Visažiniame google įvedus „vardų maišymas“, išmeta visai nejuokingų teiginių. Pavyzdžiui, „kai senyvo amžiaus žmonės maišo anūkų ar vaikų vardus, tai gali būti pirmieji Alzheimerio ligos požymiai.“
Dar nepriklausau senyvo amžiaus kategorijai ir suprantu, kad kvaila būtų šios ligos požymius taikyti sau, bet elgiuosi tikrai kaip amžinatilsį močiutė. „Algeli, Praneli, Janyte, Aldonėle, Stasele, Vincuk...“ – tokia vardų tirada ji kreipdavosi į bet kurį iš savo vaikų ar anūkų. Tikrai, nė per klaidą nėra pašaukusi vienu ir dar teisingu vardu. Bet močiutė išaugino penkis vaikus ir turėjo šešiolika anūkų, o aš turiu viso labo du berniukus. Jie nėra dvyniai, o vardai Povilas ir Ramojus geriausiu atveju turi tik kelias tas pačias raides... Nors puikiai žinau, kuris yra kuris, bet iš karto pašaukti juos tikru vardu tampa iššūkiu. Mano vaikai seniai prie to pripratę ir jie visada gerai žino, į kurį kreipiuosi. Bet vis tiek sau atrodau keistokai. Guodžia tik tai, kad, panašu, tokių kaip aš – nemažai.
Neseniai viešėdama pas draugę išgirdau kaip ji šaukia dukrą, tai net lengviau ant širdies pasidarė: „Dainiau! Vykintai! Daumantai! Gertrūda, ko po galais neatsiliepi, kai šaukiu?!“
Kita bičiulė irgi, žiūriu, neatsilieka: „Mantai, Titai, Nojau!! Tfu, kas tu bebūtum, vis tiek turėsi sutvarkyti kambarį!“.
Ką ten suaugę su savo iškvaršintomis galvomis, jei jau mano jaunėlis dažnai brolį mama ar tėčiu šaukia, o ir vyresnėlis tėvą ne kartą mama pavadina. Ir ko nevadinti, jei aš jį dažnai ne tik brolio, bet ir vyro vardu kviečiu. Vyras neseniai prisipažino, jog kartais sesę pašaukia mano vardu.
Būna ir blogiau
Pasirodo, čia dar ne blogiausias variantas. Neseniai populiariame mamų forume paskaičiau, kad mamos savo pumpurėlius ne tik brolių ar sesių, bet ir mylimų augintinių vardais dažnai pavadina... O bandymai mylimus vyrus kviesti buvusiųjų vardais ne vieną ir prie rimtų šeimyninių konfliktų privedė.
Niekaip negaliu nepaminėti tolimų mūsų giminaičių istorijos. Pokariu jų šeima nusprendė įsivaikinti žuvusių artimųjų dukrą, nors pačių šeimoje jau augo trys mergaitės. Įdukrai buvo vos keli mėnesiai, motina sirgo, tad atsakingą darbą nuvežti mergaitę užregistruoti ir suteikti Bernadetos vardą buvo patikėta tėveliui. Šis, kol nuvažiavo iki miestelio, nelabai įprastą kaimiečiui vardą pamiršo, tad registratorės paklaustas, kokį vardą nori duoti mergaitei, pasimetė ir ištarė: „Leokadijos“. Sakysite, didelio čia daikto, kad ne tuo vardu užregistravo. Istorijos absurdiškumas yra tas, kad Leokadija buvo vienos jo dukters vardas. Taip šeimoje užaugo dvi sesės tais pačiais vardais...
