aA
„Prieš daugelį metų kažkokiame straipsnyje aptikau pačių nenaudingiausių išradimų, kuriuos juoko dėlei sugalvojo viena smagi Japonijos bendruomenė, sąrašą. Tarp visiškai nereikalingų, tačiau techniškai įgyvendinamų daiktų atsirado pripučiama smiginio lenta, su saulės baterijomis veikiantis žibintuvėlis ir neperšlampamas arbatžolių pakelis“, – taip prasideda portalo matrony.ru vyriausios redaktorės Lidijos Sidelevos straipsnis, skirtas svarbiausiam – sienų statymui, tikram artumui, meilei ir tam, kodėl mes tokie mylintys ir… vieniši?
© Shutterstock nuotr.

„Pasijuokiau, užverčiau laikraštį ir pamiršau apie šiuos keistus išradimus. Kol vieną dieną nesupratau, kad aš tiesiogiai susijusi su šiuo sąrašu, – rašo L. Sideleva. – Reikalas tame, kad aš visą gyvenimą mėginau įrodyti: aš ir esu tas neperšlampamas arbatžolių pakelis. Nepralaidi ir savarankiška, stipri ir nepriklausoma. Aš viską darau pati“.

Moteris pasakoja, kad jos gyvenimas apskritai buvo puikus. Ji tikrai šį bei tą pasiekė karjeroje, turėjo draugų ir vyrų, tačiau vis tiek nesiliovė jaustis labai labai vieniša. Joje buvo debesis švelnumo, rūpesčio, prisirišimo, ji labai norėjo tikro artumo, tačiau jos gyvenime nieko panašaus nebuvo.

„Esu protinga mergaitė ir anekdotą „jeigu trečias vyras spjovė į veidą ir trenkė durimis, tai gal esmė slypi ne duryse, o veide“, tikrai žinau. Aš supratau, kad jeigu sunkiai sekasi palaikyti ryšius, jeigu per pietus man kompaniją palaiko išdidi vienatvė, o per gimimo dieną išvažiuoju į kitą miestą, kad neištiktų siaubo priepuolis dėl to, kad neturiu ypatingai ką kviesti, taip viskas klostosi tikrai ne dėl to, kad visi žmonės – niekšai, o gyvenimas – kančių grandinė, – toliau dėsto ji. – Dariau prielaidą, kad lieku viena todėl, kad darau kažką negerai“.

Moteris pradėjo klausinėti artimų žmonių, kaip jie jaučiasi su ja bendraudami. Ir labai nustebo, išgirdusi kažką panašaus: „Na, mes labai norėjome su tavimi draugauti, tačiau tu buvai tokia tolima ir šalta, kad nusispjovėme, paverkėme ir pamiršome“. Ji jautėsi apstulbusi – tolima ir šalta? Negali būti! Jai visada atrodė, kad ji – draugiškumo ir atvirumo pavyzdys, ir štai tau naujiena…

Tačiau faktai kalbėjo patys už save. Kartkartėmis net draugai jai kartodavo, kad ji juos pamiršta ir nemoka palaikyti draugiškų santykių. Neskambina paklausti, kaip sekasi, nekalba apie kažkokius mažmožius, o prisimena juos tik per šventes.

Deja, tačiau taip nutinka pakankamai dažnai. Neperšlampamus arbatžolių pakelius primenančių žmonių gyvenimuose neišvengiamai yra tokių istorijų, kai tėvai ar kiti jiems svarbūs žmonės vaikystėje palaikė su juo emocinį kontaktą, tačiau įsitraukdavo į jo gyvenimą tik tada, kai kažkas nutikdavo. Pavyzdžiui, susirgdavo. Arba gaudavo dvejetą. O kai nieko nenutikdavo – kiekvienas gyveno savo gyvenimą, einantį lygiagrečiai kitų gyvenimų.

Tačiau gerokai svarbesnis tas faktas, kad dažnai vaikai, kol dar jie nespėjo tapti nepralaidūs, turi labai nervingus ir jautrius tėvus, kurie viską priima itin asmeniškai. Jie labai audringai reagavo į kiekvieną vaiko poelgį, užgriūdavo jį su visa savo jausmų jėga, o paskui čia pat grįždavo prie savo reikalų. Pavyzdžiui, atėjo vaikas, atnešė savo piešinį sakydamas: „Žiūrėk, aš nupiešiau!“, ir sulaukė atsakymo: „Nematai, kad esu užsiėmusi?“ Arba pakakdavo vaikui pravirkti ar atverti burną, norint aikštytis, kai ant jo buvo užrėkiama: „Neverk! Nustok!“

Dažnai mamos, močiutės ir vaikų darželio auklėtojos nesupranta, kad jos taip pasinėrusios į savo vidinį gyvenimą, kad vaiką suvokia kaip neatsiejamą dalį savęs. Jeigu vaikas verkia, tai, žinoma, tik todėl, kad aš – bloga mama. Jeigu vaikas suklydo, tai todėl, kad aš – nepakankamai protinga mokytoja. Ir taip toliau. Galiausiai iš vaiko bandoma visais būdais atimti spontaniškumą, kad jis netyčia nepriverstų savo artimųjų jausti.

Visą tą laiką suaugusiųjų reakcija, jų grįžtamasis ryšys visiškai neatitiko realybės. Vaikas galėjo tik cyptelėti, o jį tildė taip, tarsi jis bliautų ištisą valandą. Kitaip tariant, kalbant sausa moksline kalba, vaiko sąmonėje susiformavo neteisingas ribų suvokimas. Jam iš tikrųjų atrodo, tarsi jis užimtų visą kambarį, nors iš tikrųjų jis užsispaudęs kamputyje, tarsi susiliejęs su siena.

Jautrūs jo tėvai pastebėdavo kiekvieną jo krustelėjimą, tačiau aplinkinių šis sindromas nekankina. Jie užsiėmę savais reikalais ir savo išgyvenimais. O tai juk paprasčiausiai glumina! Ką gi tada daryti, jeigu aplinkiniai nepasižymi telepatinėmis savybėmis?

Esmė tame, kad mes, neperšlampami arbatžolių pakeliai, vaikystėje vienaip ar kitaip susidūrėme su viena nemalonia gyvenimo tiesa. Ir susidūrėme pernelyg anksti, kad mokėtume tai suprasti. Dar daugiau, ši gyvenimo tiesa pasisėjo mūsų charakteryje ir gražiai sužydo. Taip suklestėjo, kad nustojome priimti realybę tokią, kokia ji yra. Bet koks potencialus kontaktas, bet kokia galimybė peržengti savo vienatvės ribas šioje kreivų veidrodžių karalystėje atrodo tarsi asmenybės žlugimas.

„Neretai žmonės, kuriems pasakojau neperšlampamo arbatžolių pakelio teoriją, prisipažindavo, kad gali egzistuoti dviejuose režimuose. Arba šuoliuoti kaip nepagaunamasis Džo (kurio niekas negaudo, nes kam gi tai?), arba suplėšyti savo tankų pakelį į dalis, išpilant save į verdantį vandenį, ištirpstant kitame, prarandant savąjį aš. Ir pats artumas asocijuojasi ne su šiluma, o su deginančiu mirties artumu“, – pasakoja L. Sideleva.

„Neperšlampami arbatžolių pakeliai“ gali sukurti šeimas, tačiau tokios santuokos neturi nieko bendro su artumu. Tokios santuokos – prieglobstis, suteikiantis garantijos pojūtį. Kad nereikia rizikuoti atsiveriant, įsileisti į savo vidinį pasaulį naujus žmones. Galima naudotis vieninteliu sutuoktiniu ir nejausti nepakeliamo nerimo, kuris apima priėjus kontakto su kitu žmogumi ribą.

Tokių „neperšlampamų arbatžolių pakelių“ sutuoktiniai – tikri nuodėmklausiai. Jie neretai gyvena vien iš sauso emocinio davinio, apsupti, beje, daugybės labai svarbių reikalų. Jiems sako: „Kodėl aš nesakau, kad myliu? Juk kartą sakiau, kai piršausi. Jeigu kažkas pasikeis, tai aš būtinai pranešiu“.

Tai jų pamėgta frazė „ko tau dar reikia, aš ir taip stengiuosi dėl mūsų šeimos, dirbu kiauras naktis“.

„Beje, susitikinėjau su tokiais žmonėmis, kurie reguliariai dovanojo gėles, organizavo romantiškas vakarienes, užsirašydavo į bloknotą, kad širdies dama mėgsta latė kavą ir negali pakęsti gerberų. Tačiau juose nebuvo paties svarbiausio – nebuvo tikro nuoširdumo“, – pasakoja herojė.

Tokiems žmonėms labai sunku parodyti, kad kažkoks kitas žmogus, tegul net artimas, jiems brangus. Labai brangus! Tiesiog neįkainojamai brangus. Kad tu esi priklausomas nuo jo ir čia pat subyrėsi, jeigu jis nustos tave reguliariai glostyti ir kartoti malonius žodžius. Tačiau jeigu tu parodysi tai, tai tavimi naudosis, iš tavęs juoksis ir galiausiai sutryps.

Deja, mes įpratome saugoti savo savivertę su tokiu užsidegimu, kad mums pavydėtų bet koks Monstas, rūpestingai saugojantis Raudonąją gėlelę ir neprisileidžiantis gražuolių be tūkstančio milijonų išbandymų. Dėl garantijų, kad jas kur… Dėl užtikrintumo ir kad nebūtų taip kankinančiai skaudu…

Tačiau esmė tame, kad užtikrintumo santykiuose nėra ir būti negali. O tiktas artumas įmanomas tik ten, kur du žmonės gali sau leisti neperduodamą prabangą – būti pažeidžiami, atsiverti. Būti paprastais arbatžolių pakeliais, kurių nereikia suplėšyti į gabalus, kad apnuogintų savo turtingą vidinį pasaulį. Kai pavyksta nors šiek tiek būti atvirais ir kalbėti apie savo jausmus, apie savo poreikį būti šalia kito žmogaus, tai atsiranda ypatingas, su niekuo nesulyginamas tam tikro bendrumo jausmas. Jis maitina ir suteikia jėgų. Tačiau jis verčia jaudintis, nerimauti, susidurti su galimybe būti atstumtu.

„Kai mokiausi nusiimti nuo savęs šiuos nepralaužiamus sluoksnius, susidurdavau su visiškai skirtinga reakcija. Kai kurie draugai pradėjo laikyti mane vos ne išprotėjusia, kai bandžiau jiems kalbėti apie savo prisirišimą, norą draugauti su jais, šiltus santykius. Ką jau kalbėti apie mane, – sunkią pradžią prisimena L. Sideleva. – Tiesa, buvo ir kiti, kurie džiaugėsi ir sakė: „Kaip puiku! Tu – taip pat esi man brangus žmogus“.

Jeigu sakysiu, kad dabar tapau nuoširdi ir atvira, akiplėšiškai pameluosiu. Nieko panašaus! Aš iki šiol lekiu tarsi nepagaunamas Džo, tačiau mano trajektorija labai stipriai artėja prie gyvų žmonių, nors periodiškai man vis tiek norisi pabėgti į kaktusų lauką ir toliau juos graužti su ypatingu mazochistiniu įniršiu, nes aš vėl, kaip koks skuduras, nesusidorojau, nesugebėjau, išsigandau“.

Labai svarbu gerbti savo tempą ir savo psichikos ypatumus. Ko gero, neperšlampamas arbatžolių pakelis niekada netaps juokdariu ir linksmuoliu. Tebūnie. Mes galime sukurti tikrai gilius santykius ir mokytis atsiskleisti juose, eidami žingsnis po žingsnio kito žmogaus link.

Priimti save kaip tokį dramblį, kuris iš tikrųjų labai jautrus ir naktimis mėnesienoje kuria eiles. Priimti, kad reikia laiko, kad pradėtum atsiverti ir tiesiog suartėti lėtai, tačiau daryti tai taip užtikrintai, kaip tik įmanoma. Todėl kad kiti dažniausiai nepastebi mūsų nedrąsių užuominų, jiems reikia konkretumo.

Jūs tiesiog turite žinoti apie save tiesą ir prisiminti, kad mes tokie neperšlampami būtent todėl, kad kiti žmonės mums labai labai svarbūs, o mūsų žingsniai į naujus santykius yra skausmingi, kaip Undinėlės, atsisveikinančios su uodega ir gavusiai tokias trokštas, tačiau visiškai nesuprantamas kojas.

Kiekvienas nuoširdus žodis, kiekviena maloni romantiška smulkmena suteikia skausmą, ir baimę būti atstumtu. Ir jeigu mūsų nepriima taip, kaip norėtųsi, tai rezultatas mus labai stipriai žeidžia, tad tenka iš naujo šliaužti į kaktusus ir laižytis žaizdas. Ką darysi, dramblių oda neįtikėtinai jautri, nervai apnuoginti.

Tačiau tik taip įmanoma visą šią jausmų bedugnę paversti tikru artumu. Tik jeigu ryšimės surizikuoti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Po protesto akcijos mokytojai lieka ŠMM: nuotaikos dabar kitos (1240)

Prieš protesto akciją ministerijoje budintys mokytojai su ašaromis akyse kalbėjo, kad nuotaika...

Kuria naują tvarką: nepatenkinti gydytojų darbu galės reikalauti pinigų (129)

Sveikatos apsaugos ministerijos siūlomas „žalos be kaltės“ modelis pacientams leistų...

Sprendžiama, ką daryti dėl plynųjų kirtimų gražiausiose Lietuvos vietose (20)

Vos prieš kelis mėnesius aktyvūs visuomenės nariai, gamtosaugininkai ir miškų gynėjai...

Orai: lietų ir šlapdribą pakeis sniego pusnys (32)

Pirmadienį orus lems ciklonas keliaujantis nuo Atlanto vandenyno . Dangumi plauks niūrūs,...

Taupyklės ir sankcijos: kaip subyrėjo rublio ir naftos kainų ryšys (121)

Pastarąjį kartą žaliavinės naftos kainos staigiai smigo žemyn 2015 metų pabaigoje, patraukdamos...

Jurga Klimaitė-Riebling nusivylė šventiniu Vilniumi: žinau, kodėl sostinės eglutė gavo į skudurus (10)

Šiemet kalėdinis laikotarpis daugeliui lietuvių sukėlė ne tik džiugias emocijas, bet ir...

Didelė dalis nežino, kad yra alergiški kasdien vartojamiems produktams: Unikauskas siūlo pasitikrinti patiems (8)

Tam tikru momentu savo gyvenime kiekvienas žmogus gali patirti jautrumą maistu, LRT TELEVIZIJOS...

Skvernelis nepanoro LVŽS frakcijos narių priimti į vyriausybę (145)

Nors ir nedidelė tikimybė, kaip parodė balsavimas Seime, bet, jeigu daugiausia konservatorių...

Psichologines bėdas pripažinęs Suttonas – apie santykius su Adomaičiu ir „Instagram“ žinutes (23)

Rungtynėse Europos taurėje ir su Panevėžio „Lietkabeliu“ prastai pasirodęs Dominique‘as...

Lūžis parduotuvių lentynose: lietuviški obuoliai brangesni už bananus (149)

Šį rudenį parduotuvių lentynose pakankamai daug permainų, kurios stebina. Kinta tiek kainos, tiek...