Ar pastebėjote, kad gyvenimas dažnai susideda iš laukimo? Vaikystėje laukiame, kol užaugsime, vėliau – kol pabaigsime mokslus, tuomet laukiame savo žmogaus, vaikų, vėliau anūkų... Kasdienybė kupina ateities planavimo. Net jei šiandien nesame patenkinti savo gyvenimu, tikimės ir laukiame, kad ateityje bus geriau. O kiek dėmesio skiriame dabarčiai – laikui, kai iš tiesų gyvename?
Prasmingai išgyventas dabarties momentas, kai suprantame dabarties išgyvenimą ir jį įsisąmoniname, augina mūsų asmenybę, leidžia pajusti vidinę harmoniją. Net jei dabartis nėra maloni, kelianti daug skausmo, pykčio ar kitų neigiamų jausmų – svarbu mokytis joje išbūti, išjausti, įsiklausyti į save, išgyventi. Nekaupti ir nenukišti į gilius pasąmonės klodus, susitikti akis į akį su savimi, tokiu, koks esate, su visais savo jausmais.
Liūdna, tačiau nauji tyrimai parodė, kad žmonės net ir savo poilsiui neberanda laiko. Kasmetinių atostogų neišnaudoja du trečdaliai amerikiečių, poilsio atsisako 22 proc. prancūzų, 24 proc. vokiečių ir net 92 proc. japonų. Lietuvoje atostogas į darbą iškeičia maždaug ketvirtadalis žmonių. Ir ne visada to priežastis yra pinigų stoka ar baimė prarasti darbo vietą.
Lotyniška frazė iš Horacijaus poemos Carpe diem („griebk akimirką“) slepia prasmingą ir gilią mintį. Ji ragina mokytis patirti dabarties laiką, esamąjį momentą, koks jis yra. Tai nereiškia, kad reikia stengtis kiekvieną akimirką užpildyti veiksmais, daug lakstyti, skubėti.
Priešingai – aš galiu tiesiog būti budrus ir mėginti pajusti situaciją, kurioje esu. Suprasti, ką ji man reiškia, ką ji duoda, kokią žinią man ir apie mane ji neša. Sugebėti sustoti ir perskaityti visą informaciją apie save dabartyje, išgyventi laiką autentiškai. Deja, šių dienų žmogus dažniau bėga nuo dabarties, gyvena praeitimi, ateitimi ir nepaliauja žvilgčioti į laikrodį.
Amerikiečių psichologas Carlas S. Hale’as pastebėjo, kad, nors laikas yra objektyvus (rodomas laikrodžio rodyklių), kiekvienas žmogus jį išgyvena ir supranta subjektyviai. Tačiau dažniausiai subjektyvų laiko suvokimą laikome antraeiliu ir nesvarbiu, todėl nesigiliname ir neanalizuojame jo reikšmės mūsų gyvenime, neišgyvename jo autentiškai.
Dėl to, pasak mokslininko, labai daug prarandame. Stebėdami savo subjektyvius laiko išgyvenimus galime geriau pažinti save, išvengti įvairių nuoskaudų, neigiamų jausmų sankaupų ir atrasti daugiau prasmės bei džiaugsmo kasdienybėje.
Kad būtų lengviau atpažinti ir išgyventi šiuos gyvenimo momentus, Carlas S. Hale’as, ilgus metus paaukojęs su laiku susijusiems tyrimams, subjektyvius laiko išgyvenimus suskirstė į 9 dimensijas ir pavadino mitologijos ir literatūros personažų vardais, taip norėdamas parodyti, koks kiekvienas laiko išgyvenimas yra didingas ir svarbus.
