Jie trunka apie tris dienas, šiandien kaip tik trečia diena ir aš jau po truputį atsigaunu. Jų metu aš jaučiuosi išsekus, nelaiminga, labai daug verkiu, pradedu ieškoti pagalbos, straipsnių ir pan., bet niekas nesikeičia ir po poros mėnesių jie vėl atsiranda.
Užaugau su mama (ji mano svarbiausias žmogus gyvenime, bet dabar aš noriu tai pakeisti) ir su dviem jaunesnėm sesėm (mes su sesėm nuo skirtingo tėčio, mama su abiem išsiskyrė, nes jie gėrė, mus augino viena). Visą laiką mamai patiko pabrėžti mano trūkumus, iš manęs visuomet buvo kažko reikalaujama ji sako, kad “aš jos dešinioji ranka” (bet dėl to, kad jai lengva mane valdyti, aš visada jai paklūstu).
Kai man būdavo liūdna ar skaudu, niekada nesulaukdavau emocinio palaikymo. Nors iš savo pusės visada stengiausi įtikti, būti verta meilės ir palaikymo. Aš nepakankamai pasitikiu savimi, nors iš šono gal atrodo kitaip. Visur ieškau savo kaltės, visiems noriu įtikti, noriu būti gera, bet man tai nesigauna. Ir periodiškai pas mane dėl to pasikartoja nerviniai priepuoliai.
Tuo metu man atrodo, kad aš dėl kažko kalta, klausiu vaikino kas negerai, nors iš jo pusės yra viskas gerai, bet aš jį savo įtarimu išerzinu ir tada jis iš tikrųjų ant manęs supyksta, aš tada dar labiau pasijaučiu kalta ir likus nieko nesupratus verkiu dvi dienas, nes jaučiuosi dar blogesnė. Dėl to dabar aš nepatikli, perdėtai jautri, kartais rodau, kad aš baikšti nors iš tikrųjų taip nesijaučiu.
Aš suprantu, kad negalima tikėtis kad vaikinas užpildys dėmesio trūkumą, kurio neturėjau vaikystėje. Bet ar gali būti, kad aš pasąmonėje to tikiuosi ir kai pamatau, kad vaikinas užsiima kitais reikalais, kad aš jam nebe tokia svarbi kaip draugystės pradžioje (mes draugaujam jau antrus metus) jaučiu nusivylimą ir kaip įmanydama stengiuosi išvengti to kaip jaučiausi augdama su mama (bijau būti nemylima) ir dėl to kyla tas panikos jausmas.
Aš nežinau kaip iš šio užburto rato pabėgti, nes aš tomis dienomis esu tarsi suparalyžiuota, sunku susikaupti ir mokytis, kankina įkyrios mintys, kad aš būsiu nuskriausta, nesuprasta, po to būnu savimi nepatenkinta, tarsi susipurvinusi.
Suprantu, kad toks per didelis jautrumas ir nesuvokimas savo jausmų, nuotaikų kaita jau dabar trukdo man kurti ilgalaikius santykius ir jei neišmoksiu savęs kontroliuoti su bet kokiu vaikinu man bus sunku (tuo labiau manimi lengva manipuliuoti, aš pasiduodu emociniam spaudimui, iš karto ieškau savyje problemų), o aš nuoširdžiai noriu gražios šeimos (dėl to, kad pati tokios neturėjau).
Dėl to noriu Jūsų paklausti, ar gali kas nors sugrąžinti tikėjimą, užtikrintumo, pilnavertiškumo jausmą, tikėjimą, kad mano jausmai yra svarbūs, tiesiog niekas niekada jų nepuoselėjo, visą laiką buvau paliekama su savo skausmu viena, kad ir vaikišku, mamai jis niekada neatrodė reikšmingas.
Ačiū už skirtą laiką, labai lauksiu atsakymo,
Laimė