Mokykloje buvau aktyvus, mokytis sekėsi. Taip išėjo, kad pradėjau domėtis verslu. Įstojau į verslo vadybos studijas. Jas sėkmingai baigiau, nesunkiai radau darbą. Viskas kaip sviestu patepta.
Bet tada rožiniai akiniai ėmė prarasti savo atspalvį. Anksčiau buvau įsitikinęs, kad laisva rinka, asmeninė iniciatyva yra tai, kas daro pasaulį geresnį. O ir istorija rodo, kad komunizmas neveikia. Bet kuo labiau matau tą laisvą rinką ir verslą iš vidaus, tuo labiau šlykščiuosi ja.
Teko dirbti ir garsiose tarptautinėse kompanijose, ir mažose lietuviškose. Iš esmės visur vienas ir tas pats - kaip vienas Lietuvos verslo konsultantas yra sakęs - "kiek pardavei ir kur babkės?" Niekam neįdomu, kad klientui galbūt ne visai reikalinga ar ne visai tinka siūloma prekė. Reikia parduoti, įkišti, įsiūlyti, o po to nors ir tvanas.
Ironiškiausia tai, kad didelės įmonės, kuriose dirbau, turi socialinės atsakomybės gaires, kurių laikytis privalo darbuotojai. Bet tai visiškas farsas. Tų gairių tikslas - atrodyti geresniu, nei esi, ir iš to gauti... daugiau pardavimų.
Na, pvz. įmonės skyriui pasitaikė proga brangiai parduoti nudėvėtus automobilius ir įsigyti naujų. Taip ir padarė. Tuoj pat socialinės atsakomybės skyrius užuodė, kad iš to galima padaryti viešųjų ryšių akciją, kaip įmonė rūpindamasi CO2 išmetimu keičia senas mašinas naujomis. Bet aš dalyvavau visame reikale ir žinau, kad niekam nė motais joks CO2. Tiesiog atsitiktinai atsirado pirkėjas seniems automobiliams. Ir tokios situacijos kone kasdien, susiję ne tik su pardavimais ar viešaisiais ryšiais.
Žodžiu, jaučiuosi sumautai ir kasdien einu į darbą sukandęs dantis. Jaunystėje norėjau kurti tai, kas reikalinga kitiems; būti naudingu. O dabar jaučiuosi veidmainė siurbėlė, pirmiausia pats užleidžiantis spiečių uodų, o tada pasiūlantis būdą, kaip jų atsikratyti, nes kitaip nebus pasiekti ketvirtiniai rezultatai.
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI GĖDA BŪTI VERSLININKU
Kai kurie žmonės, perskaitę jūsų laišką, pradės dalintis su jumis „sąžiningo verslo idėjomis“. Iš tiesų dabar madinga kalbėti apie „verslą žmogišku veidu“, apie verslo etiką, apie meilę klientui ir panašius dalykus. Kapitalizmas seniai nebeatrodo kaip storų turtuolių bandymas išspausti kuo augiau pelno, nes pudruojasi ir nori būti gražus, tyras ir sąžiningas.
Sakyti „noriu kuo daugiau pelno“ – skamba per daug ciniškai. Tačiau aš pakalbėsiu ne apie tai.
Manau, kad jūsų prašymas patarti nebereikalingas. Jūs aiškiai turite savo požiūrį į situaciją: „jaučiuosi veidmainė siurbėlė“. Ir problema tik ta, kad dirbate darbą, kurio prasmingumu netikite. Jūs esate būsenoje, kurią psichologai vadina „kognityvinis disonansas“.
Šiuo įmantriu žodžiu psichologai vadina nemalonią būseną, kuomet žmogus kalba ir daro tai, kuo pats netiki. Ir jūs savo laišku tik įrodote: žmogui neužtenka jaustis aprūpintam ir linksmai uždirbinėti „babkes“. Jis turi jausti savo veiklos prasmę.
Manau, kad mano požiūris į tai gerokai supainios įprastą supratimą apie tai, ko reikia žmogui. Įprastinis požiūris vadovaujasi logika. Štai – žmogus savo darbą myli, reiškia, su juo viskas tvarkoje. Jo gyvenimas prasmingas. O štai anas - nemyli, reiškia su juo blogai. Jo veikla beprasmė. Anaiptol.
Deja, mūsų veiklos prasmė mums nebūna žinoma iš anksto. Tai - mūsų veiksmų pasekmės. Ir nors prasmė susijusi su pasekmėmis, ji yra keista ir nenusakoma.
Tarkime, štai jūsų įmonė įsigijo naujesnius automobilius. Ji tai padarė egoistiniais sumetimais. Tačiau gali taip būti, kad neįsigijus naujų automobilių vienas iš jų šią žiemą partrenktų žmogų dėl mažyčio stabdžių defekto. Pasaulyje atsirastų daugiau skausmo ir nevilties. Naujas automobilis išgelbėjo kažkam gyvybę, nors niekas apie tai taip ir nesužinos - niekada!
Logika čia bejėgė, nes tai nepatikrinama. O štai egoistiniais sumetimais besivadovaujanti farmacijos kampanija parduoda vaistą, padedantį pasveikti tūkstančiams žmonių. Ar jos veikla prasminga?
O ką jūs manote apie teroristą numeris vienas Osamą bin Ladeną, kuris tarp teroristinių aktų ir prekybos vergais spėjo Sudane patiesti 1200 km gerų kelių, aprūpinęs darbu dešimtis tūkstančių sudaniečių ir pastatęs sostinėje stambiausią vaistų gamyklą? Žinoma, jam reikėjo pelno ir vietos terorizmui plėtoti. Tačiau šiais keliais važinėja visai ne teroristai, o gamykla gamina ir tyrinėja tikrus vaistus.
Kaip matote, prasminga veikla visiškai nereiškia, kad žmogaus motyvai yra susiję su žmonių gerove. Dažniausiai gėris žemėje atsiranda ne dėl gerų ketinimų, o kaip egoizmo pašalinis produktas. Geriausios daržovės auga iš mėšlu patręštos žemės.
Vos tik žmogus nebesielgia egoistiškai, jis virsta „geruoliu“, tikinčiu, kad atėjo į šį pasaulį su šventa misija. Tačiau istorija moko, jog yra labai daug pavyzdžių, kuomet geri ketinimai veda žmones į pragarą.
Jūs rasite aibę diktatorių, kurie „gelbėdami“ savo tautos prestižą, įsiveldavo į kruvinus karus. O marksistai bei socialistai, paskelbę XIX amžiuje karą kapitalizmui siekė pagerinti gyvenimą milijonams darbo žmonių, tačiau nė neįsivaizdavo, kokia nežmoniška tvarka viešpataus trečdalyje žemės rutulio, kai jų puikios idėjos po šimto metų virs tikrove.
Gėrio idėja, kuria žmogus tiki, suteikia jam nekaltumo jausmą, ir gali paversti jį jėzuitu, kankinančiu nekaltus žmones. Puikūs mąstytojai – humanistai ir pirmieji protestantai – buvo aršūs kovotojai su raganomis ir ne be jų įkvėpimo Europoje sudeginta šimtai tūkstančių nekaltų žmonių. „Gėris nugalėjo blogį, tuomet parklupdė jį ir žiauriai nužudė...“
Todėl nereikia manyti, kad jūsų veiksmai taptų prasmingesni, jei jūs dirbtumėte ne verslo įmonėje, o kokioje nors labdaringoje organizacijoje. Taip, jūs nesijaustumėte siurbėle, bet kas žino, į ką nuvestų jūsų veikla žmones? Ir kas žino, kieno šeimai rytoj bus už ką leisti vaikus į mokslus, nes jūsų firmos akcininkas nusipirks iš jų paslaugą ar jų gaminamą produktą? Apie tai niekas niekada nesužinos...
Jūs galite pasakyti, kad šitokios mintys gal ir turi racijos, tačiau jūsų neguodžia. Jūs jaučiatės nusivylęs savo įmonės veikla ir apskritai verslo pasauliu. Jums nemalonu jaustis tuo, kuris „spaudžia iš žmonių pinigus“. Jūs norite jaustis švaresnis, geresnis, kilnesnis. Jūsų valia.
Aš netgi manau, kad bet kuriam jaunam žmogui būtina patirti nusivylimą ir iš naivaus optimisto virsti jaunu pesimistu. Nemaža dalis baigusių studijas ir pradėjusių dirbti jaunų specialistų patiria šį nusivylimą, nes aukštosios mokyklos nemoko jų darbo realijų.
Aš puikiai prisimenu, kai baigęs psichiatrijos studijas ir nuvykęs dirbti į rajono ligoninę, praktiškai susidūriau su tuo, kas nieku gyvu nepriminė mano iš vadovėlių ir paskaitų išmoktų pacientų gydymo principų. Viskas atrodė siaubingai. Aš buvau tokioje pat neviltyje, kaip ir jūs.
Tačiau aš jokiu būdu nemanau, kad dabar jums taip ir teks gyventi nusivylime. Po jaunatviško pesimizmo laikotarpio ateina brandus optimizmas. Jis ateina tuomet, kai atsiranda tikėjimas. Tikėjimas - tai ne tas pats, kaip žinojimas. Žinoti galima, ar man patinka ar nepatinka vaikščioti į darbą. O tikėti gali tik tuo, kas nematoma.
O taip pat tikėti - reiškia būti užtikrintu savo norų įgyvendinimu. Jei jūs labai norite pakeisti darbą (tegul šiuolaikinis darbas paslaptingu būdu ir būtų prasmingas)- tai siekite jį pakeisti į tokį, koks jus labai traukia. Jums reikia laiko priimti faktą, kad mūsų tikri norai vis dėlto būna įgyvendinami, ir kelias į tai tik vienas - žengti į priekį, kai priekyje tik rūkas.
Sėkmės jums šiame kelyje.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
