Masačusetso universitete dėstančio psichologo Roberto S. Feldmano atlikto tyrimo išvadose nurodoma, kad net 60 proc. žmonių bent kartą sumelavo per 10 minučių trukusį pokalbį. Vidutiniškai per tiek laiko tyrimo dalyviai sumelavo po 2–3 kartus. Meluoti jie buvo linkę būtent tada, kai teko pasistengti kuo labiau patikti ir pademonstruoti kompetenciją.
Pamela Meyer, vadovaujanti savo įkurtai įmonei „Calibrate“, organizuojančiai sukčiavimo identifikavimo mokymus, teigia, kad melą tenka skirstyti į dvi kategorijas: puolamąjį ir gynybinį. Puolamasis yra toks melas, kuriuo siekiama kokios nors naudos, pavyzdžiui, gauti apdovanojimą, pelnyti pranašumą kito asmens atžvilgiu, išsikovoti palankesnę poziciją konkrečioje situacijoje, sulaukti aplinkinių pripažinimo ar kt.
Gynybinis melas, kaip sufleruoja ir pats pavadinimas, sakomas siekiant apsiginti pačiam arba apginti kitą asmenį (meluojama ne visada tik iš asmeninių paskatų!) nuo galimų keblumų, nuobaudų arba žalos, taip pat pavojaus reputacijai arba socialiniam statusui, rašoma portale „HuffPost“.
„Dėl nesugebėjimo suvokti melo motyvacijos, dažnai per griežtai smerkiame meluojančius žmones, – teigia P. Meyer. – Pats žodis „melagis“ suveikia kaip pagrindas kaltinimui ir teisei užimti moraliniu požiūriu aukštesnę poziciją. Tačiau melavimas nėra atsiejamas nuo žmogaus išgyvenimų.“
Ir vis dėlto – kaip suprasti, kad žmogus meluoja tiesiai į akis, ir ką daryti tai supratus? Skaitydami toliau sužinosite, kokius melo požymius išskiria ekspertai ir kaip jie pataria elgtis susidūrus su melavimo atveju.
Atpažinti melą – sudėtingas uždavinys
Kaip rodo tyrimai, melą mes sugebame identifikuoti perpus rečiau negu su juo susiduriame. Kodėl gi taip yra? Ogi todėl, kad melo požymiai, kuriuos esame mokomi atpažinti, tokie kaip nenustygimas vietoje arba akių kontakto vengimas, nėra nei akivaizdūs, nei pagrįsti nepaneigiamais įrodymais.
„Požymiai, kuriais žmonės paprastai pasitiki, siejami su vadinamąja liaudies išmintimi arba socialiniais stereotipais. Tai tokios tiesos, kad meluodamas žmogus stengiasi išsisukti nuo tiesaus žvilgsnio, tampa nervingas, ima kalbėti pernelyg abstrakčiai, pateikdamas labai mažai detalių“, – sako Ostine veikiančio Teksaso universiteto komunikacijų studijoms vadovaujantis profesorius Matthew McGlone‘as.
Visgi realiame gyvenime atpažinti melą toli gražu nėra lengva, teigia P. Meyer.
„Nepaisant visų pateikiamų teorijų, apie pavienius požymius negali būti nė kalbos. Juk negalima pažvelgus į žmogų teigti, esą jis meluoja, nes koja stuksena į stalą. Viskas tikrai nėra taip paprasta, – nurodo specialistė. – Vis dėlto yra būdų, kaip kreiptis į melu įtariamą asmenį, kad paaiškėtų tiesa. Be to, gebant pažvelgti į melą tam tikru kambu, jis gali būti net labai informatyvus.“
Koks gi bent vienas iš tų būdų, apie kuriuos užsiminta? Galima pamėginti padidinti pašnekovui tenkantį kognityvinį krūvį. Meluoti ir stengtis vaizduoti, kad esi ramus ir sakai tiesą, – daug pastangų reikalaujanti užduotis. Kad ją atliktum nepriekaištingai, būtina sutelkti begalę mentalinės energijos. Šia aplinkybe kartais pavyksta pasinaudoti.
„Kai žmogus stengiasi galvoti, ką kalba, be to, atrodyti ramus ir natūralus, kognityvinė sistema patiria didžiulę apkrovą, – nurodo P. Meyer. – Kai realiu laiku tenka mąstyti, kaip atrodyti ir ką kalbėti, galvoje ima suktis begalė ratukų.“
Pavyzdžiui, meluoti nusiteikęs žmogus gali būti ne tik iš anksto sukūręs kokią nors istoriją, bet net ir surepetavęs, kaip ją pasakos. Vis dėlto prašymas išdėstyti įvykius ne chronologine tvarka, jį veikiausiai sutrikdys.
„Labiau galvokite ne apie žmogų išduodančius požymius, bet apie jam tenkantį krūvį“, – pataria P. Meyer.
Yra ir daugiau būdų išsiaiškinti, ar žmogus sako tiesą. Dar vieną nurodė psichologijos specialistas, Kalifornijos universiteto profesorius emeritas Edwardas Geiselmanas per interviu dienraščiui „The New York Times“. Jis patarė paprašyti pašnekovo suteikti papildomos informacijos, patikslinti tam tikrus faktus, pasitelkus tokias frazes kaip „gal galėtumėte plačiau paaiškinti, kaip...“ Atviri klausimai, anot psichologo, tikrai turėtų padidinti meluojančiam žmogui tenkantį kognityvinį krūvį.
Ar stoti į konfrontaciją?
Sakykime, pričiupote kokį nors asmenį meluojant arba esate tvirtai įsitikinęs, kad žmogus slepia tiesą. Ką gi dabar daryti? Universalios išeities, žinoma, niekas nepasiūlys, nes daug ką lemia aplinkybės.
Pavyzdžiui, P. Meyer teigia retai rekomenduojant stoti į atvirą konfrontaciją, t. y. tiesiai šviesiai pasakyti pašnekovui, kad jis meluoja. Ji pataria, užuot taip pasielgus, surinkti kuo daugiau informacijos, pamėginti įvertinti padėtį iš kito žmogaus perspektyvos ir perprasti jo motyvus.
Specialistė pateikė galimo scenarijaus darbo vietoje pavyzdį. Tarkim, koks nors darbuotojas buvo vienintelis asmuo, dirbęs tą vakarą, kai iš biuro buvo pavogtas kompiuteris. Tarkim, darbuotojas neigia ką nors žinantis apie dingusį įrenginį. Kaip tada elgtis? Užuot apkaltinus jį melavimu, derėtų pradėti pokalbį tarsi smalsaujant.
„Suteikite asmeniui dingstį manyti, kad esate apimtas abejonių ir pasirengęs stoti jo pusėn. Galite sakyti: „Matyt jautiesi nekaip, kad kaip tik tu buvai biure tą vakarą. Esi mėgėjas dirbti iki vėlumos?“ Nustebsite, kiek daug papildomos informacijos pavyks išgauti, jei duosite suprasti, kad ne kaltinate, o smalsaujate“, – nurodė P. Meyer.
Aišku, būna situacijų, kai norisi nieko nelaukus stoti konfrontacijon – tiesiogiai užsipulti melu įtariamą žmogų. Kad suprastumėte, ar toks žingsnis – išmintingas, turėtumėte atsižvelgti į keletą aspektų, teigia šeimų psichoterapeutė Tiana Frazier. Svarstytini aspektai – tai santykių su konkrečiu žmogumi pobūdis (ar jį gerai pažįstate, ar jaučiatės su juo saugus), melo turinys (ar melas susiję su mažareikšmiais dalykais, ar su rimtais reikalais, į kuriuos vertėtų labiau pasigilinti), aplinka, kurioje esate (vieša vieta arba privati erdvė), ir emocijos, kurios judu apėmusios.
„Saugumas yra pats svarbiausias dalykas, kurį būtina užsitikrinti prieš stojant į konfrontaciją su kokiu nors žmogumi, – tvirtina T. Frazier. – Pavyzdžiui, užsipultas pašalinių akivaizdoje, žmogus gali sutrikti, o sutrikimas išprovokuos gynybinę reakciją.“
Jei dėl saugumo esate tikri, žinokite, kad akistata, kurią ketinate surengti, turėtų įvykti susitikus asmeniškai (ne per žinutes ar kalbantis telefonu), be to, nedalyvaujant pašaliniams.
Būtinai pagalvokite apie savo ir kito žmogaus emocinę būklę. Kad ir kaip norėtųsi nieko nelaukus drėbti kaltinimus, supraskite, kad gal tebesijaučiate pernelyg įskaudintas arba įtūžęs, todėl su pokalbiu geriau palaukti.
„Su pamelavusiu žmogumi patariu susitikti tada, kai pasijusite nusiraminęs, be to, kalbėtis jokių dirgiklių netrikdomoje aplinkoje, idealiu atveju tokioje, kurioje konfrontuojančios šalys pajėgtų suprasti viena kitos jausmus ir mintis“, – aiškina T. Frazier.
Nutarę, kad metas išsiaiškinti melagystę, turite pademonstruoti ryžtą, tačiau kalbėti pagarbiu, o ne kaltinamuoju tonu. Šitai pavyks, jeigu dažniau vartosite įvardį „aš“ (pvz., „Aš pasijutau įskaudintas, kai...“), kuris atkreipia dėmesį į jūsų jausmus, o ne „tu“ („Tu tikras niekšas“), kuris suponuoja kaltinimą. Venkite apibendrinančių išsireiškimų ir tokių žodžiu kaip „visada“ arba „niekada“: jei juos kartosite, jūsų kalba pavirs kito žmogaus, kaip asmenybės, kritika. Atminkite, kad konfrontacijos objektas – ne žmogus, o jo poelgis.
T. Frazier pateikė kreipimosi į žmogų, kuris pamelavo, pavyzdį. Štai jis:
„Jaučiuosi ypač nusivylusi, nes ką tik pasakei, kad vienas leidai laiką namuose, nors, kaip jau žinojau iš „Instagram“, linksminaisi su draugais. Manęs negali tai neliūdinti, kadangi manau, jog santykiai turi būti grindžiami pasitikėjimu.“
Žinokite, kad jeigu imsite plūstis ir vadinti kitą žmogų melagiu, pokalbis netruks išvirsti į patį audringiausią barnį.
P. Meyer taip pat akcentavo, kaip svarbu pademonstruoti norą suprasti, ir patikino, kad priešiškumas prie nieko gero nepriveda.
„Paaiškinkite žmogui, kaip dėl jo melo pasijutote. Lai jis supranta, kad jus nuvylė. Jokiu būdu negrūmokite pirštu iš teisuolio aukštybių“, – patarė ji.
