. Jam reikia jaustis laimingu.
Reikia laimės jausmo
O laimės jausmui atsirasti reikalingas kitas dalykas- NETIKĖTAI MALONI BŪSENA. Kuri, kad ateitų, dažniausiai reikia padaryti pasirinkimus. Ne visada taip būna. Tarkime, netikėtas išlošimas loterijoje- tai irgi įvykis. Pasirinkimas buvo minimalus- pirkti ar nepirkti loterijos bilietą. Tačiau didesnę dalį mūsų laimės akimirkų sudaro ne išlošimai loterijoje, o pasekmė mūsų padarytų rizikingų, kur kas svarbesnių pasirinkimų. T.y. mes imame jaustis laimingais, kai vietoje „reakcijos“ griebiamės „akcijos“. Akcija- tai rizikingas veiksmas. Ją atlikdami mes negalime sakyti, kad mus „privertė aplinkybės“. Negalime ir garantuoti, kad „akcija“ bus sėkminga. Ypač jai dalykai svarbūs : profesija, artimas žmogus. Čia ant kortos statoma daug, čia rizika didesnė. Bet ir galimas apdovanojimas didelis.
Dabar jūs pajutote, kad laimės trūksta. Jums tai nemalonu. Šis nemalonus jausmas stumia jus ieškoti veiksmo. Bet tie veiksmai jums atrodo labai rizikingi. Na negi iš tiesų viską mesti ir važiuoti ieškoti darbo užsienyje? O jei nerasiu- tai ką man atsisakyti to darbo, kur aš tiek daug pasiekiau? Čia aš daug pasiekiau, čia man moka. Taip, gal man susipažinti su kokiu nors vaikinu- tačiau kas garantuoja, kad jis manęs nemes? Ne, tai per daug baisu irt neramu. Ir štai jūs pereinate į apsauginį režimą :“ namuose grįžus noriu tik griūt į lovą ir bukai žiūrėt TV arba miegot miegot miegot“. Taip ramiau. Taip galima nieko nesirinkti. Ir niekas jūsų čia nekaltintų. Nebent imtų klausinėti :“ar jau turi vaikiną“? Tai nebūtų pasiūlymas rinktis. Tai būtų pasiūlymas reaguoti. Reaguoti gėdos jausmu ir pagaliau tapus „prispausta šių klausinėjimų“ ištekėti „nes jau metas“. Su rizika, kad sutuoktinis atsibostų, kaip atsibodo darbas. Arba kad atstumtų jus po pirmų kartu praleistų naktų.
Jūs tik pagalvokite : „vaikų neturiu, vaikino/draugo neturiu, savo verslo neturiu, augintinių irgi neturiu“. Argi tai neatleidžia jūsų nuo galimų nusivylimų? Vaikai gali sirgti ir „tampyti nervus“ , jau nekalbant apie tai, kad jie išmestų jus kuriam laikui iš darbo rinkos. Savam verslui nuolat gręstų bankrotas. Augintinius reiktų šerti, vedžioti pasivaikščioti ir pas veterinarą. O kur dar juos palikti, kai norėsis pakeliauti ? Visur jūs matote riziką. Kur kas saugiau dabar ir toliau dirbti nemėgstamą darbą padedant savo savininkui gauti pelną, o namuose žiūrėti televizorių ir miegoti.
Visur yra laimės tikimybė
Žinoma, visur yra ir laimės tikimybė. Vaikuose galima pamatyti nuostabius pasaulius, iš kurių kiekvienas vis kitoks, ir tie pasauliai atsirastų su jūsų pagalba. Vaikinas galėtų būti žmogus, kuriam jūs rūpėtumėte ir kuris rūpėtų jums. Savo verslas galėtų suteikti jums svaiginantį laisvės jausmą ir suvokimą, kad jūsų pajamos priklauso tik nuo jūsų darbo ir išmonės. Ir kad jūs ir esate ta įmonės savininkė, kuri realizuoja savo svajones. O augintiniai duotų jums ištikimus draugus, kuriuos jūs laikytumėte savo šeimos nariais. Tai nebūtų pastovus pasitenkinimas, būtų ir problemų, ir skausmo. Kartais jūs imtumėte abejoti : ar reikėjo? Kartais netikėtai ateitų stiprus malonus jausmas. Tačiau vis dažniau jūs jaustumėte ramesnį, pastovesnį laimės jausmą, suprasdama, kad visa tai pasirinkote pati.
Tačiau visa tai – kažkokio jums svetimo žmogaus žodžiai, ar ne? Visa tai – jo, o ne jūsų patirtis. Todėl jūs galite surasti tūkstantį priežasčių, dėl kurių jums gali nepasisekti. Jūs galite periodiškai kristi į miego būseną. Tačiau jūsų laiškas- ženklas, kad jums ėmėte vis dažniau prabusti. Ir prabudusi pastebėti, kad stovite prie tos pačios kryžkelės. Ir kad jums teks pasirinkti kažkokį kryptį. Be jokios garantijos, o tik su viltimi ir tikėjimu, kad ten jūsų laukia sėkmė.
Sėkmės jums.
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
