Veltui neryžtingumas vertinamas kaip neutrali ir nekenksminga savybė. Iš tikrųjų kiekvieną kartą kai norite kažką padaryti, bet nedarote – nes gėdijatės, bijote ar nesiryžtate – jumyse kyla frustracija. Taip vadinamas tikslingo poreikio blokavimas, kuris kelia vidinę emocinę įtampą, skatina nepasitenkinimą savimi bei agresyvumą. Jeigu tai vyksta retkarčiais, nieko baisaus. O štai jeigu reguliariai ir ilgam...

Įsivaizduokite, ką jaučia Viktorija, girdėdama viršininko padėkos žodžius kolegei, su kuria vos prieš kelias dienas pasidalijo savo novatoriškomis idėjomis. Suprantama, dabar tos idėjos jau ne Viktorijos. O ką ji jaus po kelerių metų, kai matys sumaniąją kolegę gerokai palypėjus karjeros laiptais tuo metu, kai pati toliau dirbs tą patį darbą, kaip ir pirmą dieną šioje įmonėje.

Neryžtingi žmonės laikui bėgant tampa įžeidūs – jų nepastebėjo, neįvertino. Jiems kažko tai nedavė.

„Profesinio įvertinimo sulaukia vien išsišokėliai arba lipantys per kitų galvas“, - eilinį kartą mintyse save pateisins Viktorija ir vėl atsisės prie savo senojo kompiuterio.

Vidinės ir išorinės priežastys

Iš esmės neryžtingumas yra charakterio savybė. Iš dalies įgimta, iš dalies įgyta. Tokiems žmonėms vaikystėje tėvai neleido nieko daryti savarankiškai, pernelyg nuo visko saugojo.

„Esame įsitikinę, kad tau geriau mokytis šioje mokykloje“, - sakė Viktorijai mama ir to pakako, kad mergaitė būtų pervesta į kitą mokymosi įstaigą. Vėliau, pasitelkus panašius motyvus, buvo išrinktas universitetas ir darbovietė. Vėliau toks žmogus ir toliau laukia, kad juo bus vispusiškai pasirūpinta, kad jam bus siūloma ir teliks sutikti arba ne.

Analogiškai baigiasi ir dar vienas auklėjimo kraštutinumas – kai vaikui keliami per aukšti reikalavimai bendravimo srityje.

„Pagalvok, ką apie tave pasakys aplinkiniai“. „Pats turi suprasti, ką galima sakyti, o ko ne“. „Taip geri vaikai nesielgia“. Jeigu vaikystėje girdėjote tokius žodžius, nieko nuostabaus, kad jumyse įsišaknijo nerimas.

Abiem šiais atvejais neryžtingumas pasireiškia ne vien darbe. Žmogų pačiose įvairiausiose situacijose kankina abejonės: paklausti ar nepaklausti, pasiūlyti ar nepasiūlyti, pasakyti ar patylėti. Jis pernelyg ilgai analizuoja, kaip bus sureaguota į jo žodžius, nerimauja, kad atrodys kvailai, juokingai ar naiviai, kol galiausiai nusprendžia, jog geriausia laikyti liežuvį už dantų.

Kartais neryžtingumas gali būti ir primestas. Pavyzdžiui, paties viršininko. Jeigu bosui patinka besąlygiškas paklusnumas, pavaldinių neryžtingumas jo akyse tampa viena svarbiausių savybių. Toks vadovas elgiasi labai oficialiai, šiaip su juo pasikalbėti neįmanoma: „užsirašykite pas sekretorę“, „paaiškinkite reikalo esmę“, „ateikite vėliau“, „pateikite savo klausimą bendrame susirinkime“.

Aplinkinių įtaka

Amerikiečių psichologas Davidas Mayersas savo socialinės psichologijos vadovėlyje aprašo vieną eksperimentą. Universiteto absolventams prieš diplomų įteikimą buvo organizuotas papildomas egzaminas, kurio metu tariami potencialūs darbdaviai rinkosi sau darbuotojus. Daliai studentų po egzamino buvo sakoma, kad jie puikiai susitvarkė su užduotimis, nepasimetė net sudėtingiausiose situacijose ir turi daug gebėjimų, tad jų laukia puiki ateitis.

Antra absolventų grupe žavėtasi kur kas mažiau, o kartais viso labo išreikšta viltis, kad galbūt jiems pavyks darbe pasinaudoti savo gebėjimais. Be to, antrajai studentų grupei specialiai buvo sakoma, kad lyginant su jais, kiti absolventai pasirodė tiesiog puikiai.

Kokia eksperimento esmė? Pasirodo, kad vos gavę diplomus „talentingieji“ jaunieji specialistai ieškojo vien gerų darbo vietų ir jas gavo. O štai kukliai įvertinti absolventai delsė su darbo paieškomis, kol galiausiai pasitenkino tokiomis pačiomis kukliomis darbo vietomis. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pasibaigus eksperimentui jiems buvo išmokėtos kompensacijos ir pasiūlytos geros darbo vietos.

Šis eksperimentas rodo, kad ryžtingumas dažnai priklauso nuo aplinkinių nuomonės ir jų vertinimų. Puikiai besimokanti mergaitė mokykloje jaučiasi žvaigžde ir elgiasi labai ryžtingai, tačiau pervesta į kitą, stipresnę, mokyklą ryžto netenka, nes čia tokių žvaigždžių kaip ji – kas antras.

Tas pats ir darbe. Vienoje vietoje galite būti drąsiu ir užsispyrusiu, nes jaučiatės protingesniu ir profesionalesniu už daugumą kolegų. Kitoje pasijaučiate ne tokiu ir gabiu viso kolektyvo fone, tad ryžtas kažkur tai išnyksta.

Elkitės drąsiau!

Šeši mėnesiai. Būtent tiek laiko galite naujame darbe lūkuriuoti ir nesiimti ryžtingų žingsnių. Jeigu taip elgsitės ilgiau, užsitarnausite neryžtingo darbuotojo reputaciją. Vis dėlto savo karingumą demonstruoti anksčiau irgi neverta – į pernelyg aktyvius naujokus kolektyvas reaguoja neigiamai. Apsižiūrėkite, adaptuokitės, geriau susipažinkite su naujais kolegomis, o tada – pirmyn!

Nevenkite kontaktų. Ryžtingumas jums būtinas tam, kad gautumėte galimybę atskleisti savo novatorišką mąstymą bei profesinę drąsą. Treniruotis reikėtų pradėti nuo smulkmenų: kažko paprašyti, paklausti ar atsakyti. Svarbu ne kuo dažniau patekti į viršininko akiratį (nors jeigu tai nėra daroma įkyriai, gali irgi duoti naudos), o tiesiog prie jo įprasti, priimti bosą ne kaip „žvėrį“ (net jeigu visi jį apibūdina būtent taip), o kaip paprastą žmogų su savais privalumais ir trūkumais. Ateityje tai padės lengviau bendrauti.

Įsivaizduokite, kad viskas jau įvyko. Tokį ryžtingumo stiprinimo metodą siūlo pozityvioji psichologija. Pavyzdžiui, likus kelioms dienoms iki susitikimo su viršininku įsivaizduokite, kad jūsų pokalbis jau įvyko ir jums pavyko pasiekti viską, ko norėjote. Pagaukite tą jūsų ryžtingumo sukeltos ramybės ir sėkmės pojūtį ir sąmoningai prisiminkite jį keletą kartų per dieną. Būtent juo pasikliaukite eidami į susitikimą su bosu.

Be emocijų. Jūsų ryžtingi veiksmai (prašymai, pasiūlymai ar idėjos) gali atsimušti į tokį patį ryžtingą „ne“. Į tai būtina reaguoti adekvačiai. Kitaip tariant, be jokių nuoskaudų. Jeigu viską imsite giliai į širdį, tai: pirma – sugadinsite sau nuotaiką, antra – kitą kartą nebūsite toks ryžtingas. O jūs juk žinote, kad tai yra būtina.

Ryžtą sustiprins prisipažinimas, kad jo stinga. „Šiek tiek abejoju, todėl negaliu apsispręsti“. „Tiesiog iš prigimties man trūksta ryžto, todėl sunku kažką nuspręsti“. Tokios frazės nuginkluoja tuos, kurie aukščiau jūsų pagal statusą. Jūs pripažinote savo trūkumą, vadinasi, viršininkui nelieka nieko kito, kaip į tai atsižvelgti. Be to, tai pasakęs jausite palengvėjimą. Nebereikės eikvoti jėgų kovai su emocijomis, o galėsite jas skirti tam, kas jums svarbu. Ryžtingiems žodžiams arba veiksmams.

Keli įdomūs faktai:

Ryžtas, drąsa, agresyvumas – tai to paties medžio šakos. Visas šias savybes nulemia vyriškas hormonas testosteronas. Ilgainiui jo kiekis moters organizme šiek tiek padidėja, todėl keturiasdešimtmetės damos kur kas ryžtingesnės nei dvigubai jaunesnės.

Moterų ryžtingumas sumenksta priešmenstruaciniu periodu. Šiuo metu sumažėja moters aktyvumas, ji gali pradėti abejoti savo kompetencija, jausti nerimą, prarasti gebėjimą analizuoti situaciją. Kaip išspręsti šią problemą? Niekaip. Tiesiog reikia palaukti kelias dienas.

Mūsų ryžtą visada slopina stresas. Kitaip tariant, ryžtingumo laipsnis dažnai priklauso nuo streso intensyvumo. Nestipri įtampa veikia teigiamai – padidėja žmogaus atsparumas, gebėjimas priimti sprendimus, pagerėja iškalba. O štai dideli stresai stabdo aktyvumą, trikdo sprendimų priėmimą.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)