Pateikiame knygos ištrauką.
KETURIOLIKTAS Skyrius
Saugoti savivertę nuo kenksmingų įtakų, reklamos ir socialinio spaudimo
Visuomenė sukurta abipusės naudos pagrindu,
bet kai ji tampa našta, kas gi kliudo jos atsisakyti?
Montesquieu,
Persų laiškai
Visuomenės įtaka yra neišvengiama... O savivertė ir jos sutrikimai labai priklauso nuo įtakų poveikio. Suprantama, socialinės normos ne visai absurdiškos: jei dauguma žmonių jaučiasi labiau gerbtini būdami turtingi negu skurdžiai, aukšti negu žemi, gražūs negu atgrasūs, vadinasi, šie požymiai mūsų visuomenėje trokštami ir teikia aiškų pranašumą.
Žinoma, čia kalbam apie tam tikrą nelygybę, o visuomenės vaidmuo yra kaip galima geriau ją pažaboti: bet kurioje žmonių visuomenėje, vertoje šio vardo, turi būti vieta kiekvienam, nesvarbu, ar jo savybės geidžiamos, ar ne. Per visą žmonijos istoriją kiekviena visuomenė stengėsi šlovinti žmogaus savybes, pavyzdžiui, protą, gerumą, kitas dorybes, mažiau priklausančias nuo genetikos ar paveldimumo negu grožis, jėga, turtai ar valdžia.
Bet mes gyvenam keistoje epochoje ir, regis, pamažu tolstam nuo anų būdų įgyti savigarbą, grįžtam prie pirmykščių ir lygiavos pagrindų: atrodo, vis sunkiau gerbti save, jei nesi jaunas, turtingas ir gražus. Šią nelygybę dar pastiprina kitos, ne vien natūralios jėgos. Pavyzdžiui, reklama ir rinkodara.
Spaudimas dėl kūno įvaizdžio
Grožio buvo siekiama visais laikais, nes grožis teikia socialinį pranašumą.1 Dar romėnas Ciceronas priminė: „Išmintingo žmogaus tikslas ir svarbiausia pareiga yra atsispirti išvaizdos poveikiui.“2 Tačiau šiandien tas spaudimas jau priartėjo prie kraštutinumo, išvaizdos diktatūra – būti jaunam, gražiam, lieknam – kaip niekad kenksminga.
Galima rasti daugybę paaiškinimų, bet paprasčiausias turbūt šis: technologijų spartėjimas. Jau kelis amžius mes pavaldūs visur esantiems vaizdams, dar nė viena praeities kultūra nebuvo taip jų prisotinta. Esam veikiami dvejopo spaudimo: viena vertus, visuotinai paplito veidrodžiai, fotografija, vaizdo įrašai (mūsų pačių atvaizdai), antra vertus, kine, televizijoje ir žurnaluose knibžda gausybė tobulo kūno atvaizdų.
Dėl tokių tendencijų ir dėl mūsų kūno – paprastai netobulo – savivoka pajautrėja, daugėja progų lyginti save su tobulais socialiniais modeliais (įvairių sričių žvaigždėmis), todėl vis auga nepasitenkinimas savo išvaizda.
Daug rodiklių šį nerimą pagrindžia: turime tyrimų, liudijančių, kad žmogui suvokus, koks jis yra (pavyzdžiui, kai žmogus filmuojamas ir mato savo atvaizdą), didėja ir polinkis lygintis su standartais (beje, ne tik kūno3). Žinoma, palyginimo rezultatai priklauso nuo savivertės: jeigu ji trapi, jie blogi...
Yra eksperimentais grįstų įrodymų, kokia linkme krypsta mūsų visuomenė: Europoje ir Jungtinėse Valstijose pastebėta, kad ir vyrai ėmė jausti tą patį nerimą dėl kūno, įvaizdžio, kaip ir moterys, tik keliais dešimtmečiais vėliau.
O ir daugeliui kultūristų pasireiškė psichikos sutrikimų, atitinkančių moterų anoreksiją: panašiai kaip anoreksikės, laikančios save nutukusiomis, jie įsitikinę, kad jų raumenys per mažai išsivystę.
Manytina, kad galimos priežastys yra tokios: pastaraisiais metais vis daugėja vyrams ir moterims skirtų reklamų, kuriose puikuojasi raumeningi jaunų adonių kūnai. Dar manytina, kad turi reikšmės ir įspūdingai išvystytas karinių žaislų, tokių kaip GI Joe, Jungle Jim ir kitų Action Men, raumenynas, jie berniukams tokie svarbūs kaip mergaitėms lėlė Barbė ir pamažu kaip normą įtvirtina nepasiekiamus fizinius standartus.
Dar prisiminkim ir nuolat augančią kino herojų muskulatūrą – palyginkite senus 1960 metų filmus apie antikos didvyrius su šiandieniniais. Nepamirškim: pakanka rodyti labai raumeningų vyrų atvaizdus, ir vyrų pasitenkinimas savo kūnu iškart ims mažėti, lygiai tas pats tinka ir moterims.
Kaip padidinti nepasitenkinimą savimi? Kiek įmanoma daugiau žiūrėkit į mūsų visuomenės parduodamus vaizdus. Negalvokit apie juos pernelyg kritiškai. Tiesiog nuolat sielvartaukit dėl mažų krūtų arba menkai išvystytų krūtinės raumenų. Nepaliaukit galvoti apie idealius modelius, kurių knibždėte knibžda aplink.
Kūno gražinimui skirkite daug energijos ir pajamų. Nebendraukit su tais, kuriuos kamuoja tokie patys rūpesčiai. Ir skaitykit vien sufabrikuotų žvaigždžių kūnų perpildytą spaudą... Štai kaip galim susigadinti gyvenimą. Kaip paprasta!
Spaudimas dėl sėkmės ir socialinis konformizmas
Tradicinėse visuomenėse, kurioms būdinga didelė kilmės nulemta nelygybė, socialinė kaita buvo nedidelė: valstiečio vaikas tapdavo valstiečiu, kilęs iš prasčiokų šeimos ir likdavo prasčiokas, o gimimas kilmingoje šeimoje garantavo privilegijuotą padėtį. Tais laikais visai nereikėjo rodyti savo gabumų. Veikiau – užimti savo vietą, atitikti normas.
Pasitenkinimą savimi teikdavo jausmas, kad atlikai pareigą (ak! tas „kuklaus, bet gerai atlikto darbo“ kilnumas...) ir visuomenės šachmatų lentoje užėmei savo vietą. Tiems, kam nuo gimimo nepasisekė – vargšams ir prispaustiesiems – krikščionybė priminė, kad socialinių varžybų laimėtojai anapusybėje neteks savo vietos ir kad ten paskutiniai taps pirmi.
Tad žmogui, gimusiam skurdžiumi tarp skurdžių, negražiam arba be meilės, nebuvo priežasties savęs nuvertinti. Visa, ko trūksta, bus duota vėliau. Ir tai nemenkino asmeninės vertės. Akivaizdu, tai buvo naudinga visiems: turtuoliams galėjo būti argumentas įtikinti vargšus, kad jie turi likti vargšai, o šie, nors ir vargetos, galėjo nesijausti žeminami savivertės požiūriu.
Įvykus didžiosioms XVII amžiaus politinėms ir intelektualinėms revoliucijoms vietoj tradicinių visuomenių pamažu ima rastis mobilesnės, kuriose įmanoma keisti socialinę padėtį – vargšams pavyksta susikrauti turtus, kilmingieji atsiduria skurde. Tai pažanga, bent jau vargšams. Bet yra ir kita medalio pusė: jei pralaimi šiose socialinėse varžybose, tai jau nebe likimo, o asmeninės vertės stokos nulemtas pralaimėjimas.
Naujos socialinio, tariamai meritokratinio, žaidimo taisyklės tebebuvo naudingos valdančiosioms klasėms, nes prasidedančiose varžybose jų atžalos startuodavo turėdamos didelį pranašumą (gavę šeimos turtus ir gerą išsilavinimą). Tačiau vargšai, esantys tokioje padėtyje, patys buvo kaltinami dėl skurdo. O tai jau pranašavo – kiek ankstokai – dideles savivertės problemas, kurias sušlubavus šiai socialinei santvarkai turės patirti jos atstumtieji, pavyzdžiui, yra žinoma, kad ilgai darbo neturinčių žmonių savivertė galų gale ima mažėti.
Iš tikrųjų kiekviena visuomenė kuria savas normas ir daro spaudimą: dėl darbo, dėl sutuoktinio, dėl amžiaus – kai tau per trisdešimt, arba dėl vaiko, jei esi moteris... Šių sąlygų neatitikimas pareikalaus papildomų pastangų savivertei išsaugoti.
Reklamos melagystės
Grįžkime prie būdingiausio mūsų laikų pavyzdžio – kūno, pamatysime, kad problemą kuria galimybė iš savivaizdžio uždirbti nemažus pinigus. Žinoma, psichologiniai savivertės aspektai taip pat gali būti pelno šaltinis, pavyzdžiui, psichoterapeutams, bet tik kaip specialistams, o šis būdas kapitalistinei ekonomikai daug mažiau naudingas.
Šalia to matom ir kitokių mėginimų, pavyzdžiui, keista, labai amerikietiška internete lengvai randama Self-Esteem Shop, kuri, be kitų gaminių, siūlo pirkti puodelius arba marškinėlius su išdidžiais šūkiais („Aš esu aš ir tuo didžiuojuosi“, „Aš puikiai jaučiuosi“). Tikriausiai čia ir glūdi problemos esmė – daugiau pinigų galima uždirbti (iš drabužių ir grožio prekių) teigiant moterims, kad reikia būti gražioms ir geidžiamoms, negu siūlant būti linksmoms, simpatiškoms arba atviroms (tai neskatina parduoti).
Daug tyrimų įrodo kenksmingą žurnalų reklamų poveikį moterų savivertei, ypač tų, kurioms svarbi išvaizda ir kurios ja nepatenkintos.
Ką, jei ne nuolatinį savęs lyginimą – iš anksto sau nepalankų – su gražiausiomis pasaulio merginomis siūlo šie nesuskaičiuojami atvaizdai? Čia socialinio lyginimo mechanizmas yra grėsmingas. Net jei mėginam jam priešintis, jis veikia pasąmonę. Jau senokai įrodyta, kad moterys, pamačiusios labai gražių merginų nuotraukas, pasijunta mažiau patrauklios.
Tačiau šiandien žinoma, kad vaizdų poveikis dar stipresnis. Tai įrodė vienas tyrimas, atliktas su savanoriais: jiems buvo rodomi pasąmonę veikiantys vaizdai, – pamatę kūdikio veidą, šie asmenys pasijusdavo senesni.
Reklamos siūlomos laimės, meilės, draugystės akimirkos ir pozos fotografijose yra taip toli nuo tikrovės (laimei, meilei ir draugystei atsirasti reikia kantrybės ir pastangų), kad tegali sukelti frustraciją ir nusivylimą savimi; vis daugiau žmonių slapta išgyvena savivertės krizes.
Juolab kad juos veikia dar ir kitas, visai priešingas rinkos ir reklamos spaudimas – būkit liekni, bet daug valgykit, visą laiką valgykit („Išalkote?“) ir gerkit saldžius gėrimus. Turėkit daug draugų, bet būkit savimi, puoselėkit nepriklausomybę, nedarykit jokių nuolaidų. Ir panašiai.
Tarti „ne“ savivertės burbului!
O jeigu pasakytume „ne“ šioms melagystėms ir netikriems pažadams? Mūsų savivertė verta daug daugiau. Štai keli patarimai, kaip elgtis:
Išmokti šifruoti reklamą: kuo mane nori įtikinti? kokį „mygtuką“ spaudžia, kurią ego dalį glosto, norėdami man tą daiktą parduoti?
Didžiausias pavojus – manyti, kad protas ar sveika nuovoka tave saugo nuo kenksmingos socialinės įtakos. Galim apsisaugoti tik smulkmeniškai išnagrinėję poveikio ir manipuliavimo mechanizmą tą akimirką, kai esam veikiami. Šia tema parašyta daug mokslo populiarinamųjų knygų.
Išmokti atpažinti savo silpnybes: „Koks tikrasis mano poreikis, jeigu norisi pirkti tai, ką čia rodo?“, „Ar tas daiktas tikrai padidins mano asmeninę gerovę, laimę?“ Pamąstyti apie neprekybines priemones tobulėti ir būti truputį laimingesniam.
Žiūrint į gražių manekenų ir manekenių atvaizdus prisiminti: jie iš tiesų gražūs, bet jų darbas yra būti tokiems (jų gyvenimas susideda iš valgymo, miego, rūpinimosi kūnu ir pozavimo), fotografijos buvo kruopščiai retušuojamos, jų kuriama tikrovės iliuzija visiškai dirbtinė (dvi savaitės fotosesijų Karibuose su dvylikos žmonių komanda) ir panašiai.
Galvoti apie ateitį ir nuo pat mažumės mokyti vaikus kritikuoti reklamą. Ar matydami tokį manipuliavimą šių laikų žmogaus saviverte ilgainiui tapsim vis didesni kvailiai ar vis didesni išminčiai? Tai šen, tai ten galima pastebėti pirmus priešinimosi požymius, atrodo, jaunoji karta pamažu juos ugdo, ji kritiškesnė reklamai negu vyresnieji. Bet tai ne taip paprasta, nes paaugliai gali kritiškai kalbėti apie reklamą, bet pasiduoti socialiniam spaudimui (pvz., prekės ženklo manijai).
Socialinio spaudimo poveikis savivertei
Ar bereikia sakyti, kad tokia nuolatinė apgultis, tarsi užterštumas, kurio nepastebim, duoda vaisių, formuoja mūsų lūkesčius ir veikia savivertę? Kaip visais socialinės agresijos atvejais, į spąstus pakliūva patys silpniausi, skurdžiausi, neturintys patikimų priešingų, savivertės palaikymo, pavyzdžių, kurie, tarkim, įrodytų, kad gali būti geras žmogus ir nenešiodamas firminių drabužių, nevairuodamas prabangaus automobilio.
Šių pranešimų veikiama mūsų visuomenė formuoja žmogų, turintį aukštą, bet trapią, nestabilią, priklausomą nuo sąlygų savivertę („aš vertas pagarbos, jei...“), nepasiruošusį tikrosioms gyvenimo kovoms už laimę ir gyvenimo prasmę. „Jūs nuostabūs!“ – nepaliauja mums kalti. Kodėl visi (politikai, žiniasklaida, reklama) taip trokšta įtikinti, kad mes nuostabūs? Tokia „hormonais maitinama“ savivertė yra dirbtinė, aukšta, bet inkščianti („neturiu, ko nusipelniau“) arba reikalaujanti („taip negali būti, bus kitaip“). Kokia tik norit, bet ne visavertė.
Siekiant ilgalaikio tikslo, bus svarbiausia išmokti naudotis vidiniais savivertės šaltiniais: kaip elgtis, kad ji priklausytų ne vien (ar labiausiai) nuo kitų, bet ir nuo mūsų siekiamų tikslų? Nervintis mažiau arba ne taip smarkiai, arba ne taip dažnai. Daugiau klausyti kitų. Našiau dirbti. Daryti pažangą muzikavime, sporte, mene.
