Sveiki, man 24 metai. Neretai paskaitau Jūsų rašomus straipsnius ir aktualius „Psichologo komentaras“ atsakymus. Gal jau radau kažkiek naudingo sau ir nors, norėtųsi sakyti, kad galėčiau tai spręsti vienu ar kitu būdu, tačiau, manau sutiksite, kai sakysiu, kad kiekvienas atvejis yra labai individualus. Būtent todėl, nusprendžiau parašyti.
Nors tų iškilusių klausimų lyg ir nemažai, tačiau norėčiau susikoncentruoti ties viena, man neduodančia ramybės bėda. Ne kiek neduodančia ramybės, bet kiek neduodančia mėgautis akimirkomis ir pasidžiaugti gyvenimu. Tai, apie ką aš kalbu, yra kompetetyvumas.
Esu labai kompetetyvus žmogus. Ir nors, galbūt, pirma šovusi mintis yra, kad tai gana vertinga savybė, tačiau jaučiu ir suvokiu, kad tai trukdo būti laimingam. Viskas man yra iššūkiai, viskas man yra varžybos. Bet kokios linksmybės su draugais/draugėmis, kurios įtraukia kelių žmonių veiklą, baigiasi neoficialiomis „varžybomis“, kuriose visada stengiuosi būti geriausiu. Nuolat bandau tai įrodyti, nugalėti. Net jeigu ir varžybų nėra – aš vis tiek varžausi, nes tai, ką padarau, turi būti geriausia. Čia, taip pat, susikerta perfekcionizmo, smulkmeniškumo savybės. Tačiau kompetetyvumas yra aukščiau visko.
„Varžybos“ tampa gana aršios ir pajaučiu, kaip atimu veiklos smagumą, pastebiu, kaip pasikeičia su manimi „besivaržančių“ žmonių nuotaikos ir ar žinau, kad to visai nereikia. Nesuprantu, kodėl ir kam aš turiu įrodyti, kad aš esu ar kad aš turiu būti geresnis. Ir tiesą pasakius, nežinau, ar tai pasitikėjimo savimi klausimas, nes lyg ir suvokiu, ko esu vertas, ką galiu ir ko ne.
Bandau mąstyti, kas galėjo suformuoti tokią savybę (ar, galbūt, teisingiau sakyti – elgesį) praeityje. Esu sportuojantis žmogus ir anksčiau dalyvaudavau įvairiose varžybose, dabar taipogi judu link to. Bet vėlgi, manau sportas nėra to priežastis, o to rezultatas. Kad tai vienas iš būdų, kaip patenkinti savo „buvimo geresniu“ jausmą, patenkinti poreikį varžytis.
Nepaisant to noro varžytis ir noro būti „geresniu“, rezultatas manęs niekada netenkina t.y. net ir pasiekus/nugalėjus ar pan., pasitenkinimo jausmo nejaučiu (arba ta euforija išnyksta akimirksniu), o verčiau priešingai – jaučiu kažkokį lyg ir nusivylimą, klausdamas kodėl išvis tas varžybas pradėjau ir jaučiu kaltės jausmą, galvodamas apie tai, kaip jaučiasi žmogus, su kuriuo „varžiausi“ (esmė ta, kad visi tie „varžymaisi“, nėra jokie varžymaisi. Tai dažnai tiesiog smulkūs dalykai, kuriuose vis parodau, kad galiu geriau, kad mano sugebėjimai geresni ir t.t.), o jeigu dar išgirstu kokį komentarą, kuris sako apie tai, kad ką aš čia bandau pavaizduoti ar įrodyti – pasireiškia labai stiprus kaltės jausmas.
Bet iššūkius aš mėgstu. Verčiau jau – dievinu. Ir retai kada jų atsisakau. Jei ko ir negaliu, neįgyvendinu ar nesugebu iškart, ties tuo susikoncentruosiu, skirsiu tam laiko, kol pagaliau tai galėsiu. Ir tos nuolatinės lenktynės su kažkuo… Nors rodos, lenktynėse esu vienintelis dalyvis.
Būtų labai įdomu perskaityti Jūsų nuomonę, patarimus. Jeigu reikės, esu pasiruošęs ir apsilankyti psichologo sesijose, nes jaučiu, kad tai kažkas, kas man labai nepatinka ir mane riboja nuo tolimesnio judėjimo laimės link.
Gedas (vardas pakeistas)
Atsako integralinio neuroprogramavimo psichoterapeutė Linga Švanienė
Labas, Gedai, tu visiškai teisus, sakydamas, kad kiekvienas atvejis yra unikalus, be jokios abejonės, įskaitant ir tavąjį. Laiške tu įvardinai savo problemą – greitą nusivylimą pasiekiamais rezultatais, nesugebėjimą paprasčiausiai džiaugtis, kylantį kaltės jausmą, kai dėl tavo rungtyniavimo kiti pasijunta nesmagiai. Kaip tavęs netenkinančių pasekmių priežastį tu nurodai tavyje esantį poreikį rungtyniauti. Tu netgi spėji, kad noras įrodyti, jog esi geriausias, susiformavo tau dalyvaujant sporto varžybose. Tu taip pat įvardinai, kad nori tapti laisvas nuo tave ribojančio poreikio rungtyniauti ir atsiverti mėgavimuisi gyvenimu. Ir tai yra pirmas (labai rimtas!) žingsnis, siekiant norimų pasikeitimų.
Vis tik nesutinku, kad noras rungtyniauti atsirado tuo laikotarpiu, kai sportavai ir dalyvavai varžybose. Kadangi tu pats norėtum liautis rungtyniavęs, tačiau lenktynės tau prasideda nesąmoningai, tartum savaime, todėl tikėtina, kad poreikis įrodinėti, jog esi geriausias, susiformavo kur kas anksčiau – tavo ankstyvojoje vaikystėje. Šiuo gyvenimo laikotarpiu mažo žmogučio išgyvenimas priklauso nuo tėvų. Ne iš gero gyvenimo tavyje įsitvirtino įsitikinimas, jog tam, kad tave mylėtų, reikia labai stengtis ir įrodinėti, kad esi geriausias. Tu jau užaugai, o tavyje esantis vidinis vaikais vis dar elgiasi pagal kadaise nusistatytą programą. Iškart pasakysiu, kad psichoterapijos metu galima šias nuostatas pakeisti.
Tuo galėčiau užbaigti, tačiau norisi pastebėti, kad tavo poreikis rungtyniauti labai primena gyvenimo scenarijų „Sizifas-2“. Gyvenimo scenarijų pirminiai variantai kaip tik priimami ankstyvojoje vaikystėje. Pagal scenarijų „Sizifas-1“ žmogus siekia tikslų, tačiau, būdamas netoli iki finišo, viską meta ir susidomi kitais dalykais. Metaforiškai kalbant, Sizifas beveik užritina akmenį į kalną, o likus keliems metrams iki viršūnės, jį paleidžia.
Sizifas -2 akmenį užritina ant kalno viršaus, tačiau akimirkai apsidžiaugęs, ima dairytis aplinkui: “Negi čia kalnas? Negi čia viršukalnė? Štai ten, tolėliau, tai tikras kalnas.“ Ir nuritinęs akmenį žemyn, imasi naujos viršukalnės. Taip ir tu, Gedai, nugalėjęs vienose varžybose, tik akimirką jauti pasitenkinimą, o po to vėl nesąmoningai veržiesi į kitas lenktynes. Tavo atveju, Gedai, panašu, kad tu išsirungtyniauji smulkmenose, tad energijos pasiekti tikrai reikšmingus tikslus gali tiesiog nebelikti. Gyvenimo scenarijų taip pat galima pakeisti, dirbant su psichologu.
Pagarba tau, Gedai, kad pats susivokei, jog toks rungtyniavimas su kitais niekur neveda, ir sieki tai pakeisti. Būti geriausiu visose srityse nėra įmanoma. Klausimas, ar reikia (kam reikia?) siekti būti geriausiu net kokioje nors konkrečioje srityje. Beatodairiškai to siekti tikrai nereikia. Kaip perspėjimas gyviesiems skamba vieno žymiausių prancūzų virėjo Bernaro Liuazo gyvenimo tragiška baigtis.
Bernaro Liuazo buvo paties aukščiausio kalno kulinarijoje užkariautojas. Jis tapo pačiu geriausiu iš geriausiųjų. Net 16-kai ekstra klasės restoranų, kurių savininkas buvo Bernaras, buvo suteiktos trys žvaigždutės, išreiškiančios aukščiausią įvertinimą. Tai buvo žymaus virėjo ypatingo atsidavimo darbui rezultatas: Bernaras Liuazo dirbo 365 dienas per metus, o paskutinius 17 savo gyvenimo metų neturėjo atostogų. Tačiau išsilaikyti viršūnėj buvo nelengva. Antrasis pagal reitingą Prancūzijoje kulinarinis vadovas „Gault-Millau“ 2003 metais Bernaro restoraną „La Cote d’Or“
įvertino dviem balais žemiau (nuo 19-kos iki 17-kos iš 20 galimų) nei anksčiau. Šito žymusis virėjas negalėjo išgyventi – būdamas 52 metų amžiaus Bernaras Liuazo nusišovė.
Kaip matome, riba tarp didžiavimosi profesiniais pasiekimais ir manjakinio ambicingumo gali būti išties labai trapi. Noras būti geriausiu iš vienos pusės skatina tobulėti, o iš kitos pusės gali privesti prie priklausomybės nuo reikšmingų žmonių ar juos atstovaujančių leidinių įvertinimo. Ir tai atima tiek daug energijos, kad gali nebelikti jėgų gyvenimui. Pritariu tavo ketinimui pasikeisti ir susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą. Su psichologo pagalba tai pasiekti bus įmanoma kur kas greičiau nei siekiant to savarankiškai. Sėkmės!