Problemas linkęs spręsti vyras skrupulingai aprašinėjo savo nuotaikas, miego svyravimus, mėgindamas visa tai perprasti. D. Avery kruopščiai išstudijavo užrašus ir pasikasė galvą. „Mane suintrigavo biologiniai tų svyravimų ritmai“, – pasakojo jis. Jam atrodė, kad paciento nuotaikos ir miego ritmas primena vandenynų potvynius ir atoslūgius, kuriuos sukelia Mėnulio gravitacijos jėga.
„Tomis naktimis, kai miegas trukdavo trumpai, būdavo vandenynų potvyniai“, – teigė D. Avery. Iš pradžių ši hipotezė jam pasirodė beprotiška ir jis ją atmetė. Net jei vyro nuotaikų ciklai buvo sinchroniški Mėnuliui, jis neturėjo nei mechanizmo tam paaiškinti, nei idėjų, ką daryti. Pacientui skyrė vaistų ir šviesos terapiją, kad stabilizuotų jo nuotaikas ir miegą, o paskui išleido namo. D. Avery įdėjo paciento užrašus į stalčių ir jį uždarė.
Po 12 metų garsus psichiatras Thomasas Wehras išpublikavo tyrimą apie 17 pacientų su greitojo ciklo bipoliniu sutrikimu – sergančių šia liga žmonių nuotaikos greičiau nei įprastai mainosi tarp depresijos ir manijos. Kaip ir D. Avery paciento, jų ligos priepuoliai buvo keistai reguliarūs.
„Tie ciklai mane pribloškė tuo, kad atrodė keistai tikslūs – šito iš biologinio proceso nesitikėtum, – teigė atsistatydinęs nusipelnęs psichiatrijos profesorius T. Wehras iš Betesdos Nacionalinio psichinės sveikatos instituto (JAV). – Todėl ėmiau svarstyti, ar šiems ciklams neturi įtakos koks nors išorinis poveikis ir [kadangi nuo seno tikima, kad Mėnulis turi įtakos žmogaus elgesiui], savaime suprantama, pagalvojau apie Mėnulio poveikį.“
Ištisus šimtmečius žmonės tikėjo, kad Mėnulis turi įtakos žmogaus elgesiui. Anglų kalbos žodis „lunacy“ (liet. pamišimas) kilęs iš lotynų kalbos žodžio „lunaticus“, kuris reiškia „pakvaišęs“. Tiek graikų filosofas Aristotelis, tiek romėnų gamtininkas Plinijus Vyresnysis manė, kad beprotybę ir epilepsiją sukelia Mėnulis. Taip pat tikėta, kad moterys dažniau gimdo per pilnatį, tačiau išanalizavus gimdymų įvairiomis Mėnulio fazėmis įrašus, tai patvirtinančių įrodymų nerasta.
Be to, yra įrodymų, kad per pilnatį padidėja psichiatrijos ligonių ir bausmę atliekančių kalinių agresyvumas. Pastaruoju metu atlikto tyrimo autoriai teigė, kad pilnaties metu padidėja ir nusikalstamumas – incidentų gatvėse, paplūdimiuose ir pan.
Yra įrodymų, kad miegas kinta Mėnulio ciklo metu. Pavyzdžiui, 2013 m. miego laboratorijoje atliktas tyrimas parodė – per pilnatį žmonės vidutiniškai užmiega 5 minutėmis vėliau ir miega 20 minučių trumpiau, lyginant su miego kitomis Mėnulio fazėmis, nors jų miegančių Mėnulis neapšviesdavo. Tiriamųjų smegenų veiklos tyrimai atskleidė, kad per pilnatį jų giliojo miego fazė sutrumpėdavo 30 proc. Tiesa, vėlesnis tyrimas šių duomenų nepatvirtino.
Pasak Oksfordo universiteto miego tyrėjo Vladislavo Viazovskio, esminė problema ta, kad jokio tyrimo metu nebuvo stebėtas individualių pacientų miegas per visas Mėnulio fazes ar kelis mėnesius.
„Vienintelis būdas atlikti sistemingą tyrimą būtų individo stebėjimas kažkiek laiko, pastoviai, skirtingomis Mėnulio fazėmis“, – teigė jis.
Būtent tai ir padarė T. Wehras, tirdamas greitojo ciklo bipoliniu sutrikimu sergančius pacientus – kartais jų nuotaikų kaitą fiksuodavo daug metų. „Žmonės skirtingai reaguoja į Mėnulio ciklus. Net jei norėtumėte išvesti vidurkį iš mano surinktų duomenų, abejoju, ar pavyktų. Vienintelis būdas kažką suprasti – kažkiek laiko stebėti kiekvieną žmogų individualiai. Tada išryškėja struktūra“, – aiškino psichiatras.
Tai padaręs T. Wehras pastebėjo, kad jo pacientus galima suskirstyti į dvi kategorijas: vienų žmonių nuotaikos svyruodavo pagal 14,8 dienos ciklą, kitų – pagal 13,7 dienos ciklą. Tiesa, kai kurie asmenys pereidavo iš vieno ciklo į kitą.
Mėnulis keliais būdais veikia Žemę. Pirmas, akivaizdžiausias būdas – Mėnulio šviesa: pilnatis pateka kas 29,5 dienos, o po jos praėjus 14,8 dienos – pateka jaunatis.
Veikiant Mėnulio gravitacijos jėgai, vandenynuose kas 12,4 valandos kyla potvyniai. Jaunaties ir pilnaties metu potvyniai yra aukštesni, o atoslūgiai – gilesni, nei priešpilnio ir delčios.
Taip pat priklausomai nuo Mėnulio, Saulės padėties, nuo nuotolio Žemės atžvilgiu, potvyniai vyksta maždaug dviejų savaičių ciklais: aukštesni potvyniai – 14,8 dienos ciklu, žemesni – 13,7 dienos ciklu.
Regis, T. Wehro pacientai sinchronizuojasi būtent su dviejų savaičių potvynių ciklais. Nepasakytum, kad depresija ar manija apima kas 13,7 ar 14,8 dienos, kita vertus, jei įvyksta perėjimas iš depresijos į maniją, tai nutinka per tam tikrą potvynio ciklo fazę, aiškino D. Avery.
Perskaitęs T. Wehro tyrimą, D. Avery jam paskambino. Jie išanalizavo inžinieriaus užrašus ir pamatė, kad jo nuotaikos irgi mainosi 14,8 dienos ciklu.
Dar vienas Mėnulio poveikio pacientų nuotaikoms įrodymas – pastebėjimas, kad kas 206 dienas įprastai reguliarius ritmus sutrikdo dar vienas Mėnulio ciklas – vadinamasis supermėnulis, kuris labiausiai priartėja prie Žemės.
Bazelio (Šveicarija) universiteto psichiatrijos ligoninės chronobiologė Anne Wirz-Justice mano, kad T. Wehro teorija įtikima, bet sudėtinga. „Niekas neįsivaizduoja, kokie mechanizmai veikia“, – sakė ji.
Teoriškai ir Mėnulio šviesa gali sutrikdyti žmogaus miegą, o tai gali turėti įtakos nuotaikai. Bipoliniu sutrikimu sergančių pacientų nuotaikų kaitą dažnai sukelia sutrikdytas miego ar biologinis ritmas – 24 valandų mūsų biologinis ir elgesio ritmas, kuris gali sutrikti dėl pamaininio darbo ar ilgo skrydžio. Yra įrodymų, kad pasitelkus miego sutrikdymą bipoliniu sutrikimu sergančius pacientus galima išvesti iš depresijos.
Turėdamas omenyje, kad Mėnulis kažkokiu būdu gali veikti pacientų miegą, T. Wehras pastebėjo – einant dienoms jų pabudimo laikas darosi vis vėlesnis, o ėjimo miegoti laikas išlieka tas pats, t. y. jie miega vis ilgiau, kol staiga miego valandos staiga sutrumpėja. Šis fazių pasikeitimas dažnai siejamas su manijos pradžia.
Vis tik T. Wehras abejoja, ar Mėnulio šviesa turi įtakos.
„Šiuolaikiniame pasaulyje yra tiek dirbinės šviesos, mes tiek daug laiko praleidžiame patalpose su dirbtine šviesa, kad Mėnulio šviesos pokyčiai yra nežymūs“, – aiškino jis. T. Wehras mano, kad kur kas daugiau įtakos žmonių miegui ir nuotaikų kaitai gali turėti Mėnulio gravitacijos jėga.
Viena hipotezė – kad ji skatina nedidelius Žemės magnetinio lauko svyravimus, kuriems dalis žmonių gali būti jautrūs. Vis tik šis poveikis silpnas, ir apskritai neaišku, ar Mėnulio poveikis Žemės magnetiniam laukui yra toks stiprus, kad sukeltų biologinius pokyčius, mano Londono universitetinio koledžo meteorologijos specialistas Roberts Wickesas.
Kai kurių tyrimų duomenimis, Saulės aktyvumas didina širdies smūgių, insultų, epilepsijos priepuolių, šizofrenijos priepuolių ir netgi savižudybių skaičių. Kai saulės žybsniai pasiekia Žemės magnetinį lauką, susidaro nematomos elektros srovės. Jos ganėtinai stiprios ir gali veikti elektrai jautrias širdies ir smegenų ląsteles. Pasak R. Wickeso, teoriškai tokie dalykai įmanomi, bet šios srities tyrimų labai maža, todėl sunku daryti kokias nors išvadas.
Manoma, kad žmonės, priešingai nei tam tikrų rūšių paukščiai, žuvys ir vabzdžiai, nejaučia magnetinio lauko svyravimų. Bet šių metų pradžioje išpublikuotas tyrimas verčia tuo abejoti – pasirodo, esant magnetinio lauko pokyčiams, <...> stipriai sumažėja alfa bangų žmonių smegenyse. Alfa bangos mūsų smegenyse generuojamos, kai nemiegame, bet neužsiimame jokia konkrečia veikla. Neaišku, kokia šių pokyčių reikšmė – tai gali būti nereikšmingas evoliucijos šalutinis produktas, o gal magnetiniai pokyčiai mūsų aplinkoje mums nežinomais būdais veikia smegenų cheminę sudėtį.
Teorija apie magnetinį poveikį T. Wehrui atrodo patraukli, nes pastarąjį dešimtmetį keli tyrimai iškėlė hipotezę, kad kai kuriuose organizmuose, pvz., vaisinių muselių, kriptochromo baltymas gali atlikti ir magnetinio jutiklio funkciją. Kriptochromas – pagrindinis biologinio laikrodžio, veikiančio mūsų ląsteles, audinius, taip pat ir smegenis, komponentas.
Kai kriptochromas susijungia su šviesą sugeriančia flavino molekule, biologinis laikrodis gauna signalą, kad jau diena, ir prasideda reakcija, dėl kurios molekulių kompleksas tampa jautrus magnetinėms bangoms.
Leičesterio universiteto (Jungtinė Karalystė) elgsenos genetikas Bambosas Kyriacou su kolegomis pademonstravo, kaip žemo dažnio magnetinis laukas gali paveikti vaisinių muselių biologinį laikrodį ir pakeisti jų miego laiką.
Jei ši teorija tiktų žmonėms, tai būtų T. Wehro ir D. Avery bipoliniu sutrikimu sergančių pacientų staigių nuotaikų kaitų paaiškinimas. „Vykstant nuotaikų kaitos ciklams, šių pacientų biologinio laikrodžio ritmas stipriai kinta, taip pat žymiai keičias jų miego laikas ir trukmė“, – teigė T. Wehras.
Nors kriptochromas yra svarbus žmogaus biologinio laikrodžio komponentas, jis funkcionuoja šiek tiek kitaip nei vaisinių muselių organizme. „Regis, žmonių ir kitų žinduolių kriptochromas nesusijungia su flavinu, o be flavino neaišku, ar veikia jautrumas magnetiniam spinduliavimui, – aiškino Tedingtono (Jungtinė Karalystė) Nacionalinės fizikos laboratorijos fizikas Alexas Jonesas. – Todėl manau, vargiai tikėtina, kad žmonių kriptochromo baltymas yra jautrus magnetiniams laukams, nebent žmogaus organizme yra kitų magnetiniams laukams jautrių molekulių.“
Kita tikimybė – kad T. Wehro ir D. Avery pacientai reaguoja į Mėnulio gravitacinę trauką taip, kaip vandenynai – per potvynius. Šiai hipotezei prieštaraujanti argumentas: nors 75 proc. žmogaus kūno sudaro vanduo, bet tai kur kas mažesnis kiekis nei vandenyne.
„Žmogus sudarytas iš vandens, tačiau trauka yra tokia silpna, kad, fizikos požiūriu, būtų sunku patikrinti, kaip tai veikia“, – teigia B. Kyriacou. Kita vertus, jis cituoja tyrimus su arabadopsis thaliana (žydinčius augalus tyrę biologai laiko šį augalą organizmo modeliu), kuriuose teigiama, kad jų šaknys auga pagal 24,8 valandos ciklą – per tiek laiko Mėnulis apskrieja Žemę. „Tai labai nežymūs pokyčiai, kuriuos užfiksuoja tik be galo jautrūs prietaisai, tačiau šiuo metu yra apie 200 šią teoriją remiančių publikacijų“, – sakė Potsdamo Maxo Plancko (Vokietija) augalų fiziologijos instituto biofizikas Joachimas Fisahnas.
J. Fisahnas atkūrė vandens molekulių klasterio augalo ląstelėse dinamiką ir pastebėjo, jog kasdienių gravitacijos pokyčių, sukeltų Mėnulio, pakaktų tam, kad sukeltų vandens molekulių ištekėjimą ar priplūdimą į ląstelę.
„Vandens molekulių tūris – net jei jis nanodalelių dydžio – reaguotų į bet kokius gravitacijos pokyčius, – teigė mokslininkas. – Todėl vandens molekulės judėtų vandens kanalais, taigi vanduo ištekėtų iš ląstelės ir atvirkščiai, priklausomai nuo gravitacijos jėgos krypties. Tai gali turėti poveikio visam organizmui.“
J. Fisahnas planuoja atlikti daugiau šios srities tyrimų.
Jei augalų ląstelės iš tiesų taip jautriai reaguoja į potvynių ir atoslūgių jėgas, J. Fisahnas nemato priežasčių, kodėl žmogaus organizmo ląstelės negalėtų būti tokios jautrios. Turint omenyje teoriją, kad gyvybė prasidėjo vandenynuose, dalis sausumos organizmų gali būti iki šiol išsaugoję gebėjimą numatyti potvynius ir atoslūgius, net jei jis praktiškai nebėra naudojamas.
Nors šis mechanizmas žmogaus organizme kol kas neužfiksuotas, nė vienas šį straipsnį komentavęs mokslininkas neneigė T. Wehro pastebėjo fakto – kad jo bipoliniu sutrikimu sergančių pacientų nuotaikų kaita yra ritmiška, o ritmai yra susiję su tam tikrais Mėnulio gravitacijos ciklais.
T. Wehras tikisi, kad šie jo pastebėjimai taps ateities tyrimų objektu. „Aš neradau atsakymo, kas sukelia šį poveikį, bet manau, kad mano pastebėjimai kelia tokių klausimų“, – reziumavo jis.