Kanados rašytojas, bestselerių autorius Malcolmas Gladwellas neseniai lietuvių kalba pasirodžiusioje knygoje „Ką pamatė šuo“ teigia, kad esama nesėkmių, kurias nulemia būtent mūsų reakcija į nesėkmę.
Viename knygos straipsnyje pasakodamas apie čekų teniso legendą Janą Novotną, kuri lemiamame Wimbldono finalo sete pralaimėjo prieš varžovę, M. Gladwellas gilinasi į nesėkmių, panikos ir „perdegimo“ priežastis.
Iš viso M. Gladwello knygą sudaro 19 straipsnių, kuriuose rašytojas gvildena labai skirtingas temas – nuo kečupo iki kontracepcijos, nuo žvalgybos reformos iki pitbulterjerų, nuo panikos iki muzikos plagijavimo.
Pasak kritikų, autorius istorijas dėsto lyg vaikas, kuris atradinėja kažką naujo. Įtaigiai konstruojami pasakojimai nušviečia kitą, dar neatrastą reiškinių pusę, įtraukia skaitytoją į kruopščią analizę ir žadina jo smalsumą.
DELFI pateikia ketvirtąją ištrauką iš leidyklos „Eugrimas“ išleistos knygos „Ką pamatė šuo“.
Ištrauka iš knygos „Ką pamatė šuo“
Neatlaikę įtampos, krepšininkai prameta pro šalį, o golfo žaidėjai nesugeba numušti kamuoliuko. Kai taip nutinka, mes dažniausiai sakome, kad žmogus supanikavo, arba, kaip mėgsta sakyti sportininkai, „perdegė“.
Tačiau ką iš tikrųjų reiškia šie žodžiai? Jie turi menkinamąją prasmę. Manoma, kad panikuoti arba „perdegti“ yra lygiai taip pat blogai, kaip ir pasiduoti. Tačiau ar abi nesėkmės formos yra tolygios? Ir ką jos byloja apie tai, kas mes esame ir kaip galvojame?
Mes gyvename pasaulyje, kuriame visų mintys nuolat sukasi apie sėkmę, apie nesuskaitomą daugybę būdų, kuriais talentingi žmonės įveikia sunkumus ir nugali kliūtis. Tačiau daug ko galima išmokti ir apmąstant nesuskaitomą daugybę būdų, kaip talentingi žmonės kartais patiria nesėkmes.
„Perdegimas“ skamba kaip neaiškus ir visa apimantis terminas, tačiau šiuo žodžiu apibūdinama labai ypatinga nesėkmės rūšis.
Pavyzdžiui, psichologai dažnai pasitelkia primityvius vaizdo žaidimus, kad ištirtų žmogaus motorinius įgūdžius. Jie pasodina tiriamąjį priešais kompiuterį, kurio ekrane rodomi į eilę surikiuoti keturi kvadratėliai, ir klaviatūrą su eilute atitinkamų mygtukų. Paeiliui ekrane rodomuose kvadratėliuose pasirodo „x“ ženklas ir kaskart, kai tai nutinka, tiriamasis turi paspausti kvadratėlį atitinkantį klavišą.
Pasak Danieliaus Willinghamo, Virdžinijos universiteto psichologo, jeigu tiriamiesiems apie šių „x“ ženklelių pasirodymo modelį pasakoma iš anksto, jų reakcijos laikas nuspaudžiant reikiamą klavišą gerokai sutrumpėja. Jeigu keletą raundų, kol išmoksite ženklų pasirodymo seką, sužaisite itin atidžiai, jūsų rezultatai kiekvieną kartą bus geresni. Willinghamas tai vadina eksplicitiniu mokymusi.
Tačiau įsivaizduokime, kad tiriamajam nepasakoma, kad „x“ ženklai pasirodo tam tikra iš anksto nustatyta tvarka, ir netgi pakartojęs žaidimą keletą kartų jis nežino, kad žaisti reikia pagal tam tikrą modelį. Tiriamasis vis tiek pradeda žaisti greičiau: jis išmoksta seką nesąmoningai. Willinghamas tai ir vadina implicitiniu mokymusi – mokymusi, kuris vyksta už sąmoningumo ribų.
Šios abi mokymosi sistemos ganėtinai skiriasi viena nuo kitos ir yra skirtingose smegenų srityse. Willinghamas sako, kad kai žmogus pirmą kartą ko nors išmoksta – tarkime, kaip kirsti kairinį smūgį ar aukštą dešininį smūgį – jis ką tik išmoktą dalyką apmąsto sąmoningai ir mechaniškai, apgalvodamas kiekvieną etapą.
Tačiau tvirtėjant įgūdžiams vis sklandžiau ima veikti implicitinė sistema: besimokančiam žmogui kirsti kairiniu smūgiu pavyksta vis geriau, ir jis tai atlieka nesąmoningai. Smegenų pusrutulių pamato mazgai, kurie daugiausiai atsako už implicitinį mokymąsi, yra susiję su jėga ir sinchronizacija, ir kai ši sistema ima veikti, jūs pradedate įsisavinti lytėjimą ir tikslumą, gebėjimą kirsti trumpąjį smūgį arba smūgiuoti kamuoliuką šimto mylių per valandą greičiu.
„Tai palaipsniui vykstantis procesas, – sako Willinghamas. – Atlikę keletą tūkstančių dešininių smūgių, galbūt kurį laiką jūs dar stebėsite, kaip smūgiuojate. Tačiau vis mažiau. Galiausiai visiškai nustosite kreipti dėmesį į tai, ką daro jūsų ranka.“
Tačiau, veikiant įtampai, eksplicitinė sistema kartais pradeda imti viršų. Kitaip tariant, pasireiškia „perdegimo“ simptomai.
Jana Novotna sutriko žaisdama Vimbildone, nes ji vėl pradėjo galvoti apie savo kirčius. Jos judesiai tapo sukaustyti, ji prarado lengvumą. Ji padarė keletą dvigubų klaidų paduodama kamuoliuką, nevykusiai kirto keletą aukštų smūgių, kuriems būtina subtili jėgos ir sinchronizacijos dermė.
Ji virto visai kitu žmogumi – ėmė žaisti lėtai, tarsi kiekvieną savo veiksmą kruopščiai apgalvojanti naujokė: ji tapo priklausoma nuo mokymo sistemos, kuria nesirėmė paduodama kamuoliuką, smūgiuodama aukštus dešininius kirčius ir atremdama smūgius prie tinklo nuo pat pirmųjų teniso pamokų vaikystėje.
Lygiai tas pats nutiko Chuckui Knoblauchui, New York Yankees komandos antrajam metikui, kai šis nesugebėjo nusviesti kamuoliuko iki pirmos bazės. Žaisdamas stebint keturiasdešimčiai tūkstančių sirgalių Yankees stadione, Knoblauchas neatlaikė įtampos ir grįžo prie eksplicitinės sistemos, sviesdamas kamuoliuką tarsi Mažosios lygos naujokas.
Panika yra visai kas kita. Pasvarstykime apie vieną nelaimę, kuri įvyko nardant su akvalangu ir apie kurią man papasakojo Ephimia Morphew, su žmogiškuoju faktoriumi susijusių problemų specialistė iš NASA:
„Tai įvyko per atestacinį nardymą atviruose vandenyse Monterei Bėjuje, Kalifornijoje, maždaug prieš dešimtmetį. Aš buvau devyniolikos. Nardžiau jau dvi savaites. Tai buvo mano pirmas panėrimas atviroje jūroje nedalyvaujant instruktoriui. Tik mano bičiulė ir aš.
Mes planavome panerti į keturiasdešimties pėdų gylį, pasiekti vandenyno dugną ir atlikti pratimą, per kurį turėjome sau iš burnų išsitraukti reguliatorius, paimti atsarginius, kurie buvo prisegti prie mūsų liemenių, ir pasimokyti kvėpuoti iš atsarginio įtaiso.
Mano bičiulė viską atliko sklandžiai. Tada atėjo eilė man. Aš išsiėmiau savo reguliatorių. Paėmiau atsarginį. Įsidėjau jį į burną, iškvėpiau orą, kad prapūsčiau kanalus, o tada vėl įkvėpiau ir labai nustebau, pajutusi vandenį. Aš į plaučius traukiau vandenį. Tada žarna, kuri jungė reguliatorių su mano oro balionu, atsisegė ir oras iš žarnos staiga smogė man į veidą.
Tuo pat metu aš stvėriau ranka už partnerės oro baliono, tarsi norėdama jį išplėšti. Viską dariau mašinaliai. Tai buvo fiziologinė reakcija. Mano akys mato, kaip mano ranka daro neatsakingus judesius. Aš kovoju su savimi. Niekada taip nesielkite.
Tada perkračiau savo mintis dar kartą, mėgindama surasti išeitį. Deja, galvon netoptelėjo jokia išganinga idėja. Tegalėjau prisiminti vieną dalyką: jeigu nesugebi pasirūpinti savimi, leisk tavimi pasirūpinti savo draugui. Aš tiesiog priglaudžiau ranką sau prie šono ir sustingau.“
Tai vadovėlinis panikos pavyzdys. Tą akimirką Morphew sustingo ir nustojo mąstyti. Ji pamiršo turinti dar vieną oro balioną, kuris puikiai veikė ir kurio kandiklį prieš kelias akimirkas ji išsiėmė iš burnos. Ji pamiršo, kad jos partnerė taip pat turi deguonies balioną, kuriuo galėjo lengvai pasidalyti su ja, ir ji pamiršo, kad mėgindama sugriebti savo partnerės reguliatorių ji stumia į pavojų ne tik save, bet ir ją. Ją užvaldė esminis instinktas: žūtbūt gauti oro. Stresas užblokuoja trumpalaikę atmintį.
Didelę patirtį sukaupę žmonės paprastai nepanikuoja, nes kai stresas nuslopina jų trumpalaikę atmintį, kai kuriuos gerai išmoktus veiksmus jie gali atlikti mašinaliai. Tačiau kas nutinka tokiems naujokams kaip Morphew? Tada aš perkračiau savo mintis dar kartą mėgindama surasti išeitį. Deja, galvon netoptelėjo jokia išganinga mintis.
Panika taip pat sukelia reiškinį, kurį psichologai vadina percepciniu susiaurėjimu. Per vieną aštuntojo dešimtmečio pradžioje atliktą tyrimą tiriamųjų grupei buvo nurodyta atlikti vieną regos aštrumo testą baro kameroje, kurioje slėgis prilygo slėgiui šešiasdešimties pėdų gylyje. Jiems taip pat buvo nurodyta paspausti mygtuką, kai tik jie pamatys silpną šviesos tvykstelėjimą savo periferinio matymo zonoje.
Barokameroje uždarytų tiriamųjų pulsas buvo gerokai dažnesnis nei kontrolinėje grupėje, o tai reiškia, kad jie buvo veikiami streso. Stresas neturėjo įtakos jų regos aštrumui, tačiau per periferinio matymo testą jų rezultatai buvo du kartus prastesni nei kontrolinėje grupėje.
„Paprastai žmogus sutelkia dėmesį ir nepaliaujamai galvoja apie vieną dalyką, – teigė Morphew. – Prisiminkime garsųjį pavyzdį su lėktuvu, kai, užgesus nutūpimo šviesoms, pilotai niekaip negalėjo nustatyti, ar lėktuvo važiuoklė nuleista. Pilotai taip susitelkė į tą šviesą, jog nepastebėjo, kad autopilotas buvo išjungtas, ir lėktuvas sudužo.“
Morphew sugriebė už savo draugės oro baliono, nes tai buvo vienintelis oro balionas, kurį ji galėjo matyti.
Šia prasme panika yra „perdegimo“ priešingybė. Kai „perdegama“, mąstoma per daug, o kai panikuojama – per mažai. „Perdegus“ nustoja veikti instinktai. Panikuojant prie instinktų grįžtama. Abu šie reiškiniai iš pirmo žvilgsnio atrodo panašūs, tačiau iš tikrųjų jie be galo skirtingi.
