aA
Visada buvau visiems nepatogi, nenorima, nepageidaujama. Na, beveik visiems. Mano galingos emocijos nuo paauglystės buvo tramdomos diržu, manipuliacijomis, trenksmais per veidą, psichoterapija ir vaistais.
© Shutterstock nuotr.

Galiausiai pati savęs neapkenčiau ir nurašiau iki beviltiškos. Man 25 m., o pas neurologus, psichiatrus, psichologus lankausi nuo 13 m. Esu sociali, tad viešumoje, darbe, moksluose savo emocijas tramdyti sekėsi gana neblogai. Tačiau šeimoje, santykiuose vis dar esu nepatogi, sunki, vos ištveriama. Nepaisant 6 metų fragmentiškos ir 4 metų nuolatinės terapijos. Psichodinaminėje terapijoje jau nebeturiu ką veikti, nebeliko ką kaltinti, ant ko pykti. Reikia tiesiog gyventi.

O man neišeina. Dėl savo isterijų jaučiausi didžiausia nevykėle, kol vieną dieną supratau, kad mano verksmai, isterijos ir dejonės slepia vieną pačia didžiausią baimę, paženklinusią mane dar nuo vystyklų - baimę būt atstumtai, paliktai ir niekam nereikalingai.

Nežinau, kas ištatuiravo tą baimę manyje - ar tai, kad vos gimusi buvau atplėšta nuo mamos širdies ritmo, ar tai, kad pirmaisiais gyvenimo metais mane augino visi aplinkui, išskyrus taip trokštamą mamą, kuri su tėčiu stengėsi kuo greičiau pastatyti mūsų šeimai namą.

Ar tai, kad kai jau tapau aikštinga paauglė ir skaudindavau ją, ji pabėgdavo iš namų arba užsirakindavo savo kambaryje. Nepykstu aš ant nieko dėl šių aplinkybių, tačiau jaučiu, kad visų pykčių, baimių, stresų šaltinis vienas - aš niekam nereikalinga, aš viena, kodėl mane apskritai pagimdė.

Kaip jau minėjau, išbandžiau daug ką, kad įveikčiau šią neurozę. Deja, nelabai kas padėjo, nors atvėrė kitas teigiamas mano asmenybės dalis.

Tada pagalvojau, jog beliko stebuklas. Sutikti žmogų, kuris suprastų mano baimę, niekada manimi nemanipuliuotų, ir net tada, kai tampu laukinė, stipriai prispaustų prie krūtinės ir nuramintų. Kažkaip ruseno viltis, kad tokią netobulą, kvailą, bet iki panagių nuoširdžią, ištikimą ir lojalią asmenybę kažkas mylės taip stipriai, kad galės paaukoti tokią auką - padaryti kelias išimtis, kad visam laikui dingtų mano fobijos.

Kad bent kartelį gyvenime tas žmogus dėl manęs, kai man bus sunku ir baisu, pamirš visas supančias aplinkybes ir parodys, kad pasaulis palauks, kad dabar tas žmogus - su manimi. Kad aš ne viena! Ir to, vadinkime, drastiško, vieno kartelio man galbūt užtektų pasveikti nuo viso gyvenimo baimės. 

Kiti vyrai/vaikinai dėl savo moterų padaro kur kas drastiškesnių dalykų - perka žiedus su briliantais už paskutines santaupas, išsižada šeimos, atleidžia neištikimybę.

Kai aš norėjau tik vieno stebuklėlio, vieno poelgio iš vieno vyro, vieno įrodymo vieną kartą gyvenime, kad meilei neegzistuoja ribos (darbas, visuomenės ribos, standartai, "ką kiti pamanys"), kad meilė yra besąlygiška, ir to negavau, dabar ir visiems laikams supratau, kad esu nieko neverta nei savo protu, nei kūnu nei egzistencija.

Prašiau savo draugo sunkią emocinę valandą palaikyti su manimi pokalbį, tačiau jis negalėjo to padaryti dėl savo kolegų, kuriems reikėjo jo pagalbos, tačiau kurie patys dažna vėluoja į darbą, nepaiso mano vaikino laiko. Norėjau, kad jis peržengtų tas visiems gerai žinomas ribas "pirmiausia darbas, po to asmeniškumai" ir "ką kiti pamanys" vieną kartelį.

Tačiau taip nenutiko. Išgyvenau n-tąjį kartą tą palikimo jausmą. (Žinau, kad komentatoriai juoksis ir sakys, kad gyvenime nelaimių aš nemačius, bet netekčių esu patyrusi ir fizinių, o mano emocinių baimių mąsto nesuvokia daugelis). 

Dėl savo vertybių ir prioritetų esu labai rami. Jeigu darbo, svarbaus susitikimo metu kam nors iš mano artimųjų reikėtų pokalbio, nes jie jaustųsi išsigandę, supanikavę, aš rizikuočiau savo darbu ir reputacija, ir skirčiau jiems laiko tarnybos metu.

Kartais netgi pagalvoju, jog aplinka giliai širdyje gerbia tuos žmones, kuriems prioritetas yra artimieji. O jeigu ir ne, juk ne kolegos laikys mano ranką sunkiu gyvenimo momentu, ne su jais man reikės gyventi, gimdyti vaikus ir t.t.

Taigi, visi civilizuoti būdai susitvarkyti su savimi išbandyti. Nelabai kas "ima" mano baimes.

Apturėjau keturis romantiškus santykius. Netikiu, kad visi vaikinai man netiko. Beje, didžiumą jų palikau pati. Vis maniau, kad jie ne man skirti, nes visiems iš jų rūpėjau per mažai, neužtektinai, nenuoširdžiai ir t.t.. O dabar suprantu, kad mano baimės valdo mane.

Psichoterapeutė nori, jog jau savarankiškai imčiausi gyventi ir tramdyti savo griaunančią jėgą. Vaistų kursas irgi tuoj mažės. Aš išgyvensiu, žinau, kad ir kaip norėtųsi būti utilizuotai iš šios visuomenės. Tiesiog baisi ta egzistencija be jokio artimo žmogaus (mano draugas nuo manęs pavargo), be draugų, o ir šeima nevengia pabrėžti, kad esu visų nelaimių šaltinis.

O žinot, kažkada buvau tokia ambicinga ir pozityvi. Kėliausi ir kovojau, ir tikėjau, jog sulauksiu dvasios ramybės. Kad turėsiu taip trokštamą savo šeimą, stiprią, lojalią santuoką, kad visų pirma šeima, tada su visa jėga - duoklė likusiai pasaulio daliai. Dabar tuo nebetikiu jau seniai.

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

Kai valdo baimės

Visuomet smagu, kai žmogus, besilankantis psichoterapijoje, gauna iš jos naudos. Tai pateisina psichoterapeuto profesijos egzistavimą. Ir jūsų laiškas gana gerai parodo, kiek psichoterapija gali duoti žmogui, turinčiam neurotinių problemų. Ir kiek ji duoti negali.

Taip, klausimas, skambantis jūsų laiške, yra toks: kodėl man vis dar nėra gerai? Kodėl aš išlieku tokia nemėgiama, sunkiai pakeliama artimuose santykiuose? Juk ir vaistai, ir ilga - vos ne 10 metų- psichoterapija turėtų mane jau seniai pakeisti. Ir mano gyvenimas turėtų būti harmoningas: esu savimi ir mane priima; esu ramesnė ir geriau prisitaikau prie aplinkinių. Tačiau to neįvyksta. Ne, kai kas pasikeitė, tačiau esminė problema - priėmimo iš kitų žmonių pusės- lyg ir neišspręsta. Kodėl?

Aš manau, kad taip atsitiko dėl to, kad jūsų pati nepriimate tos aplinkos, kuri jus supa- nepriimate tėvų, nepriimate vaikinų (kurių buvo keturi), nepriimate savęs tiek, kad jaustumėte dėkingumą. Jūs vis dar išlaikote viduje pretenziją pasauliui: „žmonės, jūs turite būti pakantesni man!“.

Jūs vis dar prašote meilės: „mylėkite mane tokią, kokia esu, nesvarbu, kiek aš pati myliu jus“. Jūs vis dar jaučiatės taip, lyg pasaulis jums būtų skolingas: „jūs man nedavėte tiek, kiek man reikia - nei jūs, tėti ir mama. Nei jūs, mano vaikinai. Nei jūs, gerbiami psichoterapeutai“. Priešybė pretenzijai yra dėkingumo jausmas. Dėkingumas - tai palaima. Pretenzija gimdo vidinį pragarą- nuoskaudą.

Tikiu, kad nuoskaudų jums pakako. Tačiau manau, kad būdama dvidešimt penkerių metų jūs nebesijaučiate ta pati paauglė, kuriai tiesiog netyčia išeidavo skaudinti savo tėvus. Ir kurios taip pat negalėjo priimti tėvai. Vidinis sužeistas vaikas - tai tik jūsų sielos dalis, bet ne visa jūsų siela. Jūs jaučiatės žmogus, patyręs pakankamai sunkų jausmą, kurį gerai suvokiate:- „baimę būt atstumtai, paliktai ir niekam nereikalingai“.

Suvokti tokią savo baimę kartais irgi yra svarbus psichoterapijos pasiekimas, tačiau suvokimas dar nereiškia, kad ši baimė nyksta. Ji vis dar valdo jus, ir neleidžia jaustis gerai. Neleidžia, nes iš šios baimės seka išvada: „kadangi jie mane atstūmė, tai jie yra mano skolininkai“.

Jaustis gerai nereiškia „atgauti skolą“. Nereiškia sukurti bet kokia kaina „trokštamą savo šeimą, stiprią, lojalią santuoką“. Meilė - tai ne atgauta skola ir ne pareiga, o mainai. Kiti jus myli tiek, kiek pati mylite kitus. Arba kiek daugiau. Tačiau tam, kad meilės santykiai būtų palaikomi, reikalinga abiejų pusių veikla - aš moku duoti gerumą kitiems, ir jie moka duoti gerumą man. Kokį gerumą?

Įvairų - tarkime, labai praktišką: užplikyti šeimos nariams arbatą; pasiteirauti, kaip sekasi buvusiam vaikinui. Nuoširdžiai padovanoti kam nors dovaną- siurprizą, ir niekad apie tai nebeprisiminti.

Palaima - ne kai gauni meilę. Palaima - kai palaikai ją, t.y. kai be to, kad myli tave, myli ir pats.

Labai svarbu, kaip jūs suprantate kelią į šį gerumą. Psichoterapija buvo geras sprendimas. Ji padėjo jums suprasti savo charakterį, ir kažkiek suvokti, kiek jūs esate atsakinga už santykius su artimaisiais.

Tačiau psichoterapijoje neišvengiamai ateina nusivylimo stadija - ji negali padaryti stebuklo ir pataisyti mūsų vaikystės. Pataisytų abipusis priėmimas - kai jūs priimtumėte savo tėvus, o jie priimtų jus. Tai būtų lygi investicija. Tačiau analitinė terapija - tai tik terapiniai santykiai, kur jūs nesate lygūs.

Juk jūs nieko psichoterapeutei neduodate, išskyrus pinigus - ir tai, tikriausiai, buvo tėvų pinigai. Tad tai nebuvo mainai. O kaip su tėvais? Ar mes išvis galime ką nors duoti mūsų tėvams? Na, nelabai. O vaikinams? Jūs rašote, kad dažniausiai juos mesdavote. Kol kas lygybės nesijaučia.

Taigi, nepalaikant meilės santykių neišvengiamai vystosi NAUJAS PALIKTUMO JAUSMAS. Čia jau nebe vaikiškos traumos. Čia jau ši diena, čia ir dabar. Pripažinkite, kokią, kalbant indų žodžiais, karmą jūs kūrėte paskutinius metus. Galbūt, jūs nepalaikėte meilės santykių, o tik tikėdavotės gauti meilės?

Jūs nusivylėte - psichoterapija nedavė meilės. Tuomet jūs supratote, kad jums reikia laukti stebuklo. Štai kaip jūs rašote apie jį: „Kažkaip ruseno viltis, kad tokią netobulą, kvailą, bet iki panagių nuoširdžią, ištikimą ir lojalią asmenybę kažkas mylės taip stipriai, kad galės paaukoti tokią auką...“

Jūs aiškiai ėmėte save vertinti labiau - tai jūsų pasiekimas. Tačiau pretenzija į meilės dovaną trukdo jums. Atsirado svajonė apie vaikiną, kuris aukojasi, kuris negali merginai deimantų. Ar toks vaikinas galėjo atsirasti? Na gal, jei jūs irgi jam dovanotumėt deimantus. Ir jūsų svajonė - kad vaikinas turėtų aukotis dėl jūsų... mainais už ką? Svajonė tik gauti neduodant - tai sena nuskriausto vaiko svajonė. Taigi, naujas jūsų kelias buvo tik svajonė apie tai, kad atsiras artimas žmogus, kuris priims jus su visais jūsų jausmais ir tuo būdu pagydys jūsų sielą.

Jūs ne viena taip svajojate. Toks tikėjimas sudaro romantiško požiūrio į pasaulį esmę. Romantikai svajoja apie stebuklus, apie nuostabius žmones, apie palaimą santykiuose. Dėsninga, kad romantikų vaikystėje jiems to trūksta. Tačiau svajonė atkakliai palaiko viltį: ateis, tikrai ateis tas, kuris bus geresnis už mano tėvą ir motiną. Su juo, rodos, visos problemos išsispręs.

Deja, tikrovė koreguoja romantines svajones. Ir koreguoja štai kokiu būdu. Svajonių vietą užima nusivylimai. Žmogus ima nekęsti pasaulio tokio, koks jis yra. Tačiau ties tuo nesustoja. Jis ima pastebėti, kad tokių žmonių, kaip jis pats, aplinkui daug. Kad kiekvienas irgi turi savo skausmą ir savo meilės poreikį.

Tuomet ateina bendrumo jausmas: mes visi vienoje valtyje. Auga atvirumas. Egocentriškas „aš - pati nelaimingiausia“ jausmas ima mažėti. Žmogus atsiveria kitiems ir nustoja svajoti apie idealą. Jis remiasi tomis savybėmis, kurias turi iš prigimties stiprias, ir ima tikrovėje duoti žmonėms tiek, kiek leidžia jo profesija, draugystė, santykiai.

Ir štai šiame fone pagaliau vystosi artumas. Artimas žmogus nenukrenta iš dangaus paruoštas naudojimui. Artumas - natūralus rezultatas to, kad žmogus kažką duoda ir ima, kažkiek labiau, nei kitiems, atsiveria, kažką priima ir kažką padovanoja. Sveika siela sutinka kitą sveiką sielą. Sužeista siela sutinka kitą sužeistą sielą. Ne papildo ( aš tau duodu, gydau tave, gelbėju- o tu tik imi). O būtent sutinka - pajaučia, pamato, išgirsta. Tai - lygūs, simetriški santykiai, o ne „aš sužeista ir silpna- tu sveikas ir stiprus“. Tokie papildantys santykiai- ne meilės, bet gelbėjimo, gydymo santykiai. Jums užteko terapijos. Jums reikia reikia susitikimo „mes su tavimi lygūs“.

Ir šiame susitikime gimsta meilė. Ji nieko negydo. Jos atsiradimas - ženklas, kad siela jau pradėjo gyti.

Tikiu, kad esate pakeliui į tai.

Gero jums kelio.
Olegas Lapinas

Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Gyvai / Eurolygos testas Maskvoje: CSKA – „Žalgiris“ (230)

Kauno „Žalgirio“ ekipa trečiadienį pradeda rusiškų išbandymų etapą: trečiadienį Lietuvos...

Širdies nepakankamumu Lietuvoje serga daugiau nei 100 tūkstančių, bet apie tai nežino: kokie būdingi simptomai? (11)

Jei vis sunkiau lipti laiptais, net ramybės būsenoje smarkiai plaka širdis , ima trūkti oro...

Žymus buvęs gangsteris knygoje atskleidė slapčiausias nusikalstamo pasaulio detales, knygos išleidimo dieną žuvo nuo kulkos (2)

Buvęs Danijos gaujos vadas, parengęs prisiminimus, kuriuose išsamiai aprašoma, kaip jis paliko...

Auštrevičius kritikuoja Grybauskaitės dešimtmetį: Lietuva tampa pigia Vakarų Europos kopija (111)

Gana anksti apie savo dalyvavimą 2019 m. rinkimuose į Lietuvos prezidentus pranešęs Liberalų...

Vilnietę pribloškė akiplėšiškas pardavėjos pareiškimas (73)

Kaip dažnai atėjus į parduotuvę tenka susidurti su nemandagiu personalo aptarnavimu? Tikriausiai...

Po nesėkmės suirzusi Rusija trimituoja: Lietuvą sukaustė baimė (517)

Kremlius trečiadienį pasmerkė „smarkų spaudimą“ dėl Rusijos kandidato į Interpolo...

„Plius dydis“: kaip išdrįsti būti ryškiai ir stilingai, jei figūra – didesnė nei standartas (43)

Plius dydžio figūra ir žodis stilius anksčiau galėjo skambėti kaip utopija. Tačiau tie laikai...

Lietuvių kavos gėrimo įpročiai šiurpina italą: mane purto tas užpylimas (235)

Kava – vienas populiariausių žmonijos gėrimų, be kurios neapsieina daugelio žmonių rytas. O...

Vilnietį ne juokais supykdė kontrolės atsakymas (19)

Vilniuje viešuoju transportu važinėju dažnai. Neretai tenka sutikti ir keleivių kontrolę ....

Pietryčių Azijos interneto ekonomikoje neregėtas augimas: kodėl būtent ten nugula pasaulio milijardai? (1)

Kaip skelbia naujausios prognozės, Pietryčių Azijos interneto ekonomika šiais metais gali išaugti...