Kito darbo ir nenorėčiau, ir negalėčiau dirbti. Žodžiu, mane viskas tenkina, išskyrus mano tiesioginę viršininkę. Patarkite, kaip reikėtų elgtis su moterimi - viršininke, kuri mane žemina bendradarbių akyse, visada nemandagiai bendrauja ir gąsdina atleisianti iš darbo tik dėl to, kad aš jai nepatinku.
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas
Jau beveik dešimt metų jūs kenčiate. Ir šiai kančiai išvengti nematote jokių išeičių: darbus žmonės susiranda tik per pažintis ir už pinigus; o ir kito darbo jūs nenorite ir negalite dirbti. Viršininkė žemina ir gąsdina, su kuo jūs irgi nenorite ir negalite susitaikyti.
Taigi, atsidūrėte situacijoje, kurioje jaučiate bejėgiškumą ir beviltiškumą. Natūrali išeitis iš šios situacijos numatyta pačios gamtos: susirgti ar tiesiog numirti.
Taip, tai ne ironija: eksperimentuose su gyvūnais, kur per narvo grindis periodiškai praleidžia elektros srovę, gyvūnai nesuserga ir išgyvena tik jei turi atsargines dureles pabėgti. Jei durys uždarytos, jos „pabėga į ligą“, t.y. nuo konflikto ima sirgti. O jūsų durys pabėgti uždarytos. Ar jums tik taip atrodo?
Psichologai ir šiaip mąstantys žmonės pasiūlytų jums kelias kitokias išeitis nei „pabėgimą į ligą“. Pirmoji išeitis būtų pagrįsta gyvenimiška išmintimi ir skambėtų maždaug taip: “Nesutari su viršininke? Užgerk tai su ja“. Tai reikštų susėsti su ja prie taurės vyno ir pasišnekėti, kaip rusai sako, „po dušam“.
Už šio patarimo slypėtų prielaida: jei nori, kad su tavimi elgtųsi žmoniškai, pradėk pats elgtis su žmogumi žmoniškai.
Į šį patarimą jūs greičiausiai atsakytumėte neigiamai: pirmiausia, jūsų netraukia sėdėti prie vyno taurės su žmogumi, kuris jus žemina. Antra, ji niekuomet nesutiktų bendrauti „po dušam“. Trečia, jūs negeriate vyno. Ketvirta, jūs neturite tokiems dalykams nei laiko, nei pinigų.
Žinoma, jūs ne viena laikote viršininkę teroriste. Greičiausiai jūsų kolektyve yra bendraminčių, kurie jus palaiko ir sako kažką panašaus į „tikrai ji yra bjauri boba, mes visi nuo jos kenčiame“. Jūs negalite būti vienintelė, kuri kenčia, jei ji tikrai tokia terorizuojanti ir grubi. Jus palaikys kolektyvas, o kolektyvas - tai jėga.
Jūs galite paprieštarauti, kad kolektyvo pas jus nėra, o yra tiesiog banda įbaugintų darbuotojų, bijančių netekti savo darbo vietos. Ir dar jūs galite pasakyti, kad yra padlaižiaujančių skundikų, kurie jūsų žodžius kaipmat perduotų viršininkei. O ji to neatleistų.
Tuomet jums būtų galima patarti pakeisti požiūrį į viršininkę. Taip, kai mes negalime pakeisti situacijos iš esmės, mums belieka pakeisti į ją savo požiūrį.
Šis požiūris remtųsi dviem naujais matymo taškais. Pirmas - pasižiūrėti ne į viršininkę, o į save jos akimis. Kitaip sakant, „įlysti į jos šlepetes“. Kaip jūs jaustumėtės jos vietoje, kaip žiūrėtumėte į save, į darbovietę, į pavaldinius? Tam jums padėtų kai kurie faktai apie ją: „Kiek ji turi vaikų? Kiek jai metų? Kokia jos šeimyninė padėtis? Ar ji seniai dirba šiame darbe? Ar pati buvo kada nors skriaudžiama savo viršininkės?“ Ir pagaliau - kaip jūs pati atrodote jos akimis?
Įsijausdami į žmogų, kurio nemėgstame, mes užmušame du zuikius: imame tą žmogų geriau suprasti ir imame geriau suprasti, kokia mūsų pačių atsakomybė už tai, kaip su mumis elgiamasi. Kokio mūsų elgesio žmogus nesupranta ir ką mes galime padaryti, kad suprastų?
Į šį patarimą jūs galite atsakyti: beprasmiška ir neteisinga. Ji nenori manęs suprasti, tad kodėl aš turėčiau suprasti ją? Tegu ji pirma pradeda.
„Bet gi Jėzau! - sušuktų tuomet jums patariantys žmonės, - nagi nebūkite jūs mažas vaikas! Kai žmonės nori susitaikyti, tai pirmą žingsnį padaro tas, kuris brandesnis. Kas čia per vaikiški „ji pati pirma pradėjo“? Jūs ką, vaikų darželyje?“
Tuomet yra dar vienas požiūrio taškas. Pasižiūrėti į savo ir viršininkės santykius neutraliomis akimis „iš šono“. Tam reikalinga įsijausti į kitą, neutralų žmogų, kuris matytų ir ją, ir jus. Arba tiesiog paklausti trečio žmogaus kaip arbitro: „Klausyk, kaip tau atrodo mūsų santykiai su viršininke? Tik nemeluok man, pasakyk atvirai, kaip mes su ja atrodome iš šono?“
Dažniausiai požiūris iš šono kelia visai kitokius jausmus. Pavyzdžiui, jūs ir ji iš šono galite atrodyti kaip varžovės. Kažkas pasakytų jums: „Žinai, panašu, kad tu nenori leisti jai aplenkti tave, ir panašu, kad ji tai pastebi“. O gal tas trečias žmogus pasakytų: „Atrodo, kad ji tiesiog nori įvesti tvarką, o tu šalia jos atrodai taip, tarsi tave asmeniškai kas nors užgautų“. Galima ir tokia pastaba: “Atrodote taip, tarsi kalbėtumėte skirtingomis kalbomis. Apmaudu į tai žiūrėti, norisi jus sutaikyti“.
Atkreipkite dėmesį, kad „žmogus iš šono“ turėtų būti nešališkas. Jis turi matyti tai, ką mato, ir girdėti tai, ką girdi.
Jūs galite paprieštarauti, kad tokių nešališkų žmonių pas jus nėra, o jei ir būtų, tad kodėl jie turėtų su jumis atvirauti? Į darbą pas jus ateina dirbti, o ne spręsti svetimas psichologines problemas.
Tada ateitų profesionalių psichologų eilė. Jie kaip tik užsiima svetimomis psichologinėms problemomis. Jūs ateitumėte pas psichologą ar gydytoją psichoterapeutą ir pasiskųstumėte savo santykiais su viršininke. Iš paprasto psichologo jūs išgirstumėte, kad jūsų konfliktas yra labai paplitęs ir natūralus. Jame nėra nieko išskirtinio. Klausimas tik, kaip jūs jį sprendžiate, ir išvardytų kelis būdus elgtis konflikto metu.
Jis išnagrinėtų, ar jūs bėgate nuo konflikto; ar einate į puolimą ar klusniai pasiduodate; surandate kompromisą, ar ieškote kūrybinio bendradarbiavimo. O jei psichologas būtų psichonalitiškai paruoštas, jis pasiūlytų jums pavaikščioti į trumpalaikę analitinę psichoterapiją. Jos metu jūs ieškotumėte, kokį žmogų jums primena viršininkė, kada ir su kuo jūs jautėtės panašiai, kitaip tariant, su kuo jūsų pasąmonė ją maišo.
Tuomet ateitų palengvėjimas.
Bet jei į tai jūs pasakysite, kad jūsų mieste nėra psichologų; kad jūs jais netikite; kad jūs neturite jiems pinigų; ir jei priminus, kad trumpą psichoterapiją pas mus apmoka ligonių kasos, jūs pasakytumėte, kad nesate apdrausta - tuomet pasidarytų visiškai aišku: Žemėje išeities nėra. Tepadeda jums Aukščiausias.
Galų gale mes visi mirtingi, visi gauname kažkokių išbandymų, o kodėl- nežinomi Viešpats keliai. Mums belieka tikėti, kad kiekvienoje kančioje yra prasmė, net jei ji nėra akivaizdi.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
