Gyvenime turiu viską, ko trokštu: gerą, širdžiai mielą darbą ir gerą atlyginimą, nuostabius draugus, be proto mylinčią šeimą ir patį nuostabiausią sužadėtinį, puikią sveikatą ir t.t. Turiu VISKĄ, ko noriu, ko man reikia... bet, nesijaučiu laiminga.
Aš nežinau, ar man vis dar kažko trūksta, ar aš tiesiog nemoku jaustis laiminga? Aš nuolatos būnu kažkuo nepatenkinta, nuolatos kažkas ne taip, kažkas netenkina, nors, kai pasižiūri iš šalies, tos netenkinančios situacijos atrodo visiška smulkmena.
Padėkit, patarkit, kaip pradėti vertinti tai, ką turi, ir kaip pradėti jaustis Laimingu?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP PASIJUSTI LAIMINGA?
Jūs nesate pirmas žmogus, kuris turėdamas viską nesijaučia laimingas. Šis keistas reiškinys kartais net vadinamas „pasiekimo depresija“, kuomet ilgai siekęs to, ko nori, žmogus nesidžiaugia pergale. Ir taip atsitinka visai ne dėl to, kad „jis pats nežino, ko nori“. Iš tikrųjų taip atsitinka ne dėl norų, o dėl to būdo, kuriuo mes išgyvename laimės ir pilnatvės jausmą.
Laimė - tai ypatingas jausmas, kuris skiriasi nuo pasitenkinimo. Prieš pasitenkinimą neretai kyla džiaugsmas. Pasitenkinimas atsiranda tuomet, kai jūs išgyvenote kažkokį trūkumą, ir štai trūkumą pašalinote. Norėjote valgyti ar gerti - pavalgėte ir atsigėrėte. Jums trūko artimo draugo - ir štai jis atsirado. Jūs bijojote vairuoti - ir štai nebebijote. Jūs jautėtės neįvertinta darbovietėje - ir štai jus gerbia.
Džiaugsmui atsirasti reikalingas netikėtumas - tai ypač ryšku išlošus loterijoje. Tačiau jei pasiekimas neatitinka mūsų įdėtų pastangų - po džiaugsmo gali ateiti graužatis ar mes netgi galime sugadinti sėkmės skonį.
Tie žmonės, kurie nesijaučia verti savo pasiekimų, nesąmoningai sugadina tai, ką gauna: išleidžia išloštus pinigus, sužlugdo tėvų padovanotą verslą ir t.t.
Ypač ryškus pasitenkinimas ir vertinimas būna tuomet, kai geidžiamo dalyko mes ilgai laukėme, o dar geriau - ėjome link jo savo pačių nelengvomis pastangomis. Tuomet mes labai branginame tai, ką pasiekėme.
Ir jūs tikriausiai ne per vieną dieną įgijote visą šį sąrašą: „gerą, širdžiai mielą darbą ir gerą atlyginimą, nuostabius draugus, be proto mylinčią šeimą ir patį nuostabiausią sužadėtinį, puikią sveikatą“. Aš manau, kad kiekvieną kartą, kai atsirasdavo „varnelė“ prie kiekvieno jūsų pasiekimo sąrašo punkto, jūs jausdavote pasitenkinimą ir įsitikindavote, kad to norėjote, ir būtent dėl to jūsų gyvenimas yra puikus. Jūs sukūrėte visa tai pati ir tapote ne „laimės kūdikiu“, o sėkmingu žmogumi, einančiu link savo tikslų. Valio. Tačiau visa tai nereiškia, kad jūs turite jaustis laiminga.
Juk laimė - tai jausmas, sujungiantis mus su kažkokiu didesniu už mus pačią procesu (meile, kūryba, pažinimu, gamta). O šie procesai nėra baigtiniai, jie neturi nei pabaigos, nei pradžios. Jie nekyla dėl to, kad atsirastų kažkieno galvoje tikslas - ir prašau - siekiame šio tikslo. Meilė negali būti tikslingas veiksmas, ji tiesiog yra, kaip srovė. Jūs galite į ją įžengti, ir galite iš jos išeiti.
Kūryba irgi nėra mūsų individuali saviraiška. Kuriantis žmogus tiesiog išreiškia kažkokius nenumatytus dalykus, kurie eina per jį, o kyla nežinia iš kur.
Pažinimas irgi nėra tikslas, tai tiesiog suvokimo procesas, kuomet paslaptys išsisprendžia, kyla harmoningas Visatos vaizdas.
Susiliejimas su gamta įvyksta tuomet, kai mes, tarkime, saulėtą dieną stebime debesis, grožimės snaigėmis ar ežero paviršiumi, neturėdami jokio ketinimo. Tuomet staiga gali atsirasti, o gali ir neatsirasti laimės jausmas. Ir kyla jis ne dėl to, kad jūs pasiekėte kažkokio rezultato. Jis kyla tuomet, kai mes išgyvename vienybę. Su tuo, kas tiesiog yra. O pasitenkinimas kyla, kai panaikiname savo vidinį deficitą, gal net tuštumą.
Kartais šie jausmai sutampa - kuomet jūs ilgai negalėjote pasitenkinti, o po to staiga gavote tai, ko trokštate. Jei jūs badavote daug dienų, maistas jums - didžiulis pasitenkinimas ir kartu didžiulė laimė. Jei metų buvote viena, jūsų sutuoktinis jums - didžiulė dangaus dovana, kelianti džiaugsmą ir laimės jausmą.
Matyt, laimės jausmas atsiranda dėl to, kad tokiais atvejais mes gauname įrodymą, kad kažkokios didesnės jėgos mumis rūpinasi, kad kažkokia didžiulė gyvenimo srovė mus „neša“. Tačiau dažniausiai tokie jausmai neilgalaikiai. Ir jums teks išmokti ne tik pasitenkinti pasiektais rezultatais, bet ir džiaugtis procesais, kuriuose rezultatų nematyti. Tais procesais neužsiima mokslininkai, jie lyg nematomi. Todėl jais galima tik tikėti. Ir džiaugtis, juose atsidūrus.
Jūs klausiate, kaip išmokti jausti laimę. Pati formuluotė laimei prieštarauja. Jei jūs iškeliate laimę kaip tikslą, reiškia, jūs vėl pereinate prie tikslinio mąstymo. Ir rezultatas gali būti tik trumpalaikis.
Dėl to laimė negali būti jūsų tikslas. Ji gali būti tik „šalutinis produktas“, savotiška dovana, siurprizas, galbūt net akimirka. Ir laukti jos, siekti jos, svajoti apie ją neverta. Tai tik atitolintų laimę, kaip atitolintumėte jūs drugelį, jei bandytumėte jį sučiupti į kumštį. Drugelis pats atsitupia ant to žmogaus, kuris guli ant žolės tarp gėlių. Ir joks drugelis nesileidžia lengvai pagaunamas.
Ar tai reiškia, kad iš principo neegzistuoja jokių „laimės technologijų“? Psichologas Jontahanas Haidas savo neseniai pasirodžiusioje lietuvių kalba knygoje „Laimės hipotezė“ bando ją pasiūlyti. Jis sieja laimę ne su išoriniais faktoriais, o su žmogaus emocine būsena. Tik panašu, jog jo pasiūlymai - ne apie laimės kūrimą, o apie tai, kai nesijausti nelaimingu.
Čia aš visiškai su juo sutinku. Jei žmogus depresuoja, nerimauja, jei jo galva pilna prietaringų nuostatų, jam nelengva patirti laimę. Galbūt jam laimė būtų panaši į staigų pasitenkinimą, o iki tol būtų tik laukimas – „kada ta kankynė baigsis?“ Tam gali padėti ir autoriaus siūlomi vaistai nuo depresijos, ir tam tikras pozityvus mąstymas, ir meditaciniai pratimai.
Jūs šiuo metu nerašote apie kankynę. Dėl to jums negalima rekomenduoti technologijų, mažinančių nelaimingumo jausmą. Jūsų negalima pavadinti nelaiminga moterimi - jūs tik jaučiate laimės stygių ir jums būdingu sėkmingo žmogaus stiliumi ieškote, kaip jį panaikinti.
Ką gi - gal jums iš tiesų verta pasiskaityti panašias knygas, išbandyti psichologų siūlomas psichotechnologijas, išmokti medituoti? Puiku, jei jūs tuo metu turėsite pakeleivių - jų niekuomet netrūksta, nes daug kas ieško laimės.
Visa tai negarantuoja laimės, tačiau pakeliui į ją jūs išmoksite gyventi procese, kuriame nesate atskiras individas. Būti individu, suvokti savo atskirtumą - žmogaus kryžius. Sakoma, kad žmogaus esminis klausimas - kaip atstatyti pirmapradę vienybę, kaip susigrąžinti Prarasią Rojų. Ir jeigu jūs būsite ta, kuri šį klausimą išspręs ir įkvėps kitus - sveikinu jus.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
