Pradėsiu nuo troškimų, kurie bene akivaizdžiausi yra profilio nuotraukoje. Štai aš – toks (nebūtinai koks esu, bet koks noriu būti). Moteris stovinti ant pakylos ir rėžianti kalbą - ji trokšta būti matoma kaip veikli, įtakinga. Vyras su šautuvu – grėsmingas.

Pilvo preso nuotraukos. Asmenukės „mėginant naujus lūpų dažus“. Nuotraukoje besibučiuojanti pora. Moteris nuotakos suknele. Nesunku atspėti, ką apie save nori pasakyti šie žmonės. Kiekvienu gyvenimo periodu „aš“ turi vis kitą veidą, ir visiškai normalu identifikuoti save su to meto asmeninėmis aktualijomis.

Kaip ir puikiai suprantamas noras profilio nuotraukoje atrodyti gražesniu, įdomesniu ir protingesniu. Feisbukas – dar viena socialinė kaukė, kur turime galimybę sukurti svajonių gyvenimo fasadą.

Vienas mano bičiulis ištrynė savo feisbuko anketą neapsikentęs „nes tai nesibaigianti konkurencija dėl laimingiausios gyvenimo akimirkos“ – ir tikrai, psichologai, jau seniai skambina pavojaus varpais – liguistas savęs lyginimas su feisbuko „draugais“ gali sukelti beviltiškumo jausmą, ir depresiją.

Prisipažinsiu – esu feisbuko šnipinėtoja. Bent kartą per dieną su puodeliu arbatos rankoje (kaip nesaugu gerti arbatą prie kompiuterio, - vis pažadu sau taip nedaryti. Ir nebešnipinėti žmonių... gal nuo pirmadienio?) – visai nepažįstamų žmonių atostogos, šeimų šventės, audringi festivaliai ir pusnuogių putlučių kūdikėlių nuotraukos.

Beje, depresija man kol kol kas negresia, priešingai – turiu savo favoritų, žmonių kurių (turbūt apgaulingus) gyvenimo fasadus peržiūrėjusi, jaučiuosi įkvėpta. Kokios gražios vestuvės, o ji, oho, mano amžiaus, o jau šitiek daug pasiekusi... O štai šitas, vėl įkėlė žaliavalgiško patiekalo nuotrauką, o aš ką valgau? Šaunuolis, reikia ir man susiimti.

Yra žmonių, į kuriuos pažiūrėjusi aiškiai žinau, kokia nenoriu tapti. Pasakysiu tiesiai – tiesiog bijau tapti, tokia kaip jie! Nugalėtojomis tampa: pirma vieta - klaikiai prisidažiusios ar/ir apsinuoginusios moterys.

Keista, tačiau papūstų lūpyčių ir suspaustų krūtų klube amžiaus cenzas neegzistuoja – neskoningu sekso objektu tapti trokšta ir paauglės ir vidutio amžiaus asmenukių meistrės. Tiesa, baisiau už „seksy“ asmenuke pasidalinusią keturiasdešimtmetę yra nebent „seksy“ tos keturiasdešimtmetės nuotrauka su prierašu „fotografavo sūnelis“.

Taigi, narciziškos mamytės randa kuo užimti vaikus. Kalbant apie mamytes, antrosios vietos laureatėmis tampa supermamytės, kurios socialinio tinklo kontekste atrodo kaip stebuklingai kompiuteriu išmokę naudotis kūdikiai. Tiesą sakant, kalbantis asmeniniais reikalais ir vietoje bičiulės nuotraukos matant šešių mėnesių pyplio avatarą man darosi kažkaip nejauku, tuomet norisi nutylėti gyvenimo realybę ir nejučiomis sakinį pabaigti „utiutiu...“

Tėvų profilio nuotraukoje besipuikuojantis kūdikis, atrodo, nepaisant tėvystės džiaugsmo yra savęs kaip asmenybės niveliavimas iki vienintėlio aspekto – motinystės/tėvystės. Tartum „Aš net nebesu „aš“ – aš esu šitas vaikas“. Jau girdžiu rėkiančias supermamas, kad „neturinti vaikų – niekada nesupras“.

Tačiau, ar tėveliai, šitaip mylintys ir garbinantys savo atžalą, pagalvoja apie vaiko privatumo aspektus? Aš, pavyzdžiui, visai nenorėčiau, kad mano nuotraukos su seilinuku ar nuogu užpakaliuku dar nuo aštuntojo dešimtmečio klajotų interneto platybėse. Dėkui dievui „mano laikais“ žmonės siųsdavo telegramas.

Ir pagaliau, „bijau tapti kaip...“ konkurse trečiąją vietą užima feisbuko buitiniai aktyvistai. Tai yra žmonės, kurių gyvenimuose tuo metu nieko reikšmingo nevyksta, tačiau jie, matyt jausdami virtualų socialinį spaudimą konkuruoti su Bahamuose atostogaujančiais ir Europos parlamente dirbančiais feisbuko draugas, atlieka pilietinę pareigą kas dieną pasidalindami „ką valgau, ką geriu, kur esu“ nuotraukomis.

Tiesa, jų profilio nuotraukos dažnai būna nuoširdžios ir nemanieringos – tiesiog veidas tapetų fone, kas savaitę keičiamas tuo pačiu veidu virtuvės, balkono sienos, sodo ir vėl tapetų fone. Kartais, matyt neturėdami fotoaparato, jie į profilio nuotrauką įkelia seną, jaunystės ar net nukopijuotą paso nuotrauką...

Taigi, grįžtant prie troškimų ir baimių atspindžių, panašu kad buitiniai aktyvistai yra kamuojami egzistencinio nuobodulio ir labai nori įprasminti savo būtį palikdami pėdsakus viešojoje erdvėje – net jei tai bus nuotrauka, kurioje matyti naminiai kotletai su grybų padažu.

Atrodo, visų prizinių vietų laureatai – namuose besitrinančios personos, iš esmės nekenksmingos visuomenei. Juk tai ir yra didysis demokratijos džiaugsmas, žodžio ir nuotraukos laisvė – kam naujas automobilis, o kam pirmą kartą pavykusi traški pyrago plutelė.

Visais atvejais svarbu prisiminti ir apgaulės galimybę – juk galbūt darboholikė mama kelia vaiko nuotrauką, taip norėdama bent apsimesti, sau ar kažkam kitam įrodyti, kad ji atsidavusi motina? O ką tik kibirėlį ledų sukirtęs kaltės graužiamas vyrukas skuba prie veidrodžio išmaniuoju telefonu fotografuoti savo pilvo presą – „štai, koks aš sportiškas sveikuolis“.

Profilio nuotraukos – tai lyg kaukių balius, kur pagal pasirinktą kostiumą belieka spėlioti tikruosius persirengėlių motyvus ir troškimus.

Tačiau papūstų lūpyčių, bicepsų ir sumuštinių ekshibicionistai iki šiol nesupranta, kad dėdės ir tetos keliantys Bahamų ir verslo seminarų nuotraukas, dažniausiai tai daro labai apdairiai – socialinio marketingo tikslais. Šitaip kuriamas įvaizdis ir viešos asmenybės mitas, padedantis parduoti prekę arba paslaugas.

Kokį mitą ir ką kam įsiūlyti mėgina nuobodžiaujantys žmonės, besidalinantys savo kūno dalių, pusryčių lėkštės ar kūdikių nuotraukomis su puse šalies – man lieka mįslė. Ir prisipažinsiu, didžiausia mano baimė yra ją praktiškai vieną dieną įminti.

Šaltinis
Temos
sofijantsofos.blogspot.co.uk/
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (108)