Peteikiame knygos ištraukas.

Kaip jūs jaučiatės?

Žmonės skiriasi tuo, ką parodo,
ir panašūs tuo, ką slepia.

Paul Valéry

Mes visi jaučiamės labai gerai ir esam labai patenkinti savimi...

Kam teks laimė keliauti į dangų?

1997 metais JAV per apklausą uždavus šį klausimą, daugiausia palaikymo sulaukė Billas Clintonas – 52 proc., princesė Diana – 60 proc., krepšininkas Michaelas Jordanas – 65 proc.

Dar daugiau teigiamų atsakymų surinko Motina Teresė;– 79 proc. Daugiausia? Ne visai... Į klausimą „Ar jūs tikitės patekti į dangų?“ teigiamai atsakė 87 proc. apklaustųjų!

Autoironija? Tikriausiai būta ir jos. Bet galima manyti, kad dauguma atsakymų iš tiesų nuoširdūs.

Beje, toks mielas pasitenkinimas savimi gerai žinomas reiškinys socialinėje psichologijoje: dauguma visada jaučiamės „šiek tiek geriau negu vidutiniškai“. Taigi 90 proc. tarnautojų ir universitetų profesorių laiko save geriau atliekančiais savo pareigas nei vidutiniškai. Daugiau negu 96 proc. studentų mano turintys daugiau gerų savybių, nei būtina geram žmogui apibūdinti.

Dauguma asmenų laiko save kompetentingesniais, protingesniais, maloniau bendraujančiais negu vidurkis. Jie mano geriau vairuojantys, turintys geresnį skonį ir pan.

Panagrinėjus panašius tyrimus galima teigti, kad nuo 67 proc. iki 96 proc. apklaustųjų save pervertina lygindami su šalia esančiais.

Tai daro visai nesąmoningai: dauguma įsitikinę savęs nepervertinantys, bet pripažįsta, kad daugelis kitų tai daro. Ir čia visai nėra paniekos kitiems. Toks požiūris nereiškia, kad kiti žeminami, – jie nėra nuvertinami, tiesiog žmonės pervertina patys save.

Taigi, sutarėm: aš jaučiuosi gerai, man viskas gerai, jūs jaučiatės gerai, jums viskas gerai. Ir net geriau negu kitiems. Tad viskas klostosi kuo puikiausiai geriausiame iš pasaulių.
Neskubėkim! Tai būtų pernelyg paprasta!

Viskas klostosi gerai, bet tik tada,
kai jūra rami...

Pirmas dalykas: savęs pervertinimas labiau pasireiškia atliekant lengvas, o ne sudėtingas užduotis. Taigi, jūs manot, kad vairuojate geriau už kitus sausame kelyje, bet jei kelias pasidengia plikledžiu, jau nesat tokie tikri. Atsidūrę sudėtingesnėse situacijose, mes esam labiau linkę save vertinti kaip esančius žemiau vidurkio.

Tačiau ko verta savivertė, kuri subyra susidūrus su kliūtimis?

Kita bėda: tam tikromis aplinkybėmis šitoks ramus savęs pervertinimas gali virsti kartėliu, pikta valia ir priešiškumu. Jei, pavyzdžiui, žmonėms nepavyksta atlikti užduočių, kurios apibūdintos kaip lengvos, arba jie įtikinami, kad kiti juos atstumia, tuomet jie ne tik ima abejoti savimi, bet ir nuvertina kitus, tampa nepakantesni, nelankstesni, negu buvo iš pradžių.

Taigi savivertės užgavimas mus smarkiai sukrečia. Kartais taip smarkiai, kad verčia manyti, jog esant ramybės būsenos, kai nėra sunkumų, demonstruojamas pasitenkinimas savimi tėra daugelio žmonių trapus fasadas. Jis skilinėja, kai tik pereinam nuo žodžių prie veiksmų, nuo lengvų dalykų prie sudėtingų, nuo pažįstamų prie nežinomų, nuo ramybės prie grėsmės, nuo teorijos prie praktikos...

Audros virš savivertės

Kai gyvenimas pasidaro sunkus, mūsų savivertės spragos negailestingai atsiskleidžia. Patiems pažeidžiamiausiems iš mūsų – dėl psichikos ypatybių ar dėl socialinių sunkumų (izoliuotiems, skurstantiems žmonėms, bedarbiams) – savivertės stoka palieka pėdsakų ir tampa daugybės dvasinių kančių pagrindu.

Atidžiau patyrinėję šį reiškinį matome, kad savivertės sutrikimai glaudžiai susiję su daugeliu psichikos sutrikimų: depresija, nerimo apraiškomis, priklausomybe nuo alkoholio, narkotikų vartojimu paauglystėje11, mitybos sutrikimais. Ar iš tiesų vidutinis vakarietis turi tokią gerą savivertę? Labai abejotina.

Sūris spąstuose?

Ar tikrai žmonių, kurie įsivaizduoja ir mielai tvirtina esantys „šiek tiek aukščiau negu vidurkis“, savivertė tokia gera?
Jeigu taip, tai kaip tada paaiškinti absurdišką poreikį turėti vis didesnius, greitesnius, prabangesnius automobilius negu būtina? O kai juos įsigyjame, iš kur tas nenumaldomas noras juos demonstruoti ir lėkti greičiau, negu leidžiama?

Kaip paaiškinti mados vaikymąsi, dėl kurio beveik naujas drabužis staiga ima atrodyti pasenęs? Ir kas mus įtikina, kad kasmet turim pirkti naujus drabužius? Kaip paaiškinti poreikį kaupti didžiausias nereikalingų daiktų krūvas? Nebent kaip visų mums, vartotojams, savivertę kutenančių meilikavimų rezultatą: „nes jūs to verti“, „kur tik norit, kada tik norit“...

Ar be šių pataikavimų daugiau neturime kuo patenkinti savo ego? Ar esam tokie silpni, kad neįstengiam apsiginti nuo išvaizdos, jaunystės, lieknumo diktatūros, kurią primeta žurnalai ir regimybės pardavėjai? Ar esam tokie persismelkę savim, kad nepastebim, kaip lengvai įlendam į tuos griozdiškus spąstus?

Per dideli egocentrikai?

Jei tikėsim filosofais, sociologais ir kitais politologais, mes pamažu dūstam prislėgti savo ego. Šiais laikais vis didėjantis asmenybės individualizmas įstums į dar didesnę tinginystę, nepilietiškumą, aplaidumą, nuolaidžiavimą sau. O gal savivertė tėra egotizmas ir egocentriškumas? Narcisizmas?

Šalutinis produktas neatsakingos visuomenės, kuri žiaurumu arba melagystėmis ugdo ištisas gretas individų, įsitikinusių, kad išgyvens tik tada, jeigu jų vertė bus didesnė negu kitų? Tuomet savivertės aukštinimas pavirstų „aš“ kultu, pamynus altruistines vertybes, kurios būtinos bet kokios visuomenės gyvenimui.

Ši kritika anaiptol nenauja. Perdėtas rūpinimasis savimi visada buvo laikomas kenksmingu ir asmenybei, ir visuomenei. Prisiminkim Pascalį: „Aš yra vertas neapykantos.“ Arba Kantą: „Meilė sau yra viso blogio šaltinis, nors ne visada dėl jo kalta.“

Tad ar reikia pamiršti savo ego? Ar visus savivertės apmąstymus, mėginimus ją puoselėti, gerinti, ugdyti turėtume laikyti kenksmingais?

Savivertė ar „aš“ manija? „Jei apie save
per daug galvojat, vadinasi, galvojat blogai“

Gal iš tiesų pernelyg rūpinamės savo menkutėmis asmenybėmis. O gal tiesiog nemokam nustatyti gero santykio su savim...

Visų pirma, per daug lengvai leidžiamės užkariaujami netikrų vertybių ir siekiamybių: pajėgumo, gausos, išvaizdos. Tai trys ir mūsų visuomenės, ir psichikos rykštės.13 Pajėgumas: normalu norėti viską atlikti gerai, o ne visur matyti „iššūkius“, liguistai norėti būti „laimėtoju“ (klasikinis nuovargis būti savimi, pasak sociologo Alaino Ehrenbergo).

Gausa: normalu norėti turėti pastogę, drabužių, maisto, o ne karštligiškai pirkti (arba svajoti pirkti) viską, kuo mums pamos prieš akis. Išvaizda: normalu jausti malonumą kūnu ir juo rūpintis, o ne drebėti išvydus naują raukšlelę ar pirmą žilą plauką.

O dar svarbu tai, kad dabar milžiniška mūsų asmeninių išteklių dalis skiriama savęs kūrimui ir rūpinimuisi savimi. Visuomenėje, kur įvaizdis tapo itin svarbus, neįmanoma apie save negalvoti. Ir štai koks rezultatas: mūsų ego, tiesą sakant, išpampo, virto visur esančiu, prisikimšo nesveiko maisto ir tapo nuo jo priklausomas.

Tikrai ne atsitiktinis dalykas, kad mitybos sutrikimai – bulimija ir anoreksija – yra labai glaudžiai susiję su savivertės problemomis. Kyla pagunda dar labiau išplėtoti šią paralelę: esama autobulimijos, ego išsipūtimo, kai žmogus prisipildo savimi, o paskui save išvemia; dar dažnai pasitaiko autoanoreksijos atvejų, kai žmogus apsišarvuoja askeze ir stygium, mano, kad save ignoruodamas ir blogai su savim elgdamasis auga ir stiprėja. Tuščios kančios, neišmokančios nieko kito, tik dar labiau kentėti ir išmaniau save bausti...

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (22)