aA
Šiuolaikinius vaikus reikia mokinti, kaip treniruoti atmintį, išlaikyti dėmesį, klasifikuoti informaciją, ieškoti patikimų žinių šaltinių, taip pat kaip elgtis apėmus stresui arba siekiant suspėti iki duoto termino, mano Sankt Peterburgo valstybinio universiteto profesorė filologinių ir gamtos mokslų daktarė Tatjana Černigovskaja.
Tatjana Černigovskaja
Tatjana Černigovskaja

Dirbtinis intelektas žmonijai ruošia nemenkus iššūkius, o švietimo sistema privalo deramai jiems pasiruošti.

Kompiuteriai jau moka žaisti šachmatais ir tik atrodė, kad pokerio neperpras: juk blefuoti – išskirtinai žmogiškas gebėjimas. Bet štai atsirado programa „Libratus“, be vargo nugalėjusi keturis profesionalus, rašoma portale all4soul.com.

Nors kalbama apie žaidimus, tačiau ne jie svarbiausi. Šie pavyzdžiai tiesiog parodo, kad dirbtinis intelektas įgijo ne vien algoritminių bruožų. Kalbant paprastai, jis žengia į mūsų teritoriją.

Atsidūrėme kitokioje civilizacijoje. Jau nebėra prasmės apsimetinėti, kad dirbtinis intelektas – tai ateities stebuklas, nes ateitis jau čia.

Uždaviniai, kitados išspręsti per tūkstantmečius, vėliau – per šimtmečius, o dar vėliau – dešimtmečius, dabar sudorojami per kelis mėnesius, dienas ar netgi valandas.

Taigi įsibėgėjome ir lekiame su milžinišku pagreičiu. Pasaulis ėmė keistis beregint, nustojo stabilumo, tapo hibridinis. Tai jau kitoks pasaulis – nebe tas, kuriame gyvenome net ir prieš penketą metų. Nūdienos pokyčiai – negrįžtami, turintys globalią reikšmę, ir mes privalome šitai suvokti.

Pasaulis nustojo būti pavaldus vien žmogui. Atsirado erdvių ir dydžių, kuriose mūsų nėra ir kurių mes nejuntame – nanosekundės, nanometrai. Ir visa tai jau daro įtaką mūsų civilizacijai, todėl privalome žinoti, kaip gyventi tokiame pasaulyje, ką jame veikti, kokio išsilavinimo siekti.

Daiktų internetas, sistemų saviorganizacija – tai skaitmeninė realybė, tampanti pilnaverčiu žaidėju evoliucijos lauke. Negana to, ji ima vaidinti reikšmingą vaidmenį atrankos procese.

Tie, kurie moka visu tuo naudotis (aišku, ne vien mygtukus spaudalioja, bet iš esmės suvokia procesus), patenka į vieną kategoriją, o tie, kurie temoka blynus kepti, – į visiškai kitą.
Kaip tokiame pasaulyje gyventi? Ar gali būti, kad tam tikriems dalykams galios kiti susitarimai?

Kai išplėstinės realybės sistemos ėmė kelti realaus egzistavimo efektą, tapo nebeaišku, kaip neprarasti pasaulio, kuriame gyvename, pamatinės vizijos.

Kaip išmokyti robotus priimti sudėtingus sprendimus? Skaitmeninio pasaulio kontekste tokios kategorijos kaip moralė ir teisė turi visiškai kitokias konfigūracijas.

Tarkim, bepilotis partrenkia pėsčiąjį. Kas už tai atsakingas? O kaip turi pasielgti autonominė transporto priemonė, kada jai tenka spręsti kone kiekviename psichologijos vadovėlyje sutinkamą užduotį: jeigu pasuksi dešinėn – suvažinėsi penkis žmonės, o jei kairėn – tik vieną. Į kurią pusę sukti?

Sprendimas turi būti iš ankstu įdiegtas mašinos sistemoje, o šitai reiškia, kad mes iš anksto turime užprogramuoti moralines kategorijas. Kaipgi tai padaryti? Kas turi priimti sprendimus?

Jei viską patikėsime mechanizmams, kuo patys užsiimsime?

Kalbos apie tai, kad žmonės, išsivadavę nuo rutinos, ims kurti sonetus, man kelia šypseną. Civilizacija taps neveikli. Jau dabar vartojama sąvoka „nereikalingi žmonės“. Tai žmonės, kuriems nėra kuo užsiimti.

Mūsų civilizacijai išties atėjo metas stabtelėti ir susimąstyti, kur atsidūrėme. Niekaip nesugebėsime perorientuoti šios civilizacijos, jei neturėsime aiškių vidinių orientyrų. Turime pagalvoti apie begalę dalykų ir padaryti begalę praktiškai realizuojamų išvadų. Pavyzdžiui, turime apsispręsti, kaip mokyti vaikus.

Pirmame kurse mums dėstė tokia dama, atsinešdavusi į paskaitas geltonos spalvos brošiūrėlę, beje, savo pačios parašytą. Tą brošiūrėlę ji atsiversdavo ir imdavo iš jos skaityti balsu. Viskas! Kaskart, kai ją matydavau, many užvirdavo didžiulis pyktis. Juk stojant į universitetą teko įveikti didžiulę konkurenciją: konkursas buvo toks, kad 30 žmonių pretendavo į vieną vietą. Jei aš įstojau, tai gal turėtų būti akivaizdu, kad moku skaityti? Kurių galų važinėti į kitą miesto galą, kad paklausyčiau, kaip dėstytoja skaito knygą. Pati galiu ją perskaityti per gerą pusvalandį gulėdama ant sofos.

Tokių dėstytojų arba mokytojų, kurie tiesiog ateina skelbti mokslo tiesų, nebereikia. Žinios, kurias jie padiktuoja, ateina kitu būdu.

Esu įsitikinusi, kad tai, kuo užsiiminėjame, reikia traktuoti kaip virusą, užkratą. [Jaunus žmones] turime paprasčiausiai užkrėsti. Jiems dėl kažkokių priežasčių turi būti įdomu tai, ką galime pasiūlyti. Jei jiems neįdomu, neverta gaišti laiko ar leisti pinigų. Tada tai tuščias reikalas!

Dėstytojai turi būti žmonės, ne vien pateikiantys konkrečią informaciją, bet ir aiškinantys, komentuojantys, provokuojantys, kviečiantys dialogui, skatinantys oponuoti. Tai turi būti žmonės, kurių smegenys dar neaplipo plastilinu.

Atvėrę kaukolę veikiausiai nepamatytume, kurioje vietoje saugomi daiktavardžiai, o kurioje – būdvardžiai, bet jeigu po insulto žmonės prisimena veiksmažodžius, o daiktavardžių – ne, tokių saugyklų smegenyse, matyt, yra.

Jei tik žinotume, kaip smegenys apdoroja informaciją, visa mokymo sistema apsiverstų aukštyn kojomis.

Kad viskas nebegali likti, kaip buvę, akivaizdu. Galbūt vaikus reikia mokinti, kaip įsiminti, išlaikyti dėmesį, klasifikuoti informaciją, jos ieškoti, kaip elgtis tvyrant įtampai ir turint nedaug laiko.

Gal reikia mokyti, kaip nebijoti pasakyti, ką galvoji, net jeigu tavo nuomonė nesutampa su visuotinai priimtina. Argi ne toks ir yra kelias, vedantis prie atradimų?

Mums nebereikia visų tų, kurie, baigę mokyklas ir universitetus, gali pasigirti tik tomis žiniomis, kurios visiems ir taip pasiekiamos. Mums reikalingi žmonės su atvira sąmone, atviromis akimis ir ausimis.

Reikalingi protai, neaplipdyti plastilinu. Švietimo įstaigų uždavinys – tokius protus toliau lavinti, o ne kuo greičiau užgniaužti.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(201 žmogus įvertino)
4.6269

Top naujienos

Po vizito valstybinėje įstaigoje – teigiamas koronaviruso testas: tikina, kad tvarka nustebino jau prie įėjimo (179)

Koronavirusu užsikrėtęs vilnietis (vardas ir pavardė redakcijai žinomi – „Delfi“)...

Sekant pinigus: kaip Kremliaus pasakojimai atsiranda vietinių dezinformatorių lūpose (57)

Tiek Rusijos valstybinė žiniasklaida, tiek vietinės viešosios erdvės paraščių veikėjai nuolat...

Gavęs skiepų pažymą pasipiktino: ką aš, vakcinuotas pilietis, su tokia darysiu (33)

Rašau jums dėl skiepų pažymų. Du kartus pasiskiepijau nuo COVID-19 Klaipėdoje ir gavau...

Arūnas Spraunius | D+

Į ES šluostosi kojas, kas netingi, ypač Rusija – gal jau metas pasimokyti iš Donaldo Trumpo?

Gal ir keistoka siūlyti perimti šūkį lyderio, dėl kurio euroatlantinė vienybė ypač kentėjo...

NT verslininkas paaiškino, kodėl kyla NT kainos: būstai ir toliau brangs (105)

NT pirkimo karštinei ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje prasidėjus, darbo daugiabučių...

Riaumojantis Valančiūnas ant savo kailio išnešė „Grizzlies“ į pergalę prieš „Bulls“ (11)

Po pralaimėjimo Indianos „Pacers“ ekipai sekmadienį, Memfio „Grizzlies“ (27-25) sugebėjo...

Vilnietis papasakojo, kaip atrodo vestuvės karantino metu: pasijuto lyg per karą

Pasaulyje siaučianti pandemija ir dėl jos gruodžio viduryje sugriežtintas karantinas sujaukė...

Nobelio premijos ekonomistas atkalbinėja nuo pandeminio turto mokesčio įvedimo (21)

Turto mokestis būtų netikęs būdas sumokėti pandemijos skolas ir tikriausiai vėliau taptų...