Kodėl taip bijome netobulumo?

Kodėl savimi taip nusiviliame supratę, kad šiandien ir vėl netobula diena?

Kuo skiriasi tobulas nuo netobulo?

Viską stengiamės suskirstyti į dvi kategorijas. Jei vynas skanus, vadiname jį tobulu. Jei draugėms pasakojame apie savo vyrą, tačiau jos raukosi ir sako, kad esate verta geresnio, iš karto su gailesčio gaidele pratariate: „Na, jis netobulas, bet aš jį myliu.“ Po šios frazės pusę nakties prasivartote pataluose mąstydama kaip jį būtų galima patobulinti. Esame susiskirstę į dvi stovyklas – tie, kurie garsiai rėkia apie savo tobulumą visur ir visada ir tie, kurie tyliai kampe graužiasi nagus dėl kiekvieno paslydimo.

Kas mus taip baugina?

Pripažinkime, bijome mes visai ne savęs. Tikrai ne tada, kai liekame vienu du su savimi. Bijome mes to, ką apie mus pasakys aplinka – artimieji, bendradarbiai, draugai, trečios eilės pusseserės, geriausios draugės tetos vyras ar prieš dešimt metų paskutinį kartą matyta senelės sesuo, kuri jus visuomet maišydavo su jūsų seserimi. Mes bijome palikti blogą įspūdį, o kartais bijome nepalikti įspūdžio išvis. Mums nedrąsu įžengti į kambarį ir suprasti, kad esame prasčiausiai arba tiesiog paprasčiausiai apsirengęs asmuo.

Verčiame save domėtis politika, verslu, daržovių kainomis nors savo visa esybe nekenčiame tos biurokratijos, tuščių veidų ir pilkų tipų televizijos ekrane. Mus baugina tai, kad galime būti atstumti, nesuprasti ir blogiausia – išjuokti visiems girdint ir matant.

Paradoksas

Pagal A.Maslow poreikių piramidę socialiniai poreikiai žmogui yra itin svarbūs. Tarp socialinių poreikių randamas ir priėmimas. Kuris mums, žmonėms, labai svarbus ne tik kaip ego patenkinimas, tačiau ir kaip ženklas, kad pavyks lengviau išgyventi pasaulyje. Būryje nuo seno išgyventi daug lengviau nei pavieniui.

Nors mums beveik visada atrodo, kad priėmimas galimas tik atitinkant standartus, iš tiesų, žmogus tikrąjį priėmimo jausmą savo aplinkoje patirs tik tada, kai susigyvens su savimi. Tai nereiškia puoselėti tik fizinį pradą ir viską, kas ne taip gražu kažkur nukišti ir paslėpti. Noriu pasakyti, kad aplinkos priimti galime būti tik tada, kai priimame patys save. Lengva kalbėti, bet sunku padaryti? Ir taip, ir ne.

Būti čia ir dabar

Paprasčiausias kelias vedantis į didesnį savo netobulumų priėmimą yra neleidimas sau teisti ir vertinti. Pagirkite save jei sekėsi puikiai, tačiau nelinčiuokite, jei šiandien buhalterei iš trečio aukšto pasisekė daug geriau nei jums. Nebėkite kažkur į praeitį ar ateitį – mėgaukitės akimirka, kai pabundate ryte, kai valotės dantis, klausotės radijo skubėdami į darbą ar stovite eilėje prie kasos.

Išgyvenkite tik tuomet patiriamus jausmus be priekaištų, kad kažkas tai daro geriau, greičiau, skaniau, įdomiau... Nepamirškite, visuomet bus, kas darys geriau, bet taip pat bus, ir kas darys prasčiau.