Baimės ištakos
Emocinės priklausomybės laikotarpiu (kuris buvo aptartas ankstesniame skyriuje) mažoji Helen buvo užsiėmusi kompleksinių scenarijų mokymusi, kurie mergaitei padėjo suprasti kaip plėtoti santykius su aplinkiniais, o ypač mama. Tačiau tuo pačiu jos jausmai buvo tarsi padalinti – „geri“ scenarijai atspindėjo teigiamas emocijas, jausmus, patenkintus norus, troškimus, o „viskas blogai“ būsena reiškė nepasiektus tikslus. Siekdama atsisakyti „viskas blogai“, Helen išmoko pažįstamų, priimtinų elgesio modelių, kurie atneša naudą ir ėmė vengti to, kas skaudina.
Deja, ilgainiui mergaitė suvokia, jog ne visada reikia elgtis pagal taisykles, kurių mokė jai svarbūs žmonės, ir nusprendžia sakyti „Ne“ visada, kada tik galima. Ji kaip kūdikis ima reikalauti kad viskas vyktų pagal jos planą, metodus ir norus, taip pranešdama, jog bus pati atsakinga už tai, kas vyksta su ja. Atsižvelgdami į tai, tėvai stengiasi rasti pusiausvyrą tarp rūpinimosi mergaite ir jos savarankiškumo.
Šios derybos turi būti labai subtilios, nes ištardama „Ne“ Helen ėmė siekti emocinės nepriklausomybės, todėl dabar jai svarbu išmokti toleruoti visa, su kuo teks susidurti. Jeigu šiuo laikotarpiu mergaitei niekas nepadės susitvarkyti su užplūstančiais jausmais, gali vystytis supratimas, jog ji bejėgė ir negali kontroliuoti situacijos. Valdingi, rigidiški tėvai griautų Helen planus ir jausmus, tėvų ne tolerancija vaiko atžvilgiu gali varžyti jos savarankiškumą, atkaklumą bei kūrybiškumą.
Taigi, jei tėvai nepriimtų mergaitės „Ne“ ir parodytų, jog jos siekimas būti savarankiškai bus vertinamas neigiamai, Helen išmoktų sulaikyti savo prieštaravimą ir viską priimtų su šypsena, nuolat parodant esant „gera mergaite“. Kita vertus, tėvų „tau viskas galima“ nepadeda vaikui išmokti įveikti įtampos, kuri neatsiejama nuo tarpasmeninių santykių ir bandymo rasti juose kompromisą. Būtent kompromiso radimas padeda pažinti kito žmogaus pasaulį, taip suderinant jį su savuoju.
Visą savo gyvenimą žmogus bando suderinti nepriklausomybės siekimą su tam tikra priklausomybe, siekiu patenkinti norus, poreikius. Elgesio būdai, kurių išmoksta kūdikiai, labai svarbūs, nes būtent jie lemia tolimesnes žmogaus emocines problemas, apimant savęs įtvirtinimą, kompromisą, derybas ir kt.
Nepriklausomybės siekimas ir kartu noras gauti kitus svarbius dalykus, ryškus ir Helen situacijoje. Viena vertus, mergaitė siekia savo, kita vertus, tėvai negali toleruoti visų jos norų. Iškyla situacija, kurioje reikia rasti geriausią sprendimą, leidžiantį rasti kompromisą tarp galimybės patenkinti poreikius, neprarandant savarankiškumo jausmo. Taigi, tampa aišku, jog kiti žmonės gali būti poreikių tenkinimo šaltiniu, tačiau tada iškyla baimė tapti priklausomu nuo jų prarandant savarankiškumą.
Būtent ši, skirtingų interesų dilema, yra savęs įtvirtinimo baimės ašimi. Savęs įtvirtino baimė dažniausiai iškyla tokiose situacijose, kuriose mus kažkas skaudina, nepriima, nori primesti savo interesus ir būtent tai atima situacijos kontrolės jausmą, dėl ko dažniausiai liekame pralaimėjo pozicijoje. Be to, gali atrodyti, jog pareiškę savo mintis, poreikius, visiškai būsime sutrypti ir apleisti. Taip ankstyvasis patyrimas aktyvuoja automatines reakcijas, kurios užkerta kelią pareiškimui apie save kitiems.
Laikui bėgant atrandame daugybę nesąmoningų būdų kaip įveikti savęs įtvirtinimo baimę. Galime tapti pasyvūs, pasyviai agresyvūs. Tai reiškia, jog išoriškai gali atrodyti, jog mums viskas puiku, tačiau iš tikro savo negatyvumą išreiškiame netiesiogiai. Netiesioginė vidinio pasaulio išraiška gali pasireikšti per kritiką, priešiškus veiksmus, vėlavimą, užmaršumą, nepasitenkinimą, pasiteisinimą bloga nuotaika ar negalavimais, kurie leidžia kažko nedaryti.
Dažnai žmonės, kurie bijo išreikšti savo negatyvumą kitiems, turi daugybę nuoskaudų, susijusių būtent su tais žmonėmis, o šypsena ir maloniu bendravimu bando paslėpti pyktį ir priešiškumą. Kartais tai perauga į nevaldomą pyktį arba tai, kas glūdi viduje ir neišreiškiama tiesiogiai, gali transformuotis į depresiją ir/ar fizinius simptomus. Neišreikštas pyktis gali pasireikšti kolitu, opomis, galvos skausmu, padidėjusiu kraujospūdžiu, depresiškumu ar raumenų įtampa.
Taip pat, ši baimė niokoja tarpasmeninius santykius – netiesiogiai reiškiamas pyktis, agresija yra žymiai sudėtingiau atpažįstami ir valdomi, todėl vidinis nepasitenkinimas ir nesusikalbėjimas gali tęsti labai ilgai. Žmogus gali manyti, jog puiku turėti partnerį, kuris „nekelia bangų“ ir nejaukia darbotvarkės, tačiau laikui bėgant neišreikšti norai, mintys, pyktis ir visas negatyvumas gali suveikti kaip uždelsto veikimo bomba.
Dažnai savęs įtvirtinimo baimė griauna ir seksualinius santykius. Tiek vyras, tiek moteris gali nerimauti, vengti išreikšti savo pageidavimus ar diskomfortą, nes bijo gėdos, apleistumo, nesupratingumo ir panašių jausmų patyrimo. Neigiami jausmai kaupiami, o žmogus bando save įtikinti, jog viskas puiku, tačiau bėda yra tame, jog toks neigiamo patyrimo kaupimas nužudo santykius.
Dažniausiai tarpusavio santykių rezultatas yra toks, jog neišreikštas negatyvumas, gerų jausmų stoka, stagnacijos, tuštumo jausmas priverčia kurį nors partnerį pasitraukti iš tokių santykių. Taigi, patvarūs, pilnavertiški santykiai gali būti kuriami tik tada, kai kiekvienas gali išreikšti savo interesus.
Baimės įveikimas
Apsvarstykite savo negatyvumą. Kada pradėsite kovoti su savęs įtvirtinimo baime, galite susidurti su sunkumais išreiškiant savo nuomonę, jausmus. Ypač tai gali būti sudėtinga tada, kai parodysite pasipriešinimą Jums artimų žmonių atžvilgiu. Dažnai girdime, jog negalima būti piktam ar piktintis, sakyti neigiamus dalykus apie artimą žmogų, pvz. mamą (ji buvo gera moteris, mane mylėjo, norėjo man geriausio, galiausiai ji yra mano mama).
Šis įsitikinimas gali būti visiškai teisingas, kita vertus, gali dangstyti neigiamus jausmus, kurie tūno viduje jau nuo vaikystės, tačiau suaugę galime nesąmoningus jausmus parodyti kitais būdais. Kai galime pilnai išreikšti viduje sukauptą negatyvumą, teigiami jausmai tampa tarsi savaime suprantami, lengvai, atvirai, nuoširdžiai išgyvenami. Natūrali savęs įtvirtinimo raiška, nepriklausomybė nebebus reiškiama netinkama forma.
Ne visada būtina reikšti pyktį, negatyvumą tiesiogiai kokiam nors asmeniui. Dažniausiai geriau to visai nedaryti. Tačiau, tai galite atlikti su artimu žmogumi, kuris supras Jūsų pyktį ir jo priežastis. Jei ilgą laiką gyvenote užgniaužę neigiamus jausmus, gali būti sunku juos išlaisvinti nustumiant „geros mergaitės“ ar „gero berniuko“ įvaizdį, todėl pradžioje pykčio, nepasitenkinimo pratimus geriausia atlikti būnant vienam.
Jums teks susidurti su savo baime, jog kažkas nutiks, jei išreikšite tai, ką jaučiate. Kas gali nutikti? Ar liksite apleistas? Kiti Jus nustos mylėti? Jausitės kaltas, susigėdęs? Ar galite ką nors sužeisti ar nužudyti?
Vaikai išmokdami sakyti „Ne“, atranda būdą kaip atsiriboti nuo tėvų, todėl pyktis gali būti susijęs su tėvų ar kitų svarbių asmenų reakcijomis. Deja, viso to kaina būna labai aukšta. Nepritarimo reiškimas reiškia atsiribojimą ir emocinę nepriklausomybę. Taigi, nenoras, baimė reikšti negatyvumą gali būti baimės atsiriboti nuo svarbių asmenų išraiška.
Tačiau laikui bėgant pastebėsite, jog išreiškus pyktį jis ima sklaidytis – pasijusite laisvesniu ir gyvybingesniu. Didžiausiai nuostabai, pajusite žymiai daugiau pozityvių jausmų, kita vertus, jei pasakę tai, kas jus slėgė nepasijusite geriau, gali būti ženklas, jog išsakėte dar ne viską. Pagalvokite apie asmenį kuriam jaučiate priešiškumą. Paimkite popieriaus lapą ir parašykite viską ką apie jį galvojate – kaltinkite, skųskitės, kritikuokite.
Pagalvokite apie tas situacijas, kuriose bijote įtvirtinti save, tik svarbiausia neribokite savęs. Jei tai darant jaučiatės nemaloniai, prisiminkite, jog tai yra tik jausmai, o jausmai nėra geri ar blogi, jie tiesiog yra. Pasižymėkite savo atradimus gyvybingumo žurnale ir kūno žemėlapyje.
Įvertinkite kūno-minčių-santykių ryšius ir išreikškite negatyvumą su jėga. Siekiant įveikti prieštaravimus, negatyvumą, pagrindinis tikslas yra pajausti ir išreikšti savęs įtvirtinimą. Tiesiog mąstant ar rašant dažnai tai padaryti yra sudėtinga, todėl pirmiausia reikia visa tai pajausti savo kūne. Kai jūs kuriuo nors būdu išreikšite save pilnai, nustebsite kaip lengva pasidarys krūtinėje.
Neigiamai jausmai, kurių tikėjotės niekada neatsikratysite, gali tikrai nesunkiai pasitraukti, o juos pakeičia meilė, pagarba, gero linkėjimas. Gali būti, jog pažįstate žmonių, kurių tikrai nekenčiate. Santykiai su tais žmonėmis gali jus skaudinti, tarsi griauti iš vidaus. Tačiau pilnai atsisakydami pykčio tų žmonių atžvilgiu, galėsite pajausti daugiau laisvės, kūrybiškumo.
Vienas iš būdų nieko nesužeidžiant išreikšti neigiamus jausmus yra paimti raketę, žurnalą ar susuktą rankšluostį ir trenkti juo per minkštą paviršių (pvz. lovą). Laikykite naudojamą daiktą stipriai abejomis rankomis, iškelkite rankas ir stipriai iš visų jėgų šaukdami trenkite. Kartokite tai kelis kartus. Šaukdami galite tarti “Liaukis”, “Kaip tu galėjai?”, “Palik mane ramybėje”, svarbiausia, jog tartumėte tai kas jums svarbu ir su tokia jėga, kuri išlaisvintų tai, ką ilgai kaupėte.
Pirmą kartą gali būti sunku, tačiau kai išmoksite išreikšti pyktį, imsite jaustis kitaip. Galbūt baiminsitės, jog galite tikrai kažką sužeisti, o gal norėsis verkti, nepaisant to, atlikdami šį pratimą paruošiate save palengvėjimui. Tai proceso pradžia, kuri laikui bėgant leis pajausti lengvumą, atvirumą, pozityvumą. Pasižymėkite tai kūno žemėlapyje ir gyvybingumo žurnale.
Sakykite „NE“ taip, jog tai tikrai reikštų „NE“.
Stovėkite taip, jog kojos būtų pečių plotyje. Šiek tiek sulenkite kojas per kelius ir garsiai tarkite „Ne“, kartokite tai kelis kartus. Kaip jaučiatės tardami „Ne“? Kaip garsiai, tvirtai, įtikinamai tai ištariate? Ar jūsų „Ne“ palieka abejonių? Kartokite „Ne“ kelis kartus kaip galima ryžtingiau. Kokie jausmai kyla? Ar jaučiatės nejaukiai? Jaučiate nerimą? Kokios asociacijos, vaizdiniai kyla? Kurioje kūno dalyje jaučiate įtampą? Dabar ištarkite „Ne“ kaip tik galite garsiausiai. Pasižymėkite viską kūno žemėlapyje ir gyvybingumo žurnale.
Sakykite „NE“ palaikydami akių kontaktą. Tai pratimas, skirtas jį atlikti kartu su Jums artimu žmogumi. Atkreipkite dėmesį į savo veido išraišką, kai sakote „Ne“. Ar jūs šypsotės? Jei taip, pagalvokite ar šypsena nėra įprastas būdas paneigti negatyvumą. Šypsena siunčiame kitiems žinutę, jog iš tikro negalvojame taip, kaip sakome. Patyrinėkite veido išraiškas kai sakote „Ne“ dar išsamiau. Kokios emocijos užplūsta? Atradimus pasižymėkite kūno žemėlapyje ir gyvybingumo žurnale.
Nuskandinkite monstrą. Neišreikštas pyktis dažnai atrodo lyg didžiulis monstras, tačiau kai randame pavojaus nekeliantį būdą jį išlieti, monstras nuskęsta, o negatyvumas išsisklaido. Įdomu tai, jog reikšdami neigiamus jausmus dėl kažko, kas, galbūt, susiję su dabartimi ar netolima praeitimi, atrasite tikrąjį pykčio šaltinį žymiai tolimesnėje praeityje. Galbūt tai bus mama, tėvas, brolis, buvęs partneris ir pan. Kai paliesite užslopintus jausmus, ilgą laiką trukusi baimė, fiziniai simptomai ims menkti (Monstro skandinimo pratimo ieškokite 1 dalyje).
Naujų kelių paieška. Po to, kai išreikšite savo negatyvumą rašant, pajaučiant įtampą kūne ir atliekant veiksmus, kurie buvo aprašyti, pajausite, jog ėmėtės iniciatyvos už savo jausmus bei baimes. Tada ir tik tada galėsite pasiryžti išsakyti tai, ką galvojate. Galėsite parodyti negatyvumą be papildomai jaučiamų neigiamų jausmų, kurie jus lydi nuo pat vaikystės. Dabar galite prisiimti atsakomybę už dabartį jausdami: „Šie jausmai priklauso man ir mano praeičiai. Šiuo metu yra daug daugiau jausmų, kuriuos aš galiu parodyti kitiems žmonėms“.
Pripažinę ir priėmę neigiamus jausmus, kurie atsiranda santykyje su kitu žmogumi, be kaltinimų, puolimo to žmogaus atžvilgiu galite valdyti savo jausmus tardami: „Aš jaučiuosi apleistas, sukritikuotas ir bejėgis vietoj to, jog sakytumėte jūs mane apleidote, kritikavote, menkinote“. Jei kaltinate ir puolate kitus, neišvengsite to, jog jie ims gintis, pulti jus ar apskritai nutrauks santykius, tačiau jei išmoksite apginti save nekaltinant kitų, nesulauksite ir kitų žmonių priešiškumo.
Daugeliui mūsų reikia išmokti įtvirtinti save efektyviais būdais. Galvokite apie savęs įtvirtinimą kaip apie raumenį, jei nesipraktikuosite, raumuo bus silpnas, tačiau kai pasakysite apie savo poreikius, troškimus, pasakysite savo nuomonę ar išreikšite neigiamus jausmus, raumuo taps tvirtesniu. Be to, labai svarbu pastebėti bei džiaugtis tuo jausmu, kuris kyla tada, kai įtvirtiname save.
Per patyrimą, įgytas žinias, prisiimtą atsakomybę už save ir savo jausmus, imsime drąsiau kovoti su baime įtvirtinti save. Tad leiskime sau mėgautis laisve ir gyvybingumu! Na ir pabaigai, galime įsiminti ir kartoti afirmaciją:
Aš žmogus, kuris džiaugiasi eidamas savo keliu. Buvau įskaudintas, įžeistas dėl to, jog rinkausi tai, kas nepatiko kitiems, tačiau aš turiu drąsos, ryžto būti tuo, kuo esu. Galiu būti nepriklausomu ir nebijau įtvirtinti savęs.