Netiesioginių įžeidimų pavyzdžiais gali būti juokeliai ar ironiški komentarai, dviprasmiški komplimentai, mėgdžiojimas ir apgaulingas žavėjimasis. Kadangi mūsų akys ir veido išraiška gali atstoti kalbą, tokie dalykai kaip ironiškas žvilgsnis ar nuolatinis spoksojimas, pakelti antakiai, nenuoširdi ar perdėta šypsena taip pat gali tapti netiesioginiu žodiniu įžeidimu. Po to eina fiziniai įžeidimai, pavyzdžiui, antausis, smūgis kumščiu ar apspjovimas.
Visi veiksmai, paminėti aukščiau, susiję su aktyvia veikla ir laikomi tyčiniais įžeidimais. Tačiau ne mažiau, o gal net labiau, yra paplitę netyčiniai įžeidimai. Netyčia galima įžeisti tuomet, kai žmogus kur nors nepakviečiamas ar neįtraukiamas, neatsižvelgiama į jo rangą, nesijuokiama iš jo pokštų arba atkakliai vengiama su juo akių kontakto.
Taigi kaip geriausia elgtis tokių įžeidimų atvejais?
1. Pyktis. Dėl trijų pagrindinių priežasčių tai yra mažiausiai tinkamas atsakas. Pirmiausia, jis parodo, kad mes tiek patį įžeidimą, tiek mus įžeidusį asmenį vertiname rimtai.
Antra, jis reiškia, kad įžeidimas turi pagrindo. Trečia, jis mus destabilizuoja ir sukelia mums skausmą.
2. Pripažinimas. Iš pradžių tai gali atrodyti kaip nevykusi reakcija, bet daugeliu atvejų tai yra pats geriausias atsakas iš visų. Kai kažkas mus įžeidžia, turėtume apmąstyti tris dalykus: ar įžeidimas yra teisingas, kas mus įžeidė ir kodėl taip buvo padaryta. Jeigu įžeidimas yra pagrįstas, vadinasi, mus įžeidęs asmuo yra protaujantis, o jo motyvai yra garbingi. Taigi tokiu atveju įžeidimas nebėra įžeidimas, o fakto konstatavimas, kuris, beje, mums gali duoti daug naudos. Dažniausiai tai reiškia, kad mes neturėtumėm įsižeisti, kai pastabas mums pasako mokytojas, tėvai ar geriausias draugas.
Kalbant bendrai, jeigu aš gerbiu mane įžeidusį asmenį, aš turėčiau atkreipti dėmesį į jo žodžius ir kiek galima daugiau iš jų pasimokyti. Kita vertus, jeigu manau, kad mane įžeidęs asmuo nėra vertas mano apmąstymų, neturiu teisės įsižeisti, kaip ir neturiu teisės įsižeisti dėl išdykusio vaiko ar lojančio šuns.
Taigi visuomet pamąstykite, ar yra priežastis įsižeisti.
3. Atsakymas įžeidimu. Dėl tokios atsakomosios reakcijos, net jei ji labai teisinga, kyla kelios problemos. Pirma, ji turi būti pagrįsta. Antra, ji turi pasireikšti reikiamu momentu. Tačiau net tuo atveju, jei esame tokie aštrialiežuviai ir sąmojingi kaip Oscaras Wilde`as, teisingas mus įžeidusio asmens nutildymas vargu ar bus pati geriausia gynyba.
Problema ta, kad ir koks pagrįstas būtų atsakomasis įžeidimas, jis mus sulygins su užgauliotoju, pakylėdamas jį iki mūsų lygio ir nusmukdydamas mus iki jo lygio. Tai jam ir jo įžeidimui suteiks pernelyg daug teisėtumo. Tiesą sakant, atsakyti įžeidimu galima tik tarp draugų ir tik tam, kad situacija taptų linksmesnė. Toks apsikeitimas įžeidimais turėtų baigtis tostu ar patapšnojimu per petį. Kitaip tariant, tokia reakcija tinka tik humoro tikslais.
4. Humoras. Tai itin efektyvus atsakas dėl trijų priežasčių: jis nureikšmina įžeidimą, palieka nuošalyje liudininkus (jei tokių yra) ir nugesina konfliktą. Galime pateikti pavyzdį, koks efektyvus gali būti humoras. Kai Romos politikas ir stoikų filosofas Katonas Jaunesnysis davė parodymus teisme, jo priešininkas Lentulas spjovė jam į veidą. Nusivalęs nuo veido seiles, Katonas tarė: „Lentulai, prisieksiu visiems, kad žmonės klysta tvirtindami, jog tu negali naudotis savo burna“.
5. Įžeidimo ignoravimas. Vienas iš humoro minusų tas, kad jis reikalauja greitos nuovokos. Tuo tarpu ignoruoti įžeidimą yra lengviau ir net efektyviau. Vieną dieną viešose pirtyse vienas stuobrys smogė Katonui. Kai jis susiprato, kad sudavė Katonui, grįžo atsiprašyti. Tačiau užuot supykęs ar priėmęs atsiprašymą, Katonas atsakė: „Nepamenu, jog kažkas būtų man smogęs“. Tokio atsakymo potekstė: „Tu esi toks nereikšmingas, jog man net nerūpi tavo atsiprašymas, nekalbant apie tai, kad būtum galėjęs mane įžeisti“.
Taigi patyrus įžeidimą, mums reikėtų neįsižeisti. Įžeidimas slypi ne įžeidžiančiuose žodžiuose ar veiksmuose, bet mūsų reakcijoje į juos, o savo reakcijas mes galime kontroliuoti. Neverta tikėtis, kad stuobrys būtų kažkas daugiau negu stuobrys. Jeigu mes įsižeidžiame dėl nederamo jo elgesio, galime kaltinti tik save.
