Taip, aš turiu taip vadinamus draugus, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, jog aš nesu jiems reikalinga, jie turi savų draugų, kurie, žinoma, jiems yra daug svarbesni. Labai nepasitikiu žmonėmis ir tas pasitikėjimas vis mažėja. Lyg ir turiu žmones šalia, bet jų lyg ir nėra. Vienu metu pradedu su kažkuo bendrauti, tačiau po kažkiek laiko aš jiems tampu nebereikalinga ir jie tiesiog dingsta iš mano gyvenimo. Vis pastebiu, jog niekam nuoširdžiai nerūpiu. O aš esu tas žmogus, kuris smarkiai prisiriša prie kitų, o vėliau būna labai sunku. Pati dėl kitų žmonių galėčiau padaryti bet ką, nes man be galo svarbi kitų laimė. Tačiau nežinau, pastaruoju metu vis dažniau norisi dingti iš čia. Lyg ir esu šiame pasaulyje, bet manęs lyg ir nėra. Pripažinsiu, buvau pradėjus galvot apie savižudybę, nebesijaučiu gerai. Norėčiau kažką pakeisti, tačiau vis kai pradedu, sugrįžtu į tą patį pradžios tašką. Aplinkiniai mane mato kaip laimingą, visada besišypsantį žmogų, bet blogiausia tai, kad jie nieko daugiau žinoti ir nenori. Neturiu žmogaus, su kuriuo galėčiau išsikalbėti. Esu šiek tiek kitoks žmogus, nei kiti. Turiu kitokį mąstymą, todėl kartais dėl to yra labai sunku. Kartais per daug apie viską galvoju, gyvenu savo mintyse. Esu ėjusi pas psichologę, kuri pasakė,jog turiu psichologinių problemų ir psichologinių traumų, tačiau jau nebesuprantu kas pastaruoju metu man yra negerai. Nebesijaučiu gerai, nebenoriu nieko, nepasitikiu savimi bei nebežinau ką daryti. Vis bandydavau kažką pakeisti, bet nebegaliu, nebetikiu niekuo. Nors ir turiu tai, ko reikia žmogaus egzistencijai, bet kažkas ne taip, kažko trūksta, o gal kažko per daug.
Agnė