Knygos „Stumbling on Happiness“ autorius, Harvardo universiteto (JAV) psichologijos profesorius Danielis Gilbertas paaiškino, kad „Planavimui reikia, kad pažvelgtume į savo ateitį, o nerimas yra viena iš reakcijų, galinčių kilti tą ateitį prognozuojant“, net neįmanoma įsivaizduoti visų galimų gyvenimo variantų.
Investicijos į dabartinį sudėtingą gyvenimą, balansavimas tarp darbo ir šeimos poreikių daugeliui tampa svarbesniais už ateities planavimą. Be to, planavimo atsisakoma dar ir dėl to, kad numatoma daugiau problemų nei galimybių. Svarbiausias kai kam kylantis klausimas – kas baigsis pirmiau: jų pinigai ar jų gyvenimas. Dar baimę kelia galimybė, kad ateityje teks kažkuo rūpintis.
Nepaisant ryšio tarp nerimo ir planavimo, D. Gilbertas išsiaiškino, kad apie „12 procentų visų mūsų kasdieninių minčių yra apie ateitį... visi esame laikini rytojaus gyventojai“. Jis taip pat pabrėžė, kad ateitį prognozuojame prastai. Artėjant pensijai dauguma žmonių svarsto, kaip praleisti likusius gyvenimo metus. Jie bijo ateities, bet nuolat galvoja tik apie ją.
Kita vertus, daugelis mėgaujasi galvojimu apie ateitį. Juk išėjus į pensiją gyvenimas nesibaigia, o atveria naujas galimybes ir tai galima vertinti kaip laiką iš naujo atrasti save bei išmokti naujų dalykų, kuriems vis nerasdavote laiko. Daugiau skaityti mėgstamas knygas, mokytis gaminti maistą, išmokti naujos kalbos, pakeliauti, o gal šokti tango?
Apibendrinant, daugelis žmonių sugeba planuoti ir netgi mėgaujasi šiuo procesu. Tačiau jei planavimas neteikia malonumo ar nesiseka, taip gali būti dėl šių priežasčių:
• Visa energija nukreipiama ne į ateitį, o į dabartį;
• Ignoruojamas faktas, kad išėjimas į pensiją yra labai svarbus pokyčių rinkinys;
• Nesugebama imtis ateities prognozavimo, nes nesitikima bent kiek prognozės tikslumo.
O kaip planuoti sekasi jums?
