aA
Esu pasimetusi savo darbinėje veikloje: esu kryžkelėje. Visiškai nebedžiugina dabartinis darbas, nors įmonėje dirbu daugiau nei 10 metų. Tai praktiškai pirmas darbas: ačiū vadovui, kad priėmė tik baigusią studijas. Aišku, reikėjo kokių 3 metų suprasti, kad tai buvo abipusė nauda: taip, mes esam pigi darbo jėga.
© Shutterstock nuotr.

Sutinku su tokia padėtimi, kai tikrai kabiniesi į darbus, kai daug ko nemoki. Tačiau, kai atlygio klausimas numuilinamas pastoviai, kai nėra jokios įmonės politikos šiuo klausimu, kai kolegos pasikelia algas tik pamojavę prašymai dėl atleidimo. Ir vargina ne tik algos klausimas, vargina ir labai daug vidinių įmonės klausimų. Pavargau.

Gal tikrai atėjo laikas užleisti studentišką vietą naujiems studentams? Bet bijau. Taip, aš gana pastovus žmogus ir keisti darbą man iššūkis. Turiu daug baimių dėl to noriu jūsų požiūrio, patarimo (kaip pvz. personalo atrankų psichologo):

1. Kiek laiko standartiškai normalu ieškoti to savo darbo (nėra poreikio pulti prie pirmo pasiūlymo);

2.  Ar galima cv nenurodyti dabartinės įmonės pavadinimo (iš patirties matau, kaip daug kas nepaiso konfidencialumo ir skambina dėl rekomendacijų. Bijau, kad galiu atsidurti pozicijoje, kai ir naujo darbo negausiu, o ir esamame būsiu laikoma laikina?

3. Esu baigusi magistro studijas ir dar kelis metus mokiausi kitos specialybės (nebaigiau). Ar verta minėti šį faktą? Iš vienos pusės, atrodo nebaigta, nes nėra diplomo, o realiai esu išklausiusi, atsiskaičiusi kursus pas aukščiausio lygio savo srities specialistus. Turiu pažymą apie įvertinimus. Pati manau, kad tai yra didelis pliusas prie senojo diplomo, bet kaip tai pateikti savo cv, ar neverta?

4. Ar verta kreiptis į atrankos specialistus, kurie turėdami mano gyvenimo aprašymą, tarpininkaus jei įmonė ieškos tokio lygio specialistų? Nes laikau save ganėtinai patyrusią, tai ranka net nekyla siųsti cv į užslėptas įmones.

5. Kitas (juokingas klausimas) kiek normaliai gali trukti krizės darbe? Suprantu, kad jei jautiesi pvz. mėnesį labai blogai darbe, tai niekas  vien dėl to nemes darbo. Suprantu, kad pervargus reikia eiti atostogų, o ne į darbo biržą. Bet aš blogai jaučiuosi jau daugiau nei metai. Dažnai apsiverkiu iš nervų, blogai miegu naktimis.  

Pokalbiai su vadovu yra ganėtinai bevaisiai, taip pat matai kaip elgiasi su kitais. Neliko jokios motyvacijos dirbti. Susikaupi dėl savo atsakomybės jausmo. Gelbėja tik šeima ir vaikų juokas, nežinau, kaip reiktų tai ištverti vienai,o kai pagalvoji, tai dėl darbo net anksčiau iš motinystės atostogų išėjau į darbą. Ir ką? Ačiū, ačiū- jūs nusipelnėte dar daugiau darbo:)

Tebūnie... Lina

Pataria Verslo bei ugdanti konsultantė, psichologė Inga Romanova

Atsakant į Jūsų, Lina, klausimus, noriu pastebėti, kad nėra vienareikšmiško atsakymo, kurio galbūt Jūs tikitės. Štai kad ir pirmasis klausimas – „kiek laiko standartiškai normalu ieškoti darbo“ – tai priklauso nuo to, kaip Jūs suvokiate „ieškoti“, ką įdedate į tą sąvoką, kokius konkrečius veiksmus ketinate atlikti, kokius įgūdžius ar patirtį tam turite.

Kartais žmonės „ieškojimu“ vadina tiesiog palankios progos laukimą, arba pavienius „pabandymus“, tuomet darbo suradimo trukmė bus tiesiogiai proporcinga sėkmingo atsitiktinumo tikimybei. Taip pat tai priklauso nuo Jūsų specialybės, realios patirties, akivaizdžių pasiekimų bei padėties darbo rinkoje. Kuo specialybė paklausesnė, kuo didesnis šios specialybės darbuotojų trūkumas darbo rinkoje, kuo labiau patyrusi esate, kuo daugiau pasiekusi esate, ir tai galite akivaizdžiai įrodyti – tuo greičiau ir lengviau surasite kitą darbą.

Dar labai svarbi yra Jūsų paminėta aplinkybė „savo darbo“. Jūs įvardijate, kad esate kryžkelėje, kad dabartinis darbas Jūsų visiškai nebedžiugina, kad vargina labai daug įmonės vidinių neišspręstų problemų, kurių viena svarbiausių – neadekvatus Jūsų požiūriu atlygis, kad neliko jokios motyvacijos, kad pokalbiai su vadovu yra bevaisiai, t.y. kad dabartinis darbas ir dabartinė situacija Jūsų netenkina, sukelia negatyvias emocijas, nepasitenkinimą, didelį stresą.

Tas visiškai suprantama. Tik tuo pačiu Jūs labiau kalbate apie tai, ko nenorite, kas negatyvu, kas trukdo. Kalbant apie „savo“ darbą, noriu Jūsų paklausti – o koks tas „savo“ darbas galėtų būti, kaip Jūs įsivaizduojate save ir savo darbą ar santykius su vadovu tomis kitomis, džiuginančiomis ir motyvuojančiomis aplinkybėmis? T.y. ar Jūs galite aiškiai sau suformuluoti, įvertindama realią rinkos poreikio ir savo galimybių situaciją, pozityvų paveikslą to, ko Jūs norite?

Pokyčiai mūsų gyvenime, pozityvios permainos gali mus įkvėpti, motyvuoti, leisti atrasti savo pašaukimą, leisti mums tapti išties gyvybingais, išmokyti mus naujai kurti ar su malonumu įgyvendinti savo subrandintas idėjas. Tačiau kartu pokyčiai visad susiję su nerimu, su baime, su neapibrėžtumu. Mat niekas negali suteikti 100% garantijos, kad tie pokyčiai bus būtent tokie, kokių mes savo vaizduotėje tikimės.

Visuomet išlieka netikėtumo ir nenuspėjamumo elementas. Juk pakeitus esamą status quo, gali būti ir kažkuriuo aspektu blogiau, nei kad yra dabar. Esant kryžkelėje, priimant naujus iššūkius, yra svarbu sau įsivardinti svarbiausius dalykus, kurie yra būtini mūsų gerovei, mūsų savigarbai, mūsų savirealizacijai, ir apmąstyti tuos dalykus, kurie yra ne tiek būtini, kiek pageidautini, norimi, tie vadinamieji „nice to have“, bet jei jų iš karto nepavyktų pasiekti besikeičiant situacijai, dėl to nepultume naujos situacijos vertinti kaip „blogesnės“ nei buvusioji.

Tai, kad vienoje darbovietėje dirbate daugiau kaip 10 metų, šiais visuotinio mobilumo ir kaitos laikais darbdavio požiūriu yra iš esmės vertinga savybė. Žiūrint į šią patirtį ne darbdavio, o Jūsų, kaip pastovaus darbuotojo, požiūriu, tai pastebėsiu, kad dažnai, įmonės vadovams klaidingai dirbant su savo pavaldiniais, kai siekiama tik trumpalaikės naudos, kai situacija įmonės viduje yra prasta, tie išdirbti metai pastoviems darbuotojams suteikia ne tik darbinę patirtį ir su tuo susijusį atliekamų operacijų palengvinimą, bet ir suvokimą, kad jau nustojau tobulėti, kad už atliekamą darbą negaunu deramo atlygio, kad šioje vietoje manęs negirdi ir nevertina taip, kaip aš norėčiau.

Todėl tam tikrais atvejais labiau tiktų ne žodis „nors“ („įmonėje dirbu daugiau nei 10 metų“), o „nes“. Jei ilgai dirbant viename darbe toje pačioje pozicijoje bei vis geriau atliekant pavedamus darbus, atlygis ar motyvacinis paketas nesikeičia, atliepiant darbuotojo gerėjantiems įgūdžiams, patirčiai bei sugebėjimams, o vietoj to tik didėja darbo krūvis, tuomet tokia nepasitenkinimo ir demotyvacijos krizė yra dėsninga.

Tai tiesiogiai susišaukia ir su tema, atsakant į Jūsų klausimą „kiek normaliai gali trukti krizės darbe“. Nepasitenkinimo darbine situacija, motyvacijos stokos krizės darbe trunka tiek, kiek jos yra nesprendžiamos – ir iš vadovų pusės, ir iš darbuotojų pusės. Va, Jūsų atveju - sakote, kad jau metai, kai blogai miegate, dažnai apsiverkiate iš nervų (t.y. atsirado padidintas nervingumas, dirglumas), kad situacija darbe yra Jums nepriimtina, kad gelbsti tik šeima ir vaikų juokas bei Jūsų atsakomybės jausmas, tačiau tuo pačiu vis dar abejojate, ar ši situacija yra keistina - „Gal tikrai atėjo laikas...?“.

Abejonė, kurią maitina baimės. O gal dar neatėjo laikas? Tuomet netiesiogiai norisi sužinoti, o kiek kankinasi taip ar panašiai kiti, kada jau tas apsisprendimo metas būtų normalu... Gal tas nepasitenkinimas, tas nusivylimas bei dirglumas yra norma ir nieko čia nereikia keisti, ar ne? Tačiau lygintis šiuo atveju su kitais, ar ieškoti normų – tai labiau Jūsų baimių pokyčiams atspindys, nei realus poreikis sužinoti trukmę.

Beje, situacijos išsprendimas šiuo atveju – tai nebūtinai sprendimas aktyviai ieškotis naujo darbo, tai gali būti ir konstruktyvus pokalbis su vadovu, rizikuojant, bet ir imantis atsakomybės iniciatyvai, ar gali būti vidinis susitaikymas su esama padėtimi bei tolimesnis sveikatos prastėjimas bei galimos prasidedančios netyčinės klaidos darbe.

Deja, tačiau šitos situacijos dažnai nesprendžia ir įmonių vadovai. Tikrai yra dažni atvejai, kai vadovai savo vadovavimo sisteminių ydų nemato, dažnai sureaguoja tik priversti, tik tuomet „kai darbuotojai pamojuoja prašymais dėl atleidimo“. Žinoma, galima klausti, kas ir kaip buvo kalbėta ir daryta iki to „pamojavimo išėjimu“, ar ir kaip vyko derybos dėl atlygio ar darbo sąlygų, ir šioje plotmėje paaiškėja, kad ir darbuotojai neišnaudoja visų galimybių ir imasi kraštutinių priemonių gana emocingai ir neapgalvotai.

Tačiau akivaizdu ir tai, kad darbuotojas šioje situacijoje yra ta silpnesnioji pusė, ir ta krizė labiau paveikia būtent darbuotoją, jo produktyvumą, efektyvumą ir savirealizaciją.

Atsakant į Jūsų antrąjį klausimą tiesiogiai, tai nenurodyti dabartinės įmonės pavadinimo, pateikiant savo CV, galima. Tačiau tai sumažina Jūsų galimybes. Netgi ir paaiškinus aplinkybes, kad Jūs bijote atsidurti situacijoje, kai esamame darbe būsite laikina, ieškanti darbo kitur, ir tuo pačiu naujo darbo vis dar neturėsite.

Šios Jūsų baimės yra suprantamos. Tačiau darbdavys ar atrankos specialistas tame ir gali įžvelgti Jūsų emocingumą, baimes, o ne dalykines savybes, reikalingas naujajame darbe. Ir tai iškart gali tapti Jūsų trūkumu, lyginant su kitais pretendentais, dar net nepravėrus burnos. Jūsų atveju tai ypač akivaizdu, nes tai Jūsų bene pirmasis ir iki šiol vienintelis darbas.

Neįvardijus, kur būtent dirbote, o pabrėžus norą, kad potencialūs darbdaviai negautų tiesioginės rekomendacijos ar bent komentaro apie Jūsų 10 metų darbo patirtį, sumažinate savo galimybes labai stipriai. Jums reikėtų apgalvoti, o ką gi Jūs iš tiesų prarandate, kuo Jūsų situacija suprastėja, vadovui sužinojus apie Jūsų ketinimus ieškotis naujos darbo vietos, ir ką vis tik įgyjate, kokie galimi privalumai joje?

Kuo Jūs ketinate pakeisti vadovo rekomendacijos trūkumą? Ar Jūs turite klientų ar partnerių rekomendacijas? Ar Jūs turite išsamius savo psichologinius įvertinimus ar gal esate praėjusi sumodeliuotas darbines situacijas, kuriose atsiskleidė Jūsų savybės ir patirtis?

Beje, pastebėčiau dar ir tą faktą, kad darbovietės nenurodymas taptų vos ne pagrindiniu diskusijų objektu, t.y. kaip tik labiau atkreiptų į save dėmesį, nei kad visa informacija būtų pateikta objektyviai, tik prašant užtikrinti konfidencialumą. Konfidencialumo prašymą galima pabrėžti, paaiškinti netgi pačioje CV raštu, tuomet tikimybė jo nesilaikyti būtų sumažinta iki minimumo.

Tai, kad yra papildomos oficialiai nebaigtos studijos, yra iš esmės vertas paminėti faktas. Ypač jei tos papildomos studijos atitinka naujo darbo pobūdį, žymiai papildo esamas magistro studijas, parodo Jūsų perspektyvas ir potencialą. CV tai vertėtų rodyti ne prie oficialaus išsilavinimo, mat oficialaus antro diplomo Jūs vis tik neturite, bet prie papildomų mokymų, kursų, kurie galimai periodiškai vyko.

Tačiau tai nėra taip vienareikšmiška, jei studijos yra visiškai nesusijusios nei su nauju darbu, nei su Jūsų platesnėmis galimybėmis dirbti šiek tiek kita, nei kad dirbote iki šiol. Mat geriausia yra savo CV rašyti lakoniškai, akcentuojant tai, ką galėtų konkretus darbdavys vertinti savo įmonės tikslų pasiekimui, o ne išsamiai aprašyti, kuo pretendentas buvo savo gyvenime susidomėjęs ir, deja, nepabaigė.

Tuomet gali kilti daugiau bereikalingų klausimų - o kodėl gi nepabaigta, kas trukdė, o ar tai būdinga Jums nepabaigti pradėto darbo ir pan. T.y. akcentas ne į dalykiškumą, o į Jūsų, kaip asmens, savybes, kas tokiu atveju Jums būtų labiau trūkumas negu privalumas. Nes jeigu nepabaigėte ir dėl objektyvių priežasčių (vaikai, šeima, darbas), tai esant susijusiai su būsimu darbu sričiai, tai gali būti suvokiama kaip Jūsų tobulėjimo žingsnis, o esant nesusijusiai – kaip iššūkių neįveikimas.

Paminėjote apie „studentišką vietą“ („užleisti studentišką vietą naujiems studentams“) ir atitinkamai „pigumą“ („esam pigi darbo jėga“), tačiau darbo paieškose save laikote „ganėtinai patyrusia“, „tokio (suprasti = aukštesnio) lygio specialiste“. Šioje vietoje yra labai svarbu realistiškai matyti situaciją. Visiškai suprantama, kad Jūs save laikote patyrusia. Juk dirbate šį darbą jau daugiau nei dešimtmetį, daug ko išmokote, įsisavinote, supratote.

Darbdaviai gali žiūrėti į tokią situaciją iš kito taško – kokias konkrečiai pareigas užėmėte, kokias funkcijas teko atlikti, ką tiksliai sugebate ir kaip tai galite įrodyti? Studentiška vieta ir ilgametė darbo patirtis šiuo atveju kertasi. Todėl Jums vertėtų apgalvoti, kaip pateikti savo atliekamas funkcijas, kad išryškėtų ta patirtis, kuri žymiai skirtųsi nuo studentiškos vietos kaip pigios darbo jėgos atitikmens.

Atsakant į klausimą, „ar verta kreiptis į atrankos specialistus, <...> tai ranka net nekyla siųsti cv į užslėptas įmones“, vėlgi atsakymas gali būti gana platus ir nevienareikšmis. Taip, verta kreiptis į atrankos specialistus, nes įmonės ieško darbuotojų ne vien tiesiogiai, pačios, o dažnai per atrankos įmones, ir tokiu būdu Jūs padidintumėte savo galimybes susirasti naują norimą darbą.

Tačiau tikra tiesa ir tai, kad tokiu atveju tos įmonės dažnai būna užslėptos, kokia tai tiksliai įmonė pretendentui galima sužinoti tik praėjus ilgą atrankos procesą. Ir tikrai būna atvejų, kai pretendentas tinka tai įmonei, tačiau įmonė bei detalios sąlygos pretendentui gali ir ne visai patikti.

Tuo pačiu tai ir susidūrimas su atrankos specialistais, kurie, jei yra tikri specialistai, gali iš Jūsų CV identifikuoti studentišką darbo vietą ir todėl savo patirtį ir tam tikrą lygį, kaip tos srities specialistės, Jums reikėtų papildomai pabrėžti, akcentuoti, kitaip Jūsų CV gali tiesiog atmesti, kaip neatitinkančią naujos įmonės keliamų reikalavimų.

Kiekvienas pokytis gali būti skausmingas. Jis verčia mus rinktis, kažko atsisakyti, kažką naują priimti. Kylančios baimės yra labai suprantamos, jos būdingos daugeliui, tai yra pokyčio proceso natūrali fazė. Kaip susitvarkyti su kylančiomis baimėmis? Jas pasitikti, įsivardinti ir su jomis dirbti. Tol, kol bus galima sąmoningai žengti sekantį žingsnį.

To aiškaus sąmoningumo Jums, Lina, nuoširdžiai ir linkiu.

Inga Romanova

Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

„Paskutinis skambutis“ praėjo ramiai, tačiau tuo viskas dar nesibaigia (320)

Sekmadienį Vilniuje vykusioje masinėje protesto akcijoje „Paskutinis skambutis“ susirinko apie 6...

Kad pritrauktumėte šio milijardieriaus dėmesį, jums reikia iškristi iš mokyklos (35)

Kadaise sėdėjęs kalėjime už automobilių vagystę, Tally Fofana dabar sulaukia paramos iš...

Ir Jasikevičius, ir Adomaitis turi prastų naujienų (67)

Sunku prisiminti, kada paskutinį kartą mūšis tarp Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Ryto“...

Kaunietis pasipiktino ligoninės darbu: numirėliui juk nėra kur skubėti (19)

„ Kas vyksta Kaune “ redakciją pasiekė Kauno klinikinės ligoninės administracijos darbu...

Šapoka: bandoma pažadinti Marxo šmėklą priešinsis bet kokiam pinigų mokytojams didinimui (327)

Finansų ministras Vilius Šapoka LRT TELEVIZIJOS laidos „ Savaitė “ studijoje teigė, kad...

Karieta su žirgais ir žiedlapiai iš sraigtasparnio: ištaigingos mafijos vadeivos laidotuvės pagaliau atvėrė akis namai – prabangūs iki absurdo (71)

Romos policija ėmėsi griauti aštuonis prabangius namus, pastatytus, kaip įtariama, mafijos klano,...

Apžvalgininkas: premjeras nesuvokia, kad jis nėra Venesuelos policijos generolas (719)

Vargu, ar premjeras Saulius Skvernelis tikėjosi, kad nepatenkintų dėl etatinio apmokėjimo...

Į Paryžių nuvykęs lietuvis rado iki šiol skaniausius desertus, dėl kurių alpsta visas pasaulis: vieneto kaina – 2,5 euro (55)

Turbūt nėra tokių žmonių, kuriems nepatiktų desertai , tačiau dar smagiau juos valgyti, kai...

Po skrandžio mažinimo operacijos neteko pusės svorio: papasakojo visą tiesą, ką teko patirti (25)

Naujo sveikatingumo portalo „Kikifit“ rubrikoje „ Sėkmės istorija“ –...

Sukūrė testą, vos per kelias minutes atpažįstantį vėžį: visa paslaptis – ypatingas aukso poveikis (12)

Mokslininkai kuria testą, kurį bus galima pritaikyti siekiant diagnozuoti visų tipų vėžį,...