- Esate praktikuojantis psichologas. Su kokiomis psichologinėmis problemomis dažniausiai susiduria žmonės?
- Pagrindinė šiuolaikinius žmones kamuojanti problema – tai įvairios baimės. Taip pat dažnai pasitaikanti problema – nesugebėjimas susitvarkyti su stresu, įtampa, emocijomis. Ilgainiui tai atsiliepia santykiams, karjerai, neretai išauga į depresiją. Kaip bebūtų, visos šios problemos yra sprendžiamos, svarbiausia tai daryti laiku.
- Kokie yra signalai, rodantys, jog metas susirūpinti psichologine gerove?
- Lengviausiai pastebimas signalas – tai diskomfortas, kai paprasčiausiai negerai jaučiatės. Kai nuolatos juntate įtampą, nerimą, nuovargį, kažkur skubate... Ilgainiui tai lemia konfliktus su aplinkiniais, išsekimą. Žinoma, visuomet galima kaltinti kažką kitą, priežasčių ieškoti aplinkoje: pinigų trūksta dėl krizės, dėl streso kaltas darbdavys ir t.t.
- O ką manote apie sezoniškumo įtaką? Neretai girdime terminą „rudeninė depresija“ - ar tikrai šiuo metų laiku paūmėja psichologinės problemos?
- Visų pirma, svarbu suprasti, jog rudenine ar pavasarine depresija žmonės vadina nuotaikos pablogėjimą, paprastai tai nereiškia depresijos medicinine prasme. Kai gamta keičiasi, žmogus pradeda jausti tam tikrą diskomfortą ir dėl to atsiranda slogulys, pablogėja nuotaika. Vasarą viskas tarsi nusistovi, džiugina saulė, geresnis oras, daugeliui – ir atostogos.
Žiemą žmones taip pat lydi savotiška ramybės būsena, net jeigu viskas nėra gerai – žmogus pripranta. Tuo tarpu kai ateina pavasaris, atsibunda gamta, aplinka šviesėja, gražėja, žmogus pajaučia kontrastą su savimi: jam viduje blogai, o gamtoje – priešingai, viskas atgyja. Nepaisant to, kad galbūt viduje negerai žmogus jautėsi ir anksčiau, kuomet jaučiamas kontrastas, kyla didesnis diskomfortas.
Rudenį neigiamas emocijas sukelia šviesos trūkumas, šaltėjantys orai, tamsėjantys vakarai... Žinoma, būna visko: vieniems didžiausias nuotaikos pablogėjimas jaučiamas pavasarį, kitiems rudenį, tretiems žiemą ar net vasarą. Iš patirties didesnį dėsningumą įžvelgiu su mėnulio pilnatimi: šiuo metu visuomet būna psichologinių problemų suaktyvėjimas, pagalbos kreipiasi daugiau pacientų.
- Užsiminėte, jog neretai žmonės blogą nuotaiką painioja su depresija: vieni vos užklupus liūdesiui sako „man depresija“, tuo tarpu kiti ilgai serga šia liga, tačiau kaltę suverčia paprastam nuovargiui. Kaip iš tiesų atpažinti šią ligą?
- Pirmasis požymis – prislėgta nuotaika lydi mažiausiai 3 savaites. Žmogus jaučiasi išsekęs: tarsi ir supranta, jog reiktų padaryti vieną ar kitą darbą, tačiau fiziškai nebeturi tam jėgų. Jeigu žmogus dar turi energijos pyktis, konfliktuoti – tai dar ne depresija. Kitas svarbus požymis – depresija sergančiam žmogui niekas nebeteikia džiaugsmo: jei anksčiau turėjo hobi jodinėti, žvejoti, megzti ar pan. - susirgus tai tampa nebesvarbu.
- Kokios yra pagrindinės depresijos priežastys?
- Nors dažnai kalbama apie įvairias fiziologines priežastis, vis gi dažniausiai šią ligą sukelia psichologinės problemos. Kai žmogus nuolat gyvena įtampoje, nebeleidžia sau būti spontanišku, džiaugtis gyvenimu, jis turi stiprių baimių ir patiria stresą, sekina save, netenka jėgų ir ištinka emocinis bei energetinis bankrotas.
- Apie kokias baimes kalbate, su kokiomis dažniausiai susiduria žmonės? Beje, ar visuomet būtina savo baimes įveikti – o gal galima tiesiog susitaikyti?
- Dažniausiai pasitaikančios baimės – tai vidiniai žmogaus barjerai, kuomet priprantama prie tam tikros komforto zonos, kurioje viskas pažįstama, suprantama, įprasta ir bijoma iš jos pasitraukti. Juk imdamiesi kažko naujo iš pradžių daugelis klystame – kažko nesuprantame, nežinome, kaip pasielgti teisingiausia. Kai žmogus pradeda bijoti klysti, jis nustoja daryti kažką nauja, tarsi užsiciklina savo rate – sustabdomas jo judėjimas į priekį.
Neretai tokios baimės teisinamos įpročiais ar pasakymais „aš tiesiog toks žmogus“. Iš tiesų tai – tiesiog nesėkmės, klaidų baimė. Labai svarbu ją įveikti, juk kai žmogus bijo eiti, daryti, klysti, mokytis, jis nebegali kažko siekti ir pradeda atsilikti nuo gyvenimo. Tokia situacija lemia įtampą, stresą, o šis ilgainiui – depresiją. Prie visų problemų prisideda emociniai protrūkiai, santykių problemos ir žmogus tampa tarsi tiksinti bomba.
- Kam paprastai atsiliepia nevaldomos emocijos, neįveiktas stresas – ar dažnai tai pasireiškia fizinėmis ligomis?
- Žmogaus kūnas į stresą reaguoja paskutinis, tad jeigu atsiranda fizinės ligos – problema ilgą laiką buvo tiesiog užleista. Prieš rimtesnes ligas paprastai atsiranda psichosomatiniai procesai. Juntamas skrandžio ar galvos skausmas, per intensyvus širdies plakimas – žmogus apsilanko pas gydytoją, neranda ligos ir numoja į tai ranka. O iš tiesų tai rimtas įspėjimas, jog būtina pradėti tvarkytis su stresu ir kitomis psichologinėmis problemomis.
- Ar gali žmogus savo jėgomis įveikti minimas problemas – baimes, stresą, depresiją, išmokti valdyti emocijas, įveikti santykių krizes? Ar įmanoma įgyti atsparumą šiems reiškiniams?
- Ne tik galima – būtina išmokti valdyti visus šiuos nemalonius procesus, įgyti atsparumą. Šiuolaikinio žmogaus gyvenime tai yra elementari higiena, mokėti tvarkytis su savimi – ne mažiau svarbu nei, pavyzdžiui, mokėti gimtąją kalbą. Šiandien gyvenimo ritmas visai kitoks nei buvo prieš 100 metų, privalome adaptuotis.
Priešingai žmogus kenčia, „sproginėja“ neigiamomis emocijomis, o sproginėdamas pats, be abejo, aptaško ir kitus: blogai tampa ne tik jam, bet ir artimiesiems, aplinkiniams.
- Kas apskritai turi didžiausią įtaką žmogaus laimės suvokimui, apsisprendimui, esi laimingas ar ne?
- Vidinė pusiausvyra, t. y. kiek žmogus viduje yra subalansuotas. Jeigu yra disbalansas, pradedame jausti diskomfortą. Pavyzdžiui, daug dirbama ir mažai ilsimasi arba atvirkščiai – daug poilsio ir mažai darbo. Kai žmogus pernelyg įsitempęs, jam trūksta atsipalaidavimo, t. y. disbalansas.
Jei per daug atsipalaidavęs – irgi nėra gerai. Bet koks disbalansas iššaukia problemas. Tuo tarpu kuo žmogus arčiau vidinio balanso, tuo laimės kiekis didesnis. Jis gali ir džiaugtis, ir liūdėti, ir mylėti, ir nekęsti, ir dirbti, ir ilsėtis, svarbiausia – išlaikyti balansą.
- O kaip prioritetai: atsirinkimas, kas gyvenime svarbu, dėl ko verta rūpintis, ir kas ne? Gal tai – irgi raktas į vidinę ramybę?
- Žinoma, prioritetai labai svarbu. Kaip bebūtų, praktika rodo, jog žmonės yra linkę tuos prioritetus dėliotis tendencingai: pavyzdžiui, jeigu nusprendžiama, kad šiuo metu didžiausias prioritetas yra karjera, žmogus apleidžia šeimą, santykius, sveikatą, save...
karjerai atiduoda viską. Tai lemia pašlijusius santykius, problemas šeimoje, išsekimą, pašlijusią sveikatą. Svarbu įvertinti, ar tikslas yra vertas tos kainos, kurią jo siekiant reikia sumokėti. Tai reiškia, svarbu ne tik dėliotis prioritetus, bet ir išlaikyti tarp jų harmoniją. Negalima ignoruoti nei vienos iš svarbiausių gyvenimo dalių – šeimos ir santykių, asmeninio gerbūvio ir sveikatos, karjeros bei visuomeninio gyvenimo.
- Ką kiekvienas galime padaryti, kad kasdien jaustumėmės laimingesni? Kokie būtų Jūsų pagrindiniai patarimai?
- Svarbiausia – nepamiršti pusiausvyros, harmoningai susidėlioti gyvenimo prioritetus. Taip pat linkiu kiekvienam išmokti tvarkytis su savimi – tapti savo pačio psichologu. Šiandien tai padaryti tikrai nėra sudėtinga, tereikia noro: jeigu turite laiko, skaitykite knygas ir kitą literatūrą, jeigu norite koncentruotos informacijos – žiūrėkite video seminarus.Žinoma, ne mažiau svarbu yra skirti laiko sau ir įgytas žinias pritaikyti gyvenime.
