„Visos tos priebalsės žodyje „darbas“ man skamba taip grėsmingai...“ – šypsosi Kauno darbo rinkos mokymo tarnybos psichologas Rimantas Glazneris. Ir priduria, kad jei žmonės iš pat pradžių rinktųsi profesiją, kuri atitinka jų vidinius norus ir polinkius, jei darbe tikėtųsi patenkinti ne tik finansinius poreikius, jis įgytų šiek tiek kitokią prasmę.
Jei ekonominio pakilimo (tikrai toks buvo?) laikais sklandė iš Vakarų atkeliavusi nuomonė, jog „darbą turi keisti kas septynerius metus“, o išdirbusįjį kelerius metus toje pačioje įstaigoje aplinkiniai jau laikydavo nevykėliu, tai prasidėjus nuosmukiui kiekviena darbo vieta įgavo vos ne aukso vertę. Bedarbystės šmėkla pradėjo gąsdinti ir aukštą kvalifikaciją turinčius specialistus, ir paprastus darbininkus, o panika dėl klibančių darbo vietų pasklido net ir tose įmonėse, kuriose permainomis nė nekvepia.
Sotus, laimingas ir viskuo aprūpintas žmogus apie pasikeitimus negalvoja, tačiau neramumai išorėje sujudina ir vidų. Nerimas pakeičia santykius tarp bendradarbių, taip pat su viršininku, požiūrį į atliekamą darbą ir pareigas, o galiausiai priverčia iš naujo pažvelgti sau į akis ir paklausti: ar tikrai tai, ką veikiu, yra tas darbas, kuriam esu skirtas? Atrodytų, pačiu netinkamiausiu laiku. Pačioje sunkiausioje kelio atkarpoje.
Ką reiškia būti bedarbiu?
Lietuvoje bedarbių jau per 240 tūkstančių. Yra specialybių, kai į vieną darbo vietą pretenduoja įsidarbinti 250 žmonių. Grėsmingi skaičiai. Bedarbio pašalpa vyriausybės nutarimu sumažinta, nes „per dideli“ pinigai neskatina žmonių ieškoti darbo. Bandau save įsivaizduoti bedarbe. Pamažu užvaldo neviltis.
„Pastaruoju metu konsultuodamas darbo netekusius žmones, daugiausia dėmesio skiriu jų emocinei pusiausvyrai palaikyti. Jeigu žmogus trečią–ketvirtą mėnesį ieško darbo, jį užvaldo bejėgiškumas ir beprasmybės jausmas. O juk krizė kada nors baigsis, darbo vietų atsiras. Sugniuždytas, savimi nebetikintis žmogus ir gerais laikais sunkiai ras darbo“, – teigia psichologas R. Glazneris.
Jis priduria, jog kartu su savo klientais ieško gyvenimo sričių, kurias šie dar gali kontroliuoti, kad sustiprintų pasitikėjimą savimi, tariasi dėl išgyvenimo strategijų. Psichologo nuomone, žmonės dažnai nežino, į ką gali kreiptis pagalbos, kur, pavyzdžiui, gauti nemokamai pavalgyti, su kuo pasikonsultuoti. Beje, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos psichologų paslaugos bedarbiams nemokamos.
R. Glazneris prisipažįsta, jog ir jam pačiam yra tekę paragauti bedarbio duonos. Sakosi tuo metu jautęsis keistai – tarsi išmestas iš visuomenės, kurioje kiekvienas turi savo vietą ir užsiėmimą. „Man atrodė, kad net senutės į mane keistai žiūri, kai aš vidury dienos eidavau į parduotuvę produktų...“ – prisimena pašnekovas.
Darbas – veikla, kuri duoda ne tik pinigus. Psichologas teigia, jog žmonės dažnai neįsisąmonina, kad darbe jie patenkina ir bendravimo, ir pripažinimo, ir kūrybinės saviraiškos poreikį. Žmonės labai susitapatina su tuo, ką jie dirba, todėl taip stipriai išgyvena darbo netekę (tyrimų duomenimis, darbo netektis yra antrasis (po sutuoktinio mirties) pagal stiprumą neigiamas išgyvenimas).
Nerimo atradimai
Įsivaizduokite, kad užplikėte arbatą skaidriame arbatinuke. Rusvas skystis, aromatas ir įprastas skonis sukuria ramaus kasdieniškumo nuotaiką. Tačiau supurtykite arbatinuką – žolės pakils į paviršių. Galbūt pamatysite vaisių gabalėlius, suprasite, iš kur atsirado tam tikras prieskonis, pagalvosite, kad gal iš tikrųjų šiuo metu labiau norėjote kavos. Ramiais laikais darbas – tai įprastas puodelis arbatos pavakary. Permainoms supurčius pasaulio vaizdą, pamatai, iš kokių žolių ta arbata buvo verdama.
Ar realiai pasitaiko, kad neigiami pokyčiai duotų teigiamų rezultatų, klausiu psichologo R. Glaznerio. Šis su šypsena pasakoja vieną atvejį: „Vienoje iš psichoterapinių grupių paprašiau žmonių įvardyti savo emocinę būseną netekus darbo. Daugelio ta būsena sunki, beviltiška, matosi, kad žmonės sunkiai išgyvena. Tik viena moteris, žiūriu, vos tramdo šypseną. Paklausęs, kodėl, išgirdau, kad ji visą gyvenimą dirbusi inžiniere ir to darbo nemėgusi, o darbo netekusi po etatų mažinimo staiga suprato, jog dabar yra laisva! Moteris prisipažino ketinanti važiuoti į kaimą auginti sraigių – užsiimti veikla, apie kurią svajojo daugelį metų.“
Psichologai tvirtina, jog permainų metu permąstomos pamatinės vertybės. Pavyzdžiui, susikoncentravę į karjerą ir pareigas žmonės staiga prisimena tuos, su kuriais diena iš dienos susitinka tame pačiame biure. Krizės akivaizdoje kolegos labiau bendrauja ir bendradarbiauja, užjaučia ir yra draugiški. Atsigręžiama ir į save. Nori nenori klausimas „Ką aš čia veikiu?“ suskamba nerimu alsuojančioje erdvėje.
Pradžioje pasirinkti teisingai
Kyla kone šventvagiška mintis: galbūt visos permainos tik į gera? Stiprūs sukrėtimai priverčia pamatyti savo gyvenimo strategiją: kad tik gerai atrodyčiau; kad tik vaikai būtų laimingi; kad tik įgyčiau išsilavinimą; kad tik... Permainos padeda suprasti, kokiais klaidingais siekiais vadovavaisi iki šiol. Psichologas R. Glazneris man paprieštarauja: žmogus trapi gėlė, labai stipriai jo lenkti į kurią nors pusę negali – sulūš. Radikalias permainas, revoliuciją išgyvena ne visi. Tačiau kiekvienas dėl savęs gali padaryti kai ką kita – iš karto pasirinkti kelią, kurio link traukia širdis.
„Moksleivių dažnai klausiu: kokio darbo norėtumėte? Daugelis atsako, kad tokio, kuriame daug uždirbtų, būtų gerbiami, turėtų prestižinę specialybę. Tada paklausiu, kieno tėvai į darbą pirmadienį eina su šypsena. Dažniausiai iš klasėje esančių 20–25 vaikų rankas pakelia du–trys moksleiviai“, – dalijasi savo patirtimi kalbintasis psichologas.
Jo nuomone, žmonės, rinkdamiesi profesiją, per daug galvoja apie išorinius dalykus, tokius kaip pinigai, pagarba, įvaizdis, ir per mažai – apie tai, ko jie iš tiesų nori. Tokio pasirinkimo rezultatas – nelaimingi darbuotojai, kurie netekę darbo (kurio nemylėjo!) tampa viltį praradusiais piktais bedarbiais. Prisimenu garsaus psichoterapeuto I. Jalomo aprašytą atvejį, kaip moteris skaudžiai išgyveno po nemylimo vyro mirties: ji taip ilgai jautėsi kalta, kad jo nemylėjo, jog ilgus metus negalėjo užmegzti naujų santykių.
Ištrūkti iš socialinių pinklių
„Vaikų klausiu, kokia jų mėgstamiausia pamoka. „Na, pavyzdžiui, – atsako, –biologija.“ Teiraujuosi, už kokią mažiausią algą galėtų dirbti biologijos mokytoju? „Na, už 1200 Lt.“ Tada klausiu: o už kokią algą galėtų dirbti, pavyzdžiui, matematikos mokytoju? Alga smarkiai išauga – moksleiviai nurodo ir penkis, ir dešimt tūkstančių! Ir būtinai priduria, kad tą darbą dirbtų tik kelerius metus, kol susitaupytų pakankamai pinigų“, – pasakoja R. Glazneris.
Žmonės dažnai įkliūna į pinkles, kurias jiems paspendžia visuomenė, jų pačių ambicijos, gyvenimo rutina. Kai kurie galvoja, jog privalo dirbti tik kvalifikuotą darbą, kiti – jog viską turi padaryti, kad gyventų name, treti – jog turi pasiekti ne mažiau nei jų draugai. Keleri metai, „kol užsidirbsiu pakankamai“, tampa dešimtmečiais. Norintiesiems iš šių spąstų ištrūkti tėra vienas kelias – pažinti save.
Žmogus, atsakęs sau į klausimą, kas jam gyvenime yra svarbiausia, besistengiantis darbe atskleisti savo kūrybinius polinkius, realizuoti savo tikruosius troškimus, dirbs su meile, dėl to, tikėtina, bus labai geras darbuotojas. R. Glaznerio manymu, darbo netektis tokio žmogaus neturėtų sužlugdyti, nes jis yra susitapatinęs ne su savo statusu ar kitais išoriniais dalykais, o su gilesniais asmenybės klodais.
Bus tęsinys
Naujajame žurnalo „Aš ir psichologija“ numeryje skaitykite:
Tik idiotai visada laimingi
Darbas. Perkrautas
Vaikų pyktis ir jo valdymo problemos
Mokyklose – patyčių epidemija
Draugystės anatomija
Sinchroniškumas: lemtingų ženklų psichologija
Gyvenime kaip kine
Interviu su režisieriumi Georgijumi Gavrilovu.
Kokia jūsų gyvenimo stiliaus melodija?
Rekomendacijos tiems, kas pasiilgo saldaus ir ramaus miego.
Knygos, kurios mus pasirenka
Variacijos pradžios ir švenčių tema
