Panašiai jaučiasi į darbų sūkurį sugrįžę vakarykščiai poilsiautojai. Net tiems, kurie patenkinti savo profesine veikla ir karjera, ne visada lengva grįžti prie kasdienės rutinos. Tačiau galima sušvelninančių šį nelengvą laikotarpį.
Keiskite savo santykį su darbu
Kuo įdomesnės ir turiningesnės atostogos, tuo sunkiau iš jų sugrįžti. Kuo aukštesnės ir atsakingesnės pareigos, tuo labiau norisi prailginti poilsį. Bet iš tikrųjų laikas, kurio reikia organizmui galutinai perjungti į darbinį režimą, labiausiai priklauso nuo santykio su darbu: ar esame patenkinti tuo, kuo užsiimame.
Jeigu taip, adaptuojamės daug greičiau ir ne taip „skausmingai“, o atostogų pabaigą priimame kaip naujo įdomaus gyvenimo etapo pradžią. Tačiau kai profesinė veikla neteikia malonumo, o pats darbas yra kaip „katorga“ – su adaptacija gali kilti problemų. Maža to, ji gali nesibaigti, nes paprasto savaitgalio pabaiga įjungs stresą „rytoj į darbą“.
Šiuo atveju žmogus susiduria su vidiniu konfliktu: būtinybė pradėti darbą kovoja su troškimu viską mesti ir išeiti. Dažnai būtent po atostogų priimamas sprendimas keisti darbą arba jį mesti net neturint kito pasiūlymo. Čia verta prisiminti kinų mąstytojo Konfucijaus patarimą: „Darykite, kas patinka, ir gyvenime neturėsite nė vienos darbo dienos“.
Deja, tokia laimė nusišypso ne kiekvienam. Jeigu savo darbą priimate kaip sunkią naštą, pasistenkite pakeisti požiūrį į jį. Paklauskite savęs: „Ką jis man duoda?“. Pasistenkite surasti mažiausiai du teigiamus atsakymus. Sakysite, jų nėra? Taip nebūna. Juk dirbdami įgijote patirties, kuri gali būti naudinga ateityje, gaunate finansinį atlygį. Pabandykite į savo pareigas pažvelgti kaip į procesą, suteikiantį galimybių geriau pažinti save ir kitus.
Neperkraukite biuro emocijomis
Labai dažnai ir visai nepagrįstai į savo darbą įdedame pernelyg daug emocijų. Kadangi didesnę dalį laiko praleidžiame darbe, visada yra pavojus padėti lygybės ženklą tarp asmeninio gyvenimo ir profesinio gyvenimo. O galiausiai visai užmirštame, kad egzistuoja teatrai ir muziejai, sportas ir bendravimas su draugais. Sakysite, nėra pinigų? Bet juk tam ir dirbate, kad atėjus atostogoms ar savaitgaliui galėtumėte pasirūpinti savo psichologine gerove. Be to, galima surasti tokių veiklų, kurios nieko ar beveik nieko nekainuoja.
Visą save atiduodami darbui tikimės ir laukiame bendradarbių ir vadovų dėkingumo, pripažinimo, kartais – užuojautos. Žymaus prancūzų psichoanalitiko Jean-Claude Liaudet nuomone, taip atsitinka dėl to, kad pasąmoningai perkeliame į biurą santykius, kurie labai panašūs į vaikystėje buvusius santykius su tėvais. Todėl labai svarbu nesužmoginti darbo ir paties biuro, neperkelti į jį tų jausmų, kuriuos jaučiame žmonėms.
Pačių psichologinei ir fizinei gerovei verta mokytis ir stengtis nubrėžti protingą ir aiškią liniją tarp savęs, kaip privataus asmens, ir savęs, kaip darbuotojo, kurti emocionaliai brandžius santykius: „Taip, man svarbus darbas, jaučiu jam trauką, tačiau viduje esu nepriklausomas“.
Išsakykite savo poreikius
Laikas po atostogų – puikus metas koreguoti tai, kas netenkina veiklos organizavime. „Man nuolat reikia dirbti viršvalandžius, bet negaliu atsakyti viršininkui“, „Niekaip negaliu ryžtis paprašyti, kad leistų dieną kitą padirbėti namuose, kai jaučiuosi prastai“. Tokios ir panašios situacijos tampa neigiamų emocijų šaltiniu.
Bet dažniausiai niekuo nerizikuojame vadovui išsakydami savo poreikius arba pasakydami „ne“, kai manome, kad prašymo negalime įvykdyti. Tik reikia laikytis tam tikrų darbo srityje egzistuojančių taisyklių, tarkime, sakyti „ne“ tik kai esame pasiruošę paaiškinti atsisakymo priežastis, nes kitaip tai gali būti priimta kaip atsisakymas vykdyti nurodymus. Tai reiškia, kad privalote argumentuotai paaiškinti, kodėl negalite imtis papildomos veiklos (pavyzdžiui, dirbate su projektu, kurį po dviejų dienų privalote atiduoti.) Tik tokiu atveju darbo dieną turite planuoti taip, kad žodžiai neskambėtų kaip apgaulė. Vadovas ir kolegos turi matyti, kad iš tikrųjų esate užimti.
Neužslopinkite konfliktų
Konfliktai tarp bendradarbių – dar viena priežastis, dėl kurios labai dažnai nesinori eiti į darbą. Konfliktai dažniausiai kyla dėl neaiškaus pasiskirstymo pareigomis: kas kokias funkcijas atlieka, kas už ką atsakingas, kas pakeis darbe nesantį kolegą?
Susierzinimas didėja, nuoskaudos kaupiasi… ir staiga atsiduriame pačiame santykių aiškinimosi epicentre. Kai kas nors netenkina ar kelia stiprų nerimą, visada geriau neatidėlioti ir apsvarstyti situaciją su kolegomis. Kai padarysite pirmą žingsnį, iš priešiškumo stadijos konfliktas pereis į kompromisų paieškos stadiją. Kartu „išeis“ ir neigiamos emocijos, glūdėjusios viduje, o tada bus daug lengviau rasti konstruktyvią išeitį iš susidariusios nemalonios padėties.
Jeigu vis tik atsitiko taip, kad tapote vienu iš konfliktuojančios pusės dalyvių ir jums reiškiamos pretenzijos, pasistenkite išskirti kritiką į informaciją (kas tiksliai netenkina kolegos) ir emocijas. Emocijas geriau ignoruoti, o štai informaciją reikia išanalizuoti ir ištaisyti tai, kas tapo objektyvios kritikos priežastimi. Ne mažiau svarbi taisyklė – niekada nenusukite pokalbio nuo konflikto objekto prie oponento kaltinimo dėl asmeninių jo savybių.
Demonstruokite gerą nuotaiką
Griežta disciplina, nuosaikus bendravimas, nusitaikymas į rezultatą – vis daugiau kompanijų dirba labiau vakarų šalims būdingu principu. Tokiu būdu kolektyve formuojasi labai formalūs santykiai, o viskas, kas nesusiję su darbu, lieka už ribos.
Bet juk iš tiesų tam, kad galėtume efektyviai dirbti ir susidoroti su sunkiomis užduotimis, ne retam mūsų būtini draugiški santykiai, rami, be įtampos atmosfera kolektyve, galimybė dalyvauti vidiniame kompanijos gyvenime.
Dėl to nereiktų darbe visiškai atsisakyti tų žmogiškųjų vertybių, kurios mums svarbios namuose ir draugų rate. Tai sakydama neturiu galvoje, kad reikia išsiverkti kolegoms ant peties, išliejant visas emocijas, įtraukti juos į kiekvieną išgyvenamą dramą, kad ir laiminga pabaiga. Jokiu būdu. Asmeninius dalykus pasilikite sau ir artimiausiems žmonėms. Tačiau dalytis su kolegomis gera nuotaika reikia. Ji teigiamai paveiks net patį didžiausią niurzgą.