Publikuojame leidyklos „Alma littera“ išleistos Evos Tombak knygos „Laimės piliulės: vartojimo instrukcija ir šalutinis poveikis“ ištrauką.
*******************
Mūsų žodyne yra daugybė žodžių, kuriuos mėgstame įterpti nelabai laiku ir netinkamoje vietoje. Mums patinka pasijuokti iš kitų, bet nesijaučiame laimingi, kai patys tampame pašaipų taikiniu. Mes deklaruojame, kad mūsų veiksmai susieti su žodžiais. Bet ar jie visada susaistyti su prasme?
Buvo anksti, per anksti, dar ne laikas, kur skubate, ir staiga – viso gero, pavėlavote, traukinys išvažiavo, ate te. Naktis lenkia vidurdienį, Kalėdos – Jonines, vaikaičiai – vaikus, pensija – sauskelnes. Čia laikas greitas ar aš per lėta – kodėl taip greitai tampa per vėlu?
Laiko klausimą tobulai sprendžia vaikai. Jų žaidimai ir mokyklos dienos trunka amžinybę, atostogos – kelis gyvenimus. Kuo labiau bręstame, augame, tuo greičiau laikas lekia, daugiau metų prarandame. Rugsėjį rūpinamės Naujųjų dovanomis, o gruodžio pabaigoje parduotuvės pristato pavasario kolekcijas. Vartotojiška visuomenė nuolat skubina nežiopsoti, pirkti prekes su nuolaidomis. Planuoti, kas bus arba ko nebus: koks skirtumas – vis tiek kada nors bus. Ir mes rūpinamės rogutėmis vasarą, o liūdnaveidį kaimyną protiname, kad reikia būti čia ir dabar, jei nenori pražiopsoti savo laimės.
Mes žongliruojame „čia ir dabar“ akimirkomis, į jas įsiterpia daug problemų keliantis mažasis „aš“, kurį esame linkę tapatinti su palaima. Dar gerai, kad nelinkime „būk čia ir dabar“ tam, kuris šiandien palaidojo mamą. Neteko mylimo žmogaus ar gerai mokamo darbo. Arba daugybę metų budi prie brolio, kuris atgulė į patalą nukentėjęs per avariją. Ar sesers, kuri negali atsigauti patyrusi insultą. Arba netekusi savo vaiko.
Naujojo amžiaus rinkodarininkai, gyvenimo būdo vadybininkai pelnosi iš žmonių, kurie atsakymų ieško išorėje. Iš kvailų žuvelių, kurios stveria nūdienos masalą: „Ateik pas mane, ir aš išmokysiu, kaip gyventi, kaip būti laimingam čia ir dabar.“ Laimingas žmogus mums nepriekaištaus, nežadės, nemokys mūsų ir nemoralizuos, kad reikia būti čia ir dabar. Jis jau pasiekė nirvaną ir jam viskas aišku. Laimingas žmogus suvokia, kad kiekvienas esame kaip tik ten, kur šią akimirką mums ir priklauso būti.
O gal tau buvimas čia ir dabar atrodo kelias į nušvitimą? Nušvitimo kelias – tik žodžiai. Kaip laimė, taip ir jis nėra įtraukti į Žemės gyventojų privalomų turėti dalykų sąrašą. Jokių garantijų – mums laimės niekas nežadėjo. Laimę turime susirasti patys. Kaip vyrą ar žmoną, meilužį ar gyvenimo puselę.
Laimė nėra gyvenimo kelionės kulminacija ar atomazga. Žodžių žinojimas ir idėjų pažinimas prie esmės nepriartina. Sako, tas, kuris myli gyvenimą ir yra juo patenkintas, neieško nušvitimo, neieško laimės. Jam nereikia vadovo, nereikia pagalbos, nereikia nieko. Jam ir taip gerai. Jis ir taip pasiekęs nirvaną. Tas, kuris save suvokia kaip netobulą tvarinį, iš kitų reikalaus, lipdys, mėgins kompensuoti savąjį broką. Ir greičiausiai tai darys pasiaukojamai, žūtbūt.
Tarp dvasingų žmonių yra daugybė piktų, agresyvių žmonių. Jie kalba apie neprisirišimus, o patys palieka, išduoda. Savo žmonas, vyrus, vaikus, tėvus, draugus, partnerius. Išdavystę jie dangsto gebėjimu mėgautis akimirka. Mokėjimu būti čia ir dabar.
Būti čia ir dabar – kaip? Išsilaisvinti – kaip? Būti laimingam – kaip?
Gyvenimas yra nepaprastas, sunkiasvoris, jis veržiasi iš visų rėmų. Jis beprotiškai gražus ir kartu bauginantis, nenuspėjamas. Kupinas džiaugsmo ir sklidinas nemalonių, bjaurių, skausmingų atsitiktinumų.
Ar mes, žmonės, esame alegoriniai šunys, kurie minta įkvėpimų čia ir dabar kaulais?
