aA
Vos 42,8 milisekundės trunkančio žodžio „mirtis“ blykstelėjimo kompiuterio ekrane pakanka, kad pradėtume elgtis kitaip. Ir ne visada geriau, rašo bbc.com.
© Shutterstock

Jūs patys ir visi, kuriuos pažįstate, vieną dieną mirs. Pasak kai kurių psichologų, ši nepatogi tiesa nuolat tūno mūsų protuose ir, galų gale, turi įtakos viskam, ką mes darome, pradedant sprendimu lankyti bažnyčią, valgyti daržoves ir vaikščioti į sporto klubą, baigiant motyvacija susilaukti vaikų, rašyti knygas ir kurti kompanijas.

Sveikų žmonių atveju mirtis dažniausiai slypi proto užkaboryje ir veikia pasąmoniniu lygmeniu. „Didžiąją dalį laiko mes paprastai gyvename be jokios nuojautos, negalvodami apie mirtingumą, – sako pediatras Chrisas Feudtneris iš Pensilvanijos vaikų ligoninės, taip pat dėstantis etiką Pensilvanijos universitete. – Mes susidorojame su tuo, sutelkdami dėmesį į dalykus, kurie yra tiesiogiai prieš mus.“

Tačiau kas nutiktų, jeigu neliktų neaiškumo, susijusio su mūsų mirtimi? Kas būtų, jeigu mums visiems būtų tiksliai pasakyta mūsų mirties data ir aplinkybės? Nors tai yra, žinoma, neįmanoma, kruopštus šio hipotetinio scenarijaus nagrinėjimas gali paaiškinti mūsų, kaip asmenų ir visuomenės, motyvus, ir leisti suprasti, kaip geriausia praleisti savo ribotą laiką šioje Žemėje.

Pirma, pasiaiškinkime, kaip mirtis formuoja mūsų elgesį realiame pasaulyje. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje psichologai ėmė domėtis, kaip mes susidorojame su potencialiai užvaldančiu nerimu ir baime, kurie ateina suvokus, kad esame ne daugiau nei, psichologijos profesoriaus Sheldono Solomono iš Niujorko Skidmoro koledžo žodžiais, „kvėpuojantys, besituštinantys, savimonę turintys mėsos gabalai, kurie gali mirti bet kurią minutę“?

Siaubo valdymo teorija (šį terminą Sh. Solomonas ir jo kolegos sukūrė savo išvadoms apibendrinti) teigia, kad žmonės priima kultūriniu požiūriu sukonstruotus įsitikinimus – pavyzdžiui, kad pasaulis turi prasmę, o mūsų gyvenimai turi vertę – kad atremtų tai, kas priešingu atveju būtų paralyžiuojantis egzistencinis siaubas.

Daugiau nei tūkstantis eksperimentų mokslininkams parodė, kad vos priminus mums tai, jog mirsime, mes dar stipriau įsikimbame į savo pagrindinius kultūrinius įsitikinimus ir stengiamės sustiprinti savo vertės pajautimą. Taip pat pradedame labiau ginti savo įsitikinimus ir priešiškiau reaguoti į bet ką, kas kelia jiems grėsmę.

Laidotuvės
Laidotuvės
© Shutterstock

Net labai subtili užuomina apie mirtingumą – 42,8 milisekundės trunkantis žodžio „mirtis“ blykstelėjimas kompiuterio ekrane ar pokalbis, vykstantis matant laidojimo namus – yra pakankama priežastis elgesio pokyčiams sukelti.

Kaip atrodo kai kurie iš šių pokyčių? Kai primenama apie mirtį, pradedame elgtis palankiau su tais, kurie panašūs į mus savo išvaizda, politiniais ar religiniais įsitikinimais, geografine kilme. Ir imame labiau niekinti tuos, kurie šių panašumų su mumis neturi. Išreiškiame gilesnį įsipareigojimą savo romantiniams partneriams, kurie patvirtina mūsų pasaulėžiūrą. Taip pat esame labiau linkę balsuoti už griežtus ir charizmatiškus lyderius, keliančius baimę pašaliečiams.

Taip pat tampame labiau nihilistai, daugiau geriame, rūkome, valgome ir perkame, taip pat mažiau rūpinamės aplinka.

Jeigu staiga visi sužinotų savo mirties datą ir aplinkybes, visuomenė galėtų – ir, tikėtina, taptų – labiau rasistine, ksenofobiška, kurstančia karą, žiauresne, labiau linkusia į savęs žalojimą ir aplinkos destrukciją, nei dabar yra.

Vis dėto, tai nėra iš anksto nulemta. Tyrėjai, kaip Sh. Solomonas, galiausiai tikisi, kad žinodami apie didžiulį neigiamą poveikį, kurį sukelia mirties nerimas, mes galime jį neutralizuoti. Tiesą sakant, mokslininkai jau surinko keletą pavyzdžių, kaip žmonės pasipriešina šioms bendroms tendencijoms. Pavyzdžiui, budistų vienuoliai Pietų Korėjoje į mirties priminimą taip visai nereaguoja.

Mokslininkai, nagrinėdami mąstymo stilių, pavadintą „mirties refleksija“, taip pat nustatė, kad prašydami žmonių galvoti apie mirtį ne abstrakčiai, o konkrečiai apie tai, kaip jie mirs ir kaip jų mirtis paveiks jų šeimas, sulaukė labai skirtingų reakcijų.

Tokiu atveju žmonės tampa labiau altruistiški: pavyzdžiui, nori aukoti kraują, nepriklausomai nuo to, ar tam visuomenėje yra didelis poreikis. Taip pat jie labiau reflektuoja į neigiamų ir teigiamų įvykių jų gyvenime vaidmenį.

Atsižvelgiant į šias išvadas, savo mirties datos žinojimas gali paskatinti mus labiau orientuotis į gyvenimo tikslus ir socialinius ryšius, o ne automatiškai izoliuotis nuo pasaulio.

Tai ypač būtų paveiku, „jeigu palaikytume strategijas, kurios padeda mums priimti mirtį kaip gyvenimo dalį, ir integruoti šias žinias į savo kasdienius pasirinkimus bei elgesį“, teigia psichologijos profesorė Eva Jonas iš Zalcburgo universiteto.

„To žinojimas galėtų padėti suvokti gyvenimo vertę ir paskatinti suvokimą, kad „visi mes esame toje pačioje valtyje“, kas paskatintų toleranciją, užuojautą ir sumažintų gynybines reakcijas,“ – įsitikinusi E. Jonas.

Liguistos asmenybės

Nepriklausomai nuo to, visuomenė reaguos bjauriau ar gražiau, tai, kaip į žinią apie mirtį reaguosime asmeniniame lygmenyje, labai priklausys nuo asmenybės tipo ir mirties pobūdžio.

„Kuo labiau esame linkę į neurotiškumą ir nerimą, tuo labiau susirūpiname mirtimi ir negalime susitelkti į reikšmingus gyvenimo pokyčius, – įspėja psichologijos dėstytoja Laura Blackie iš Notingamo universiteto. – Kita vertus, jeigu jums bus pasakyta, kad mirsite ramiai miegodami, sulaukę devyniasdešimties, nebūsite taip stipriai motyvuoti taip pat, nes ir taip viskas gerai, tebūnie“.

Kas būtų, jeigu žinotume, kada ir kaip mirsime
© DELFI / Karolina Pansevič

Nepaisant to, gyvenimas baigiasi 13 ar 113 metų, tyrimai su mirtinai sergančiais žmonėmis atskleidė tipiškas reakcijas į mirtį.

Pasak Ch. Feudtnerio, paliatyviosios terapijos pacientai dažnai pereina dvi mąstymo fazes. Pirma, jie abejoja pačia savo diagnozės prielaida, klausdami, ar mirtis tikrai yra neišvengiama, o gal dar galima su ja kovoti. Vėliau jie svarsto, kaip maksimaliai išnaudoti laiką, kuris jiems dar liko. Dauguma patenka į vieną iš dviejų kategorijų. Jie arba nusprendžia panaudoti visą savo energiją ir sutelkti dėmesį į viską, ką jie gali padaryti, kovodami su liga, arba nusprendžia apmąstyti savo gyvenimą ir praleisti kaip įmanoma daugiau laiko su savo artimaisiais, darydami dalykus, kurie suteikia jiems laimės.

Tie patys procesai greičiausiai pasireikštų ir pagal hipotetinį mirties scenarijų.

„Net jeigu žinai, kad tau liko dar 60 metų, galiausiai šis laikas bus matuojamas vos pora metų, mėnesių ar dienų, – aiškina Ch. Feudtneris. – Kai šis laikrodžio rodyklė ims artėti pabaigos link, manau, žmonės susiskirstys į šias dvi kategorijas.“

Tie, kurie nuspręs pasipriešinti artėjančiai mirčiai, gali imti desperatiškai jos vengti, ypač baigiantis skirtam laikui. Tie, kurie žino, kad jiems lemta nuskęsti, gali nepaliaujamai mokytis plaukti, kad padidintų tikimybę išgyventi, o žinantieji, kad mirs eismo įvykyje, gali pradėti bet kokia kaina vengti transporto priemonių. Kiti gi gali rinktis priešingą kelią – bandydami apgauti jiems numatytą mirtį, mėgins užbaigti savo gyvenimą savo pasirinktu būdu. Tai leistų jiems tam tikru būdu kontroliuoti procesą.

Tie, kurie priimtų savo mirties nuosprendį, taip pat gali reaguoti įvairiais būdais. Kai kurie stengtųsi kaip įmanoma labiau išnaudoti jiems likusį laiką ir padidinti savo kūrybinius, mokslinius, socialinius ir verslo pasiekimus.

Iš tikrųjų, traumas išgyvenusių žmonių pavyzdžiai rodo, kad suvokimas, jog mums liko ribotas laikas, gali motyvuoti tobulinti save. Nors surinkti tokių žmonių duomenis sudėtinga, daugelis tvirtina, kad tai paskatino juos gilesniems ir pozityviems pokyčiams.

„Jie tvirtina, kad tapo stipresni, labiau dvasingi, atpažįsta daugiau teigiamų galimybių ir labiau vertina gyvenimą, – teigia L. Blackie. – Jie suvokia, kad „Oho, gyvenimas trumpas. Vieną dieną mirsiu, todėl turiu maksimaliai juo pasinaudoti“.“

Vis dėlto, ne visi taptų geriausia savo versija. Daugelis turbūt nuspręstų pasitraukti iš gyvenimo ir neprisidėti reikšmingai prie visuomenės. Ne būtinai todėl, kad jie tingūs, bet dėl juos užvaldžiusio beprasmiškumo jausmo. Kaip paklausė laidotuvių biuro savininkė ir rašytoja Caitlin Doughty: „Ar rašytumėte šį straipsnį, jeigu žinotumėte, kad po poros mėnesių mirsite?“ Atsakymas: greičiausia ne.

Beprasmiškumo jausmas taip pat gali paskatinti daugelį žmonių atsisakyti sveiko gyvenimo būdo. Jeigu mirtis iš anksto numatyta tam tikru metu, kad ir ką bedarytumėte, kam stengtis?

„Labai didelė mūsų kultūros dalis suformuota siekiant atitolinti mirtį, taip pat kaip ir laikomasi įstatymų bei tvarkos, kad apsisaugotume nuo mirties“, – toliau aiškina C. Doughty.

Tačiau labiausia tikėtina, kad dauguma žmonių blaškytųsi tarp perdėtos motyvacijos ir nihilizmo, vieną savaitę sėdėdami namie priešais ekraną su milžiniška traškučių pakuote, o kitą – skubėdami savanoriauti į labdaros ligoninę. Tačiau nepaisant to, kurioje šio spektro vietoje būtume, net ir labiausiai nušvitę tarp mūsų – ypač artėjant mirties datai – kartais taptų „tirtančiais griuvėsiais“.

„Pokyčiai kelia stresą, – sutinka Ch. Feudtneris. – Čia mes kalbame apie didžiausią pokytį, kuris nutinka žmogui: perėjimą nuo gyvybės prie mirties.“

Sutrikdytų religinius įsitikinimus

Praktiškai visai nesvarbu, kur pasaulyje gyvename, mūsų kasdienis gyvenimas iš esmės pasikeistų žinant, kada ir kaip mirsime. Daugelis žmonių galimai rinktųsi terapiją, kas sukurtų specializuotus su mirtimi susijusius pogrupius. Galėtų atsirasti nauji socialiniai ritualai ir praktikos, o mirties data galbūt net būtų švenčiama kaip gimtadienis, tik skaičiuojama ne didėjančia, o mažėjančia tvarka.

Iš esmės būtų sukrėstos dabar egzistuojančios religijos. Galėtų atsirasti kultai. „Tai visiškai sutrikdytų religinius įsitikinimus“, – neabejoja Ch. Doughty.

Beveik be jokios abejonės tai atsilieptų ir santykiams. Rasti žmogų, kurio mirties data būtų panaši į tavo paties, taptų privalomu reikalavimu daugeliui asmenų, o pažinčių programėlės, filtruojančios tokius duomenis tavo paties kohortoje, tik palengvintų šią užduotį.

„Vienas tų dalykų, kurie verčia žmones bijoti mirties – dažnai net labiau nei savo paties mirties – artimųjų netektis, – tikina Ch. Doughty. – Kodėl turėčiau norėti likti su žmogumi, kuris mirs keturiasdešimties, jeigu aš mirsiu 89 metų?“

Panašiai būtų ir tuo atveju, jeigu būtų galima nustatyti mirties datą iš biologinio mėginio – kai kurie tėvai galėtų nuspręsti atsikratyti vaisių vien norėdami išvengti vaiko netekties skausmo. Kiti, žinodami, kad jie patys nenugyvens iki tam tikro amžiaus, gali apsispręsti apskritai nesusilaukti vaikų, arba, priešingai, susilaukti jų kaip įmanoma greičiau.

Taip pat tektų susidurti su naujomis normomis ir įstatymais. Pasak Rose Eveleth, tinklalaidės „Flash Forward“ (viename jos epizode buvo nagrinėjamas panašus hipotetinis mirties datos scenarijus) kūrėjos ir prodiuserės, įstatymų leidyba galėtų būti orientuota į mirties datos privatumą, siekiant išvengti darbuotojo diskriminacijos. Kita vertus, vieši asmenys galėtų būti verčiami prieš kandidatuodami į pareigas atskleisti savo mirties datą (arba sukeltų furorą, atsisakę tai padaryti).

„Jeigu kandidatas į prezidentus mirs praėjus trims dienoms nuo inauguracijos, tai svarbus faktas“, – pažymi R. Eveleth.

Ir net jeigu to nebūtų teisiškai reikalaujama, kai kurie asmenys galėtų norėti išsitatuiruoti savo mirties datą ant rankos tam atvejui, kad nelaimingo atsitikimo metu greitosios pagalbos specialistai žinotų, ar verta bandyti juos atgaivinti.

Taip pat būtų stipriai paveikta ir laidojimo industrija. „Laidojimo namai nebegalėtų plėšikauti iš žmonių tuo metu, kai jie panirę į sielvartą, siekdami išvilioti kaip įmanoma daugiau pinigų iš jų, – įsitikinusi R. Eveleth. – Tai suteiktų daugiau galios vartotojams ir tai būtų gerai.“

Atėjus mirties dienai, dalis žmonių galimai keltų specialiai tam skirtus vakarėlius, kaip tai jau daro tie, kurie pasirenka eutanaziją. Kiti gi, ypač tie, kurie mirtų tragiškai, jaustųsi etiškai ir emociškai priversti izoliuotis. Treti, pasak R. Eveleth, gali nuspręsti panaudoti savo mirtį aukštesniems artistiniams ar asmeniniams tikslams ir sudalyvauti spektaklyje, kuriame žmogus iš tikrųjų miršta, ar surengti mirties šou dėl tikslo, kuriuo iš tikrųjų tiki.

Taigi, akivaizdu, kad jeigu sužinotume savo mirties laiką ir priežastį, tai iš esmės pakeistų mūsų gyvenimus.

„Žmonių civilizacija iš tikrųjų formavosi aplink mirtį ir mirties idėją, – tikina Ch. Doughty. – Manau, kad tai visiškai pakirstų mūsų gyvenimo sistemą.“

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Gyvai / Tiesiogiai: finalinių Tėvynės sąjungos kandidatų į prezidentus debatų transliacija (232)

Pirmadienį nuo 18:30 tiesiogiai per DELFI TV kviečiame stebėti Tėvynės sąjungos-Lietuvos...

Gyvai / LKL mūšis: „Žalgiris" – „Dzūkija“ tiesioginė rungtynių transliacija (15)

Pirmadienį vakare „Betsafe-LKL“ pirmenybėse Kauno „Žalgiris“ (5/1) namuose priima Alytaus...

Seime svarstomas naujas mokestis: nori apmokestinti spausdintuvus (86)

Seime liko paskutiniai žingsniai dėl naujo mokesčio priėmimo, kuris, veikiausia, išaugintų...

Gyvai / Finaliniai TS-LKD kandidatų debatai. Deklaravo, dėl ko niekada nesutartų su valdančiaisiais nuolat pildoma (42)

Pirmadienį Kaune vyksta finaliniai Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų ( TS-LKD...

Atimtų vaikų mama: neįsivaizduoju, kaip reikės atitaisyti vaikams padarytą žalą (620)

„Aš jau kalbu ramiai – visos ašaros praverktos“, - sako kaunietė Eglė. Rugsėjo pabaigoje...

Europos žaizda, kurioje šlovinamas komunizmas: viskas atrodo taip, kaip pas mus buvo „prie ruso“ (239)

Pirmojoje pasakojimo dalyje rašiau apie Moldovos teritorijoje esančią Padniestrę – regioną,...

„Renault“ prieš „Volkswagen“: kas gamina geresnius sportiškus hečbekus? (2)

„Pilkas dyzelis“ – skambi frazė, apibūdinanti daugelio vairuojamus automobilius. Tai paprasta,...

Metė darbą valstybės tarnyboje ir tapo dešiniąja garsaus šefo ranka: jos desertus liaupsina visas Vilnius (4)

Sostinėje jau geras pusmetis tarp gurmanų iš lūpų į lūpas sklando saldi legenda apie...

Turkų policija Stambule rado paliktą Saudo Arabijos konsulato automobilį (3)

Turkijos policija pirmadienį vienoje požeminėje automobilių aikštelėje Stambule rado paliktą...

Kanada pritrūko kanapių jau pirmą prekybos dieną (51)

Jau pirmąją dieną, kai Kanadoje buvo legalizuotas marihuanos vartojimas rekreaciniais tikslais,...