„Aš tarsi skaitau savo gyvenimo subtitrus, - prisipažįsta 37 metų Aleksandra. - Garsiai komentuoju viską, ką ketinu daryti: „šiandien šilta, tai pasipuošiu mėlynu sijonu“, „nusiimsiu nuo kortelės porą šimtų, turėtų pakakti“. Tai išgirdęs mano vyras nekreipia dėmesio – jis įpratęs. Kai šalia būna svetimų, jie pradeda į mane skersakiuoti, todėl pasijaučiu kvailai“.
Tai padeda susitelkti
Garsiai aptardami savo veiksmus visiškai nesiekiame bendravimo – tai kodėl tokiu atveju negalime patylėti?
„Poreikis komentuoti atsiranda tuomet, kai mūsų laukianti užduotis reikalauja susikaupimo, - įsitikinęs somatinės psichologijos specialistas, psichoterapeutas Andrejus Kornejevas. - Kiekvieno mūsų gyvenime buvo laikotarpis, kai garsiai apibūdindavome viską, ką darome ar ruošiamės daryti. Tai nutinka apie trečiuosius gyvenimo metus. Toks niekam neadresuotas kalbėjimas yra natūralus raidos etapas. Tai padeda vaikui susiorientuoti materialiame pasaulyje ir pereiti nuo spontaniškų reakcijų prie sąmoningų veiksmų, padeda tuos veiksmus valdyti“.
Vėliau toks išorinis kalbėjimas pamažu pereina į vidinį ir mes nustojame tai fiksuoti. Vis dėlto, kartais šis įprotis vėl atsinaujina. Tai dažniausiai nutinka tuomet, kai ruošiamės daryti ką nors sudėtingo ar nepatirto – pavyzdžiui, surenkame naują elektroninę schemą ar ruošiame patiekalą pagal naują receptą.
Šiuo atveju kalbėjimo su savimi funkcija išlieka tokia pati – tai padeda mums sutelkti dėmesį, planuoti ir veikti.
Taip išreiškiamos emocijos
Adresato neturintys posakiai gali būti stiprių jausmų – pasipiktinimo, susižavėjimo – pasireiškimas. Studento replika prieš egzaminą „kad tik pavyktų“, buhalterio ruošiant ketvirčio ataskaitą ištarta „ir ką su tuo dabar daryti?“ ar pavėlavusio keleivio į nuvažiuojantį traukinį žiūrint ištarta „kad jį kur!“ - visos šios frazės turi savo priežastis.
Tokiais atvejais šios frazės atlieka emocinio išsikrovimo funkciją ir dažnai yra lydimos energingų gestų. Stipri emocija – tai energijos pliūpsnis, reikalaujantis kažkokio pasireiškimo išorėje, kad galėtume atsikratyti įtampos pertekliaus.
Vidinis dialogas
Kartais mes tarsi žiūrime į save iš šalies – vertiname, keikiame, mokome. „Jeigu tai vienodi posakiai, išreiškiantys vienus ir tuos pačius vertinimus bei mažai priklausantys nuo aplinkybių, tai yra emocinės traumos pasekmė. Tokias traumas dažniausiai patiriame vaikystėje“, - tvirtina psichoterapeutas A. Kornejevas. - neišspręstas konfliktas virsta vidiniu – viena mūsų pusė konfliktuoja su kita“.
Stiprus praeityje jaustas jausmas nerado išeities (pavyzdžiui, mes negalėjome išreikšti pykčio, kurį jautėme savo tėvams), todėl jis liko užrakintas mūsų viduje. Todėl mes vėl ir vėl jį išgyvename bei kartojame tam jausmui išreikšti skirtas frazes.
Būtina atskirti savas mintis nuo svetimų
Kas su mumis kalbasi tokių monologų metu? Ar mes iš tikrųjų išsakome savo mintis bei pasvarstymus, o gal tik pakartojame tai, ką mums kažkada sakė mūsų tėvai, giminaičiai ar artimi draugai?
„Pasistenkite prisiminti, kas tai buvo. Įsivaizduokite, kad šis žmogus dabar priešais jus, - siūlo A. Kornejevas. Išklausykite jo žodžius. Raskite atsakymą, kurį galite pateikti dabar, būdamas suaugusiu žmogumi, remdamasis savo patirtimi ir sukauptomis žiniomis. Vaikystėje galėjome būti pasimetę ir išsigandę.
Nežinojome, ką atsakyti arba tiesiog bijojome. Šiandien jau turime ką atsakyti ir jums tikrai pavyks apsiginti“.
Toks psichologinis pratimas padėtų visiems laikams ištrinti kažkokius praeities išgyvenimus.
Stenkitės kalbėti tyliau
Jeigu savų veiksmų komentavimas jums padeda, nebūtina stengtis to atsikratyti. Jeigu tai darant trukdo nepritariantys aplinkinių žvilgsniai ar pastabos, nes jie visiškai nenori nieko žinoti apie jūsų planus ir ketinimus, stenkitės kalbėti tyliau, pašnibždomis. Čia kaip tik tas atvejis, kai kuo neaiškiau, tuo geriau. Tuomet aplinkiniams nekils mintis, kad kreipiatės į juos, tad keblių situacijų pasitaikys mažiau.
„Taip pamažu galima pereiti prie begarsio kalbėjimo, tereikia treniruotis“, - pataria A. Kornejevas.
Atidžiau apsidairykite ir pastebėsite, kad yra ir daugiau žmonių, judinančių lūpas prie parduotuvės lentynos su dešimčia skirtingų rūšių košių. Ir tai niekam nemaišo.
Pasiruoškite iš anksto
Planuodami eiti į parduotuvę, susidarykite produktų sąrašą. Ruošdamiesi kelionei, pasiskaičiuokite laiką, kad netektų vėluoti ir nereikėtų skubėti. Planavimas ir kruopštus pasiruošimas padės išvengti būtinybės galvoti veiksmo eigoje ir garsiai jaudintis.
Suprantama, būna nenumatytų situacijų, kurios nuo mūsų nepriklauso ir kurių neįmanoma suplanuoti. Vis dėlto, jos pasitaiko ne taip ir dažnai.
