aA
„Ne auklėjimas, ne patirtis, ne mokymasis, o žmogaus psichologinis atsparumas (ar gebėjimas atgauti jėgas) daugiausia lems, kas laimės ir kas pralaimės. Taip yra tiek vėžiu sergančiųjų palatoje, tiek olimpinėse žaidynėse, tiek įmonės valdybos susirinkime.“
(Dean Becker, „Harvard Business Review“, 2002 gegužė)
Pozityvus mąstymas
Pozityvus mąstymas
© Shutterstock nuotr.

Įsivaizduokite du žmones, kurie dirba toje pačioje kompanijoje, eina panašias pareigas, gauna panašius atlyginimus, yra visiškai patenkinti ir mėgsta savo darbą. O dabar įsivaizduokite, kad, nors ir kaip būtų gaila, abu dėl kažkokių priežasčių, tarkime, užklupo krizė ir įmonė mažina darbuotojų skaičių, prarado darbą. Nenuostabu, kad pirminė abiejų reakcija bus nusiminimas ir pyktis. Greičiausiai, savo būsenai nupiešti abu prisimins kurį laiką nevartotus slaviškus nenorminius žodžius. Tačiau praėjus kelioms dienoms ar savaitei jų situacija daugiau neatrodys tokia pati.

Pirmasis sau pasakys, kad realybė yra tokia, kokia yra, ir kad jis tegali su ja susitaikyti ir žengti toliau. Taigi jis ieškos naujo darbo, pasitelks į pagalbą aplinkinius – galvos, kaip tai padaryti, susidėlios planą. Ir vieną ar kitą kartą pabandęs susiras darbą, galbūt ne tokį, kokį dirbo, galbūt už kiek mažesnį atlyginimą, tačiau jis tai matys kaip žingsnį pirmyn.

O antrasis kaltins buvusius darbdavius, kad tiek ilgai dirbo šioje įmonėje ir tiek savęs atidavė, kad tikrai buvo neteisingai atleistas. Jis žinos, jog grįžti į buvusias gyvenimo vėžes reiškia susigrąžinti buvusį darbą. Ir jei kas pasiūlys nors kiek prastesnę alternatyvą, atkirs, kad tai ne jam. Greičiausiai net pyks ant aplinkinių, kurie turi darbus ir gali sau leisti daug daugiau nei jis, turintis „susiveržti diržą“. Tikriausiai jis jausis situacijos ar aplinkybių auka.

Atpažįstate šiuos žmones realybėje? Tokių ir panašių situacijų, kurios sukelia didesnį ar mažesnį stresą mūsų gyvenime, apstu: nuo mažiausių, kaip antai pasitaikęs „kvailas“ vairuotojas, išgirsta kritika darbe, iki didesnių, tokių kaip nenusisekusi santuoka, apiplėšimas gatvėje, o gal sunkios ligos diagnozė. Visgi ar kada susimąstėte, kodėl užklupus gyvenimo negandoms vieni žmonės greitai ir gana lengvai atsitiesia, o kitiems tai padaryti labai sunku?

Kodėl vieni, išgirdę kritiką darbe, į konstruktyvumo vėžes grįžta greitai, o kiti kurį laiką negali susikaupti, nes vis galvoja apie tai, kas įvyko? Kodėl vieni tiek gyvenimo pakilimus, tiek nuopuolius priima pozityviai ir jaučiasi praturtėję, kiti – nepakelia gyvenimo klaidų? Maža to, jei vieniems pavykta greičiau atgauti jėgas nei kitiems, kaip jiems tai pavyksta? Ko galima iš jų pasimokyti?

Ieškodamas atsakymų į šiuos ir panašius klausimus ėmiau domėtis psichologiniu atsparumu arba sugebėjimu greitai atgauti jėgas po nesėkmės ar negandos. Tad šiame straipsnyje pasidalinsiu savo ir kitų mintimis bei įžvalgomis tyrinėjant šią sritį. Tai bus lyg trumpas įvadas netrukus pasirodysiančiai mano knygai, kurioje aprašysiu savo atradimus ir idėjas plačiau ir išsamiau.

Nors, kaip sakė „Harvard Business Review“ vyriausioji redaktorė Diane Coutu, „mes niekada to nesuprasime iki galo“, bandyti suprasti – verta. Jokiu būdu nesiekiu jums duoti recepto, kaip tapti psichologiškai atspariam. Tačiau jei perskaitęs šį straipsnį pradėsite labiau kreipti dėmesį į šią savo gyvenimo sritį, manau, straipsnis bus pasiekęs tikslą.

Slaptasis sėkmės kaltininkas

Psichologinis atsparumas (angl. psychological resilience) apibrėžiamas kaip sugebėjimas gyventi pilnavertį gyvenimą net patiriant kasdienių sunkumų Tai jokiu būdu nereiškia, kad visa, kas vyksta aplink, ar tai būtų gera, ar bloga, neturi įtakos psichologiškai atspariems žmonėms. Anaiptol, jų pirminė emocinė reakcija yra tokia pati, kaip ir psichologiškai ne tokių atsparių žmonių. Ir visgi tokie žmonės, patyrę ką nors blogo, greičiau nei kiti geba atsitiesti ir eiti savo gyvenimo keliu toliau.

Akademiniai psichologinio atsparumo tyrinėjimai vyksta ne taip jau seniai, nors ekologinis ar fizinis atsparumas aptarinėjami jau senokai. Pavyzdžiui, daug tyrinėta ir diskutuota apie tai, kaip mūsų ekosistema atsilaiko (atsilaikydavo) prieš tokius streso sukėlėjus kaip klimato kaita arba per didelis apgyvendinimas.

Psichologijoje atsparumas pradėtas tyrinėti maždaug prieš keturis dešimtmečius: psichologas Normanas Garmezy bandė atsakyti į klausimą, kodėl daugelio šizofrenija sergančių tėvų vaikų psichologiniai sutrikimai nekankina. Mokslininkas, atlikęs tyrimus, nusprendė, kad tokiais atvejais didelį vaidmenį (kur kas didesnį nei būtų galima tikėtis) suvaidina būtent psichologinis atsparumas.

Ne veltui pozityviosios psichologijos tėvas Martinas Seligmanas sako, kad geriausia vaikus mokyti optimistiško požiūrio į pasaulį ir psichologinio atsparumo. Galbūt dėl to kai kuriose JAV ir Vakarų Europos vidurinėse mokyklose prie trijų R, žyminčių pagrindines mokymosi sritis (angl. Reading, wRiting, aRithmetic), pridedama ir ketvirtoji R, žyminti atsparumą (angl. Resilience). Čia itin prasmingai skamba ir filosofo Tomo Morriso žodžiai: „Ilgai gyvendamas ir viską aplink stebėdamas ilgainiui supranti vieną didžiausių gyvenimo tiesų: pasiekimus visada lemia vidinis atsparumas.“

Kaip ugdyti vidinį atsparumą?

Ilgą laiką vyko diskusija, ar psichologinis atsparumas yra įgimtas, ar įgytas, kitaip sakant, ar mes gimėme turėdami šį gebėjimą, ar visgi galime jį išsiugdyti? Tyrimai rodo, kad psichologinis atsparumas nėra žmogaus savybė. Tai elgsenos, mąstymo eiga ir veiksmai, kurių galime mokytis kiekvienas. Tad nenuostabu, kad daugelis pastarųjų dešimtmečių tyrinėtojų bando atsakyti į klausimą, kokios yra psichologiškai atsparių žmonių savybės ir kaip galima jas ugdyti?

Besigilindamas šioje srityje ir bandydamas suprasti atspariųjų būdo bruožus, aptikau įvairiausių jų sąrašų ir paaiškinimų. Šiame straipsnyje pateiksiu keturias savybes, kurias dažniausiai išskiria psichologinį atsparumą nagrinėjantys autoriai, taip pat pasidalinsiu mintimis, ką galima padaryti praktiškai, kad šios savybės reikštųsi ir mūsų gyvenime.

Savo darbe vadovaujuosi susitelkimo į sprendimus (angl. The Solutions Focus) filosofija, pagal kurią išskiriami tokie psichologiškai atsparaus žmogaus gebėjimai: gebėjimas priimti realybę arba, greičiau, faktus, nes, kaip pasakytų mano kolega psichologas dr. Rytis Pakrosnis, realybę mes kuriame interpretuodami faktus.

Kartais galima išgirsti, kad psichologiškai atsparūs žmonės yra optimistai. Žinoma, toks požiūris gali padėti, bet tik tuo atveju, jei neiškraipomi faktai. Tai ne tas optimistiškumas, kai sakoma, kad rytoj bus geriau, o atėjus tokiai pat rytdienai ir vėl kartojami tie patys žodžiai. Tai kitoks optimizmas. Toks žmogus vadovaujasi panašiu požiūriu, kaip ir Winstonas Churchillis: mūsų gyvenimas - tai tarsi viena po kitos vykstančios kiaulystės, bet ir kiaulystėje galime atrasti kažką, kas mums yra naudinga, nes skatina tobulėti.“

Norint priimti realybę, faktus, kokie jie yra, geriausia pamėginti į situaciją pažvelgti iš tokios pozicijos, tarsi užlipus į devintą aukštą.

Skaičiumi nuo 1 iki 10 (1 reiškia, jog yra taip blogai, kad blogiau jau būti negali, o 10 reiškia, kad šioje situacijoje yra daug galimybių ir daug būdų, kaip galima elgtis) pabandykite įvertinti savo situaciją. Kuo mano vertinimas skiriasi nuo pačio žemiausio vertinimo? Kokias galimybes aš jau matau? Kokias galimybes tokioje situacijoje matytų mano artimieji ar kolegos?

Kalbant apie situacijas darbe, ypač svarbu pamėginti pažvelgti į situaciją iš skirtingų pozicijų. Pavyzdžiui, gavus kritikos dozę, dažniausiai užplūsta pyktis ar nusivylimas. Tačiau kuo žmogus atsparesnis, tuo greičiau šį pyktį ar nusivylimą pakeičia siekis pamatyti situaciją kito akimis: vadovo, kolegos ar kliento. Kartais to ir teužtenka, kad kiltų daug minčių ir idėjų dėl tolesnių veiksmų.
Gebėjimas matyti to, kas vyksta, prasmę ir ateitį.

Daugelis žmonių, susidūrę su neganda, klausia: „Kodėl man?“ Vidinį atsparumą turintys žmonės, matyt, užduotų tokį patį klausimą, tik kita intonacija. Pirmuoju atveju girdėti daug kartėlio ir nusiminimo, o klausimas tėra retorika, antruoju – nuoširdus domėjimasis, noras suprasti, kokias galimybes ši diena pateikia, kur tai veda. Daugelis psichologinio atsparumo tyrinėtojų sutaria, kad pastaruoju atveju matoma prasmė, tarsi tai būtų tiltas tarp šios dienos negandos ir rytdienos pilnaverčio gyvenimo.

Kalbėdamas apie prasmės ir ateities matymą prisimenu logoterapijos pradininko Victoro Franklio patyrimą koncentracijos stovykloje. Franklis rašo, kad, norint išgyventi, reikėjo surasti, dėl ko gyventi, t. y. prasmę. Taigi jis nuolat galvojo, kaip išėjęs iš koncentracijos stovyklos universitete skaitys paskaitą apie joje vykusius dalykus. Nors ir nebuvo tikras, ar išgyvens, Franklis nusibrėžė aiškius tikslus. Savo knygoje jis rašo: „Mes privalome nepamiršti, kad galime atrasti gyvenimo prasmę, net jei susidūrėme su beviltiška situacija ar patyrėme likimo smūgį.“

Kokio praktinio veiksmo galėtume imtis norėdami pamatyti prasmę? Victoras Franklis siūlo parašyti laišką sau iš ateities arba pagalvoti apie ateitį tokiomis eilutėmis: „Tarkime, ateinate į laidotuves. Prieinate prie karsto ir staiga suprantate, kad tai jūsų laidotuvės. Vienas po kito atsisveikinimo kalbas sako jūsų šeimos narys, draugas ir bendradarbis. Kokias kalbas labiausiai norėtumėte, kad jie tądien pasakytų?“

Savo darbe ir gyvenime vadovaujuosi susitelkimo į sprendimus filosofija ir siūlau kitaip pabandyti rasti prasmę: „Tarkime, jūs tapote psichologiškai itin atsparus. Kaip dabar reaguojate į susidariusią situaciją? Ką darote kitaip? Iš ko kiti suprastų, kad esate itin atsparus? Kokią naudą tokia reakcija jums duotų? Kas tada įmanoma?“

Grįžtant prie darbinės situacijos klausimo, gavus kritikos dozę, matyt, svarbu pagalvoti ne apie pačią kritiką, bet apie tai, kokius lūkesčius ji slepia. Dažnai žmonės kritikuodami išsako tai, ko jie nenori (čia klaida, čia blogai, čia ne taip ir t. t.), tačiau visada pravartu pamatyti lūkesčius. Tokiu atveju vertėtų ir sau, ir kritikuojančiajam pasakyti: „Suprantu, ko nenori ir kas blogai. O ar galėtume aptarti, kaip šis darbas atrodytų, jei būtų atliktas gerai ar net idealiai? Kokie svarbiausi kriterijai?“

Gebėjimas esant neapibrėžtumui pasidžiaugti ir pasinaudoti tuo, kas yra veiksminga. Šiandien gyvename tokiomis sąlygomis, tarsi bėgtume estafetę, o į tai, kas jau mūsų gyvenime, darbe puikiai veikia, ką gero suteikia mums kiekviena diena, atkreipiame dėmesį gana retai. Tai, kas gerai, dažnai priimame kaip savaime suprantamą dalyką, kaip duotybę, o nesėkmes skubame analizuoti ir suprasti.

Kad ir kokia sunki būtų situacija, visgi yra dalykų, kurie jau dabar veiksmingi ir teikia naudą. Tai gali būti santykiai su artimais žmonėmis, pomėgiai ar tiesiog ištartas „labas rytas“ pasauliui arba gurkšnis kvapnios kavos. Mūsų gyvenime yra daugybė gerų dalykų, tik per retai apie juos mąstome ir jais pasidžiaugiame.

Psichologas dr. Lucas Isebaertas siūlo kiekvieną vakarą prieš užmiegant (teatro režisieriaus Gyčio Padegimo žodžiais tariant, kai „esi jau ne žmogus, bet dar ne daržovė“) užduoti sau keletą klausimų: „Iš viso to, ką nuveikiau šiandien, kuo džiaugiuosi labiausiai? Ką malonaus šiandien man padarė kiti? Kaip aš atsakiau į tai? Kas šiandien mane padarė išties laimingą: gal kažką išgirdau, užuodžiau, pamačiau, patyriau?“

Jei jus kritikuoja darbe, galite vėlgi tiek sau, tiek kritikos autoriui pasakyti: „Suprantu, kad darbas nėra atliktas iki galo ir turi trūkumų. Ir visgi, ką jau padariau gerai? Kaip tai pavyko? Ko galiu pasimokyti, kad gerai atlikčiau likusią darbo dalį?“

Galiausiai, ketvirtasis gebėjimas, apie kurį rašysiu mažiausiai, tai humoro jausmas. Tyrimai rodo, kad psichologiškai atsparūs žmonės turi gerą humoro jausmą. Tiesa, kartais juokavimas perauga ir į juodąjį humorą ar net cinizmą. Kai mes juokaujame, leidžiame sau į situaciją pažiūrėti su tam tikru atsipalaidavimu, atrasti perkeltinę prasmę, vaizdžias metaforas, o tai padeda suprasti situaciją naujai.

Gera žinia

Šiame straipsnyje įvardinau tik keturias psichologiškai atsparaus žmogaus savybes. Apibendrinant  norisi priminti, kad kiekvieno iš mūsų psichologinio atsparumo lygis lemia, ar mes tapsime laimėtojais, ar pralaimėtojais.

Geroji žinia yra ta, kad psichologinis atsparumas nėra žmogaus savybė. Jį galime ugdyti kiekvieną dieną ar net kiekvieną akimirką. Kartais užtenka pažiūrėti į viską per atstumą ir gyvenimas pasirodo kur kas paprastesnis. O kartais yra gerai vaizduotėje nusipiešti aiškų trokštamos ateities vaizdą ir pamatyti, kiek daug galimybių mes iš tiesų turime.

Taip pat verta suprasti, kas mūsų gyvenime, darbe jau puikiai veikia ir kaip tai išnaudoti, kad, užuot stovėję vietoje, žingsnis po žingsnio žengtume pirmyn. Ir bene svarbiausia – mokėti nuoširdžiai nusišypsoti ir pasijuokti... Juk tai nėra taip jau sudėtinga, o rezultatai gali mus pačius nustebinti...

Naujausiame žurnalo „Aš ir psichologija“ numeryje skaitykite:

Mano siekis – kada nors tapti išmintingu
Psichologinis atsparumas
Noriu perduoti žinią
Paaugliai ir seksas
Antrasis gimimas
Amžiaus vidurio krizė – mitas ar realybė?
Testas: kokia jūsų gyvenimo filosofija?
Žmonių be kompleksų nebūna
 Belaukiant laukiamo
Jo didenybė kontrolierius
Psichodelinis pasaulis: bijoti ar tirti?
Tiesiog kelių dienų atspalviai
Jūra, jūra...
Žemės menas
Dvylika esminių gyvenimo klausimų

Žurnalas
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Nedarbas kasdien didėja: kur buvo daugiausia galimybių įsidarbinti, dabar didžiausia tikimybė būti atleistam (121)

Įvestas karantinas neabejotinai vienaip ar kitaip paveikė Lietuvos verslą – vieni prarado...

Verslininkai: pinigų ir greitų sprendimų reikia dabar, po to bus vėlu (16)

Įpusėjo ketvirta savaitė karantine, šalies verslas susiduria su ypatingais iššūkiais, o...

Nustebino kainos degalinėje: kodėl kortelių naudotojams už kurą reikia mokėti brangiau? (61)

„Delfi“ sulaukė skaitytojo laiško, kuriame jis išdėstė savo pastebėjimus apie kuro kainas...

Po grįžimo iš Londono laukė akibrokštas: tyrimo duomenys dingo, o kaip elgtis toliau niekas nepaaiškino (95)

Turbūt neginčijamai šiandien aktualiausia tema – testai dėl koronaviruso. Algoritmai...

Pranešė, kur lankėsi užsikrėtę koronavirusu: ėjo į darbus, apsipirkinėjo parduotuvėse, lankėsi vaistinėse (34)

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras atliko epidemiologinį tyrimą ir išnagrinėjo, kur...

Parduodamas žinomas viešbučio kompleksas: kainą sumažino trečdaliu (79)

Vieniems šis kol kas dar neilgas sunkmetis yra pabaiga, o kitiems – galimybė. Ypač tiems, kurie...

Įspėja apie „dezinfekciją iš vidaus“: pasekmes gydytojai sprendžia priėmimo skyriuje (34)

Pasaulyje siaučiant koronavirusui , žmonės jo išvengti bando ir pačiais keisčiausiais būdais....

Užkalnis. Gyvenimo jums niekas nekompensuos (240)

„Man pradingo kelionė, pinigus sumokėjau, kas man dabar viską kompensuos per tą karantiną?“,...

Anytos vengiau kaip velnias kryžiaus – tik kai ji mirė sužinojau visą tiesą (5)

Man – ne dvidešimt. Ir ne trisdešimt, o mano anyta jau senokai iškeliavusi anapilin.

Paviešintos išvados dėl Klaipėdos universitetinės ligoninės: ar miesto valdžia ir prokurorai gavo tą patį? (175)

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga vieną dieną prabilo apie galimai gresiančią...

|Maža didelių žinių kaina